Gal ir neimčiau ginčytis su didelį patyrimą turinčiu specialistu, kas turi ar neturi ką nors bendra su teise, jei ne itin laisvas, kartais – tiesiog palaidas straipsnio stilius, kuris su korektiškos, oponentus gerbiančios diskusijos stilium turi daug mažiau bendra, nei piliečių vardu padarytas pareiškimas.
Kokioje demokratinėje valstybėje konstitucinės teisės specialistas leistų sau piliečių nuomonės pareiškimą pavadinti „skalambijimu“ ir „insinuacija“? Ir nejau į Konstitucinio Teismo teisėjus ar Prezidento patarėjus skyrimo (arba – Prezidento teikimo) nusipelno tik tokios arogantiškos ypatos, kaip cituojamo straipsnio autorius ar Seimą savo arogantiškais pareiškimais be reikalo sukiršinusi kita teisininkė A. Rauličkytė (atsiprašau skaitytojų, kad ir aš kartais peržengiu pageidautino korektiškumo ribas, bet, kaip teisindavomės vaikystėje – „ne aš pradėjau“...)?
Komentuodamas susiklosčiusią situaciją, E. Kūris mėgina teisinti kolegę prezidento patarėją tvirtindamas, jog „niekas čia nestato Seimo į vietą, o šis neturi prieš ką nors demonstruoti turįs stuburą, kaip ragina vienas Seimo narys.“
Priminsiu, jog dar pirmą kartą teikiant Seimui atleisti J. Greičių, parlamentarų paklausta, ką darys Prezidentas, jei Seimas visgi balsuos kitaip, Prezidento patarėja A. Rauličkytė atsakė (kai kam pasirodė, jog – atrėžė), kad bet koks kitoks sprendimas būtų neteisėtas ir tai būtų parlamento, o ne šalies vadovo problema. Parlamentarai tokį atsakymą suprato vienareikšmiškai: kaip prezidentūros spaudimą šokti pagal prezidentūros dūdelę. Ir kas po to galėtų įtikinti juos, kad galvota buvo kitaip, nei pasakyta? Bijau, kad net ir ponui Kūriui nepavyks iš juodo išsunkti baltą...
LR Konstitucijos 84 straipsnio 11 poskyryje teigiama, jog Respublikos Prezidentas „teikia Seimui skirti Aukščiausiosios Teismo pirmininką“. Apie atleidimą čia – nė žodžio. Pikantiška situacija, ar ne? Jei Seimo nariai tikrai būtų linkę vien badytis ragais su prezidentūra kaip išdykę paaugliai, jie galėjo įsiremti į šitą Konstitucijos straipsnį ir teigti, jog Prezidentas neturi teisės teikti AT Pirmininką atleidimui.
Tad pasidžiaukim, kad mūsų išrinktieji (ar jų Teisės komiteto nariai) skaito Konstituciją atidžiau, nei prezidentūros darbuotojai ir jų rėmėjai, tad perskaitė dar ir 112 straipsnį, kuriame yra patikslinimas: „Aukščiausio Teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu“.
Kaip beaiškintume tokios apmaudžios dviprasmybės atsiradimą mūsų šventame Įstatyme, aišku viena: kategoriškumas, juolab arogantiška neklystančiojo poza gali pakišti koją net ir vadinamiesiems specialistams ar ekspertams, nes, kaip bebūtų gaila, net ir Konstitucija yra surašyta anaiptol ne tobulai. Tad ko norėti iš kitų įstatymų ir tų įstatymų komentuotojų!? Klystame, ko gero, visi, tik vieni – per neapsižiūrėjimą ar kompetencijos stoką, o kiti – sąmoningai, norėdami suklaidinti kitus ir primesti jiems savo nuomonę (kaip nesąmoningai prasitarė ponas Kūris, „kaip panorėsim, taip padarysim“). Tad kuris klystantysis laikytinas dar ir nusidėjėliu? Tikriausiai tas, kuris sąmoningai klaidina kitus.
Pono Kūrio kompetencija abejoti nedrįsčiau. Kas belieka? – Neapsižiūrėjimas arba sąmoningas klaidinimas!
Beje, E. Kūriui nesvetimos ir kitos nuodėmės, kuriomis jis kaltina savo oponentus. Pavyzdžiui, piktindamasis, jog „palaikymo (V. Greičiaus – J.L.) grupė suaktyvėjo atsiradus konkurentui, kuris buvo ministras dar EBSW laikais. Šia, atsiprašant, sąsaja manipuliuojama“, gerbiamas Kūris ir pats neišvengia manipuliavimo sąsajomis.
Piktindamasis vienu Seimu nariu, kuris raginęs Seimo narius pademonstruoti turinčius, straipsnio autorius subtiliai primena, jog Konstitucija į vietą yra pastačiusi ir apkalbamą Seimo narį, „kurio cinišką požiūrį į Konstituciją atskleidžia buvimas antikonstituciniu ministru 1992–1993 m.: Konstitucija (ji jau galiojo) įsakmiai nurodo, kad ministras vadovauja ministerijai, o jis buvo ministras be portfelio“.
Apie tokius žmonės, kurie kitus kaltina nematydami savęs, žemaičiai sako: „ kou pats kvep, tou ėr kėtus tep“.
Ar neišmintingi tie žemaičiai?
Tarp kitko, kas atidžiai skaitė Konstituciją straipsnius, tikriausiai pastebėjo, jog joje esama ir daugiau dviprasmybių. Pavyzdžiui, rašoma, kad AT pirmininko kandidatūrą skiria ir atleidžia Seimas, o Prezidentas – tik (!) teikia ją, o štai generalinį prokurorą ar Ministrą Pirmininką skiria ir atleidžia Prezidentas, o Seimui paliekama tik pritarimo teisė.
Kas tai – tik teksto stilistiniai niuansai, ar procedūrai svarbūs patikslinimai? Palikim šitai aiškintis teisės specialistams, kartu suvokdami, kokios praktiškai neribotos galimybės įvairaus pobūdžio spekuliacijoms slypi pačiame Konstitucijos tekste – kuo neretai, kaip jau teko pastebėti, piktnaudžiauja teisininkai. Ir kas gali paneigti, kad Aukščiausio Teismo pirmininko atleidimo kolizijoje kai kas taip pat piktnaudžiauja savo neva ypatingai subtiliu Konstitucijos ir konstitucinės teisės žinojimu?
Beje, ir pats ponas Kūris, matyt, numano, kad pernelyg aukštinti Konstituciją ne visada paranku, todėl jis dar prisimena ir Teismų įstatymą, kuris nurodo, jog „AT pirmininkas iš pareigų atleidžiamas pasibaigus paskyrimo į šias pareigas terminui. Naujai kadencijai jį galima skirti tik tada, jeigu jo kandidatūrą pateiks prezidentas. Tai išimtinė prezidento kompetencija. Pasirinkimui turi pritarti Teisėjų taryba, jį turi palaikyti Seimas, skiriantis AT pirmininką. Chrestomatinis valdžių pusiausvyros pavyzdys: dalyvauja visos trys valdžios. Seimas negali uzurpuoti prezidento galių ir jei tas neteikia priimtino asmens, jį vis tiek paskirti ar pratęsti ankstesnio pirmininko įgaliojimus, nors jie baigėsi”.
Paskutiniojo sakinio aš tiesiog nebesupratau (norėčiau pamatyti, kas, be autoriaus, jį galėjo suprasti...), o citatos pradžia daugmaž aiški: norima suvelti AT Pirmininko atleidimo procedūrą, užtušuojant Seimo galias ir kompetencijas, o dėmesys sutelkiamas į pirmininko skyrimo procedūrą ir į išimtinį Prezidento vaidmenį joje. Bet man (ir, tikiuosi, kitiems normaliems piliečiams – ne teisės specialistams) jau yra įkalta į galvą, kad aukščiausias mūsų Įstatymas yra Konstitucija, ir jei kituose įstatymuose galima aptikti kokių nors niuansų, leidžiančių elgtis kitaip, nei nurodyta Konstitucijoje, pirmenybė lieka Konstitucijos nuostatoms. O Konstitucijoje Seimo vaidmuo ir galios apibrėžtos taip, kad kaltinti jį ketinimais uzurpuoti Prezidento galių – nekorektiška ir tendencinga.
Jei čia atsirastų tas pats vaikelis, kuris kažkada išdrįso pasakyti, jog karalius – nuogas, tai jis nesunkiai žmonėms paaiškintų, kodėl dabar ragus surėmė prezidentūra ir Seimas: prezidentūra žūt būt nenori pratęsti V. Greičiaus įgaliojimų naujai kadencijai (nors tokias galias turi), o Seimas žūt būt nenori priimti Prezidentui mielos J. Prapiesčio kandidatūros, todėl nesutinka atleisti senojo pirmininko, tikėdamasis, jog Prezidentas paieškos kokio nors kito, Seimui labiau priimtino kandidato.
O kas ir už ką „myli“ ar „nemyli“ V. Greičiaus ar J. Prapiesčio – ne „konstitucinis klausimas“. Kur prabyla jausmai, įstatymui nebėra kas veikti...