Jei politiniam elitui Vakaruose atrodė sunku suvokti, kad senas Šaltasis karas buvo gėrio kova prieš blogį, jam beveik neįmanomas suprasti moralinį matmenį to, kas vyksta dabar, kalbant apie Rusiją. Skaitytojams nebus sunku prisiminti šios šalies slydimą į autokratiją namie ir bauginimus užsienyje. Per įvykius – šalių su tikra politine laisve atžvilgiu būtų nesąžininga juos vadinti „rinkimais“ – gruodį ir kovą gimė pataikaujantis įstatymų leidžiamasis organas, o Kremliuje atsirado paklusnus įpėdinis Dmitrijus Medvedevas. Tačiau aišku, kad tikroji jėga liks su vyru, kuris vadovavo Rusijai praėjusius devynerius metus, ir sistema.
Vladimiras Putinas iš prezidento tapo premjeru. Jis taip pat yra valdančiosios partijos pirmininkas – beveik parašiau generalinis sekretorius. Kartu su buvusiais kolegomis KGB jis įkūnija didžiulį iššūkį Vakarams taip, kaip niekada niekada anksčiau. Mūsų ekonomika smunka tuo metu, kai jų kyla lyg ant mielių. Atrodo, jog teorija, kad ekonominis klestėjimas priklauso nuo politinės laisvės, sugriuvo. Rusijoje veikia autoritarinio biurokratinio kapitalizmo sistema, kuri bent jau iš pažiūros užtikrina tam tikras gėrybes: aukštą pragyvenimo lygį, įtakingą vadovavimą, ir jokių purvinų komplikacijų dėl vakarietiško stiliaus rinkimų demokratijos bei valdžios galių atskyrimo.
Tiesa, kad blogiausi rusų sistemos aspektai dažnai yra mūsų didžiausių trūkumų koncentracija. Iš tikrųjų Vakarų moralinė valdžia, kuria jie mėgavosi per seną Šaltąjį karą, stipriai susilpnėjo. Kažkada gyveno rusų elitas, kuris bijojo mūsų, ir paprasti rusai, kurie žavėjosi mumis. Dabar elitas niekina mus dėl korupcijos ir silpnumo, o paprasti rusai mato nedaug skirtumo tarp vieno iš daugybės vadovų ir kito.
Bet vien todėl, kad turime daug trūkumų, nereiškia, kad visada esame neteisūs ar kažkur kitur negali būti blogiau. (…)
Moralinis bailumas yra dovana Kremliaus propagandininkams. Per Šaltąjį karą jie buvo mokomi technikos, kurią aš vadinu „o kaip dėl…“ (originale – what-about-ism – DELFI). Bet kokia sovietų invazijos į Afganistaną, karo padėties Lenkijoje, politinio persekiojimo ar cenzūros kritika buvo sutikta pareiškimais „o kaip dėl“ apartheido Pietų Afrikoje (arba profsąjungų teisių, Amerikos remiamų diktatūrų Lotynų Amerikoje ir taip toliau).
Dabar tapo ypač akivaizdu, kad režimas iš fronto linijos pašalino kai kuriuos iš grėsmingiausių buvusių KGB tipų ir į priekį išstūmė ramųjį teisininką poną Medvedevą. Žiūrint skrupulingai, jo kruopščiai nugludintos frazės apie laisvę ir įstatymo viršenybę nesuderinamos su teisės nebuvimu ir represijomis namie. Tačiau tai yra saldus karčios piliulės, kurią Kremlius nori, kad mes prarytume, apvalkalas: Vakarų Europos „finliandizacija“ ir jos senos rytinės Imperijos atgavimas.
Aiškiausias to pavyzdys buvo Kremliui pavykęs Vokietijos (kažkada – vienos iš Atlanto aljanso kolonos, o dabar – beveik artimiausios Rusijos sąjungininkės Europoje) papirkimas. Per seną Šaltąjį karą būtų buvę neįsivaizduojama, kad pareigas einantis Vokietijos kancleris per paskutines savaites valdžioje pasirašys paskolos prieštaringam Kremliaus energetikos projektui, kuris tiesiogiai kelia grėsmę Europos kolektyviniam saugumui, garantiją. Dar mažiau įmanoma, kad palikęs pareigas tas pats Vokietijos politikas imtųsi pelningo darbo kaip to projekto vadovas.
Blogiausia tai, kad NATO viršūnių susitikime Bukarešte balandžio pradžioje būtent Vokietija blokavo Ukrainos ir Gruzijos galimybes žengti žingsnį narystės NATO link. Dar niekada susiskaldymas NATO nebuvo taip aštriai ir pavojingai atviras. Bandant užlopyti plyšius tarp narių buvo pasiektas kompromisas, bet žala jau padaryta. Pastūmėta Vokietija labiau rūpinasi įtikti Rusijai, o ne Vokietijai.
Dabar, kai Rusija mėgina iš esmės aneksuoti separatistines Abchaziją ir Pietų Osetiją, Gruzijai tenka mokėti savo kainą. Šios dvi teritorijos 15 metų buvo Rusijos marionetės. Provakarietiška Gruzijos valdžia yra pažeminta, tie jos atstovai, kurie siekė taikaus bendravimo su separatistais, nutildyti. Kadangi Kremlius mankština savo raumenis, jokio protesto Europoje nebuvimas yra skaudžiai matomas.
Tai iliustruoja vieną iš sėkmingiausių taktikų, naudotų Vladimiro Putino ir jo buvusių vaiduoklių-pagalbininkų. Jis sėkmingai sustiprino Kremliaus įtaką ne tik Vakarams, bet ir Vakaruose. Augantis verslo lobizmas, susijęs su Rusija, atstovauja tokiai galingai penktajai kolonai, kokios nematėme per ankstesnį Šaltąjį karą. Kažkada tai buvo komunistų profsąjungos, Kremliaus paliepimu kenkusios Vakarams. Dabar tai yra prokremliški bankininkai ir politikai, išduodantys savo šalis trisdešimt sidabrinių rublių. (…)
Dėl tokio elgesio dar sunkiau nubrėžti liniją tarp įstatymu paremtos laisvės Vakaruose ir neteisėto Vladimiro Putino Rusijos godumo. Kodėl reikia smūgiuoti Rusiją, kai Vokietija yra taip pat bloga? (…) Kodėl mes taip yra griežtai vertiname elgesį šalių, kurios drįsta užsienio politikoje būti kietos (t. y. Rusijai), užmerkdamos akis į tuos, kurie tokį žaidimą žaidžia Vakaruose (t. y. Italiją)?
Būtent šis klausimas dabar yra naujo Šaltojo karo „ideologinio fronto“ centre. Ar Vakarai iš tikrųjų tiki savomis vertėmis? Ar jų vadovai jaučia kokią nors gėdą? Ar rinkėjams tai svarbu? Platus kelias žemyn gundo. Mes tapsime daugiau nei Rusija. Mūsų vadovai nardina savo nosis į lovį, įstatymus dėl interesų konfliktų iškeisdami į veidmainiškumą, sugerdami išlaidas ir kyšius, kol yra valdžioje, ir nekantriai dairosi pelningų naujų pareigų. (…)
Tam tikra istorinės amnezijos dozė yra būtinas „tepalas“ politikoje. Pokarinis draugiškų santykių atnaujinimas tarp Prancūzijos ir Vokietijos, vėliau – tarp Britanijos ir Airijos, nebūtų buvęs įmanomas, jei kiekviena pusė būtų tvirtai besilaikiusi scenarijaus, pagrįsto istorinėmis neteisybėmis. Tačiau tai rodo geranoriškumą. Vokietijai ir Lenkijai sekasi gana gerai, bet Willy’iui Brandtui teko atsiklaupti Varšuvoje 1970 m., kad numalšintų lenkų įsitikinimą, jog niekas negali būti užmiršta ar atleista. Niekas neturi priekaištauti šių dienų rusams dėl Katynės žudynių ar masinių trėmimų 1941-1949 m. iš Baltijos valstybių į Sibirą. (…)
Antra, mes turime kur kas tiesmukiau vertinti tai, ką darome ir kodėl tai darome. Kodėl sutinkame su kalbos ir pilietybės politika Estijoje bei Latvijoje, kurią Kremlius vaizduoja, dabar su dar stipresne aistra, kaip diskriminuojančią dėmę Vakarų įraše? Kodėl manome, kad Kosovas nusipelnė teisės į nepriklausomybę, o Padniestrė (separatistinis regionas Moldovoje) – ne? Ar taip yra tik todėl, kad Kosovo valdžia – proamerikietiška, o separatistai Padniestrėje – Leniną garbinančios sovietų atgyvenos? Jei taip, nieko keisto, kad rusai ir kiti mano, jog esame veidmainiai.
Atsakymai į šituos klausimus yra geri, bet pernelyg dažnai nutylimi. Estija ir Latvija iš tiesų su sovietų eros migrantais, atkeldintais į jų teritoriją, sugriuvus imperijai elgėsi šiek tiek neteisingai. Jiems reikia išlaikyti kalbos testą, jei nori tapti šių atgimusių valstybių piliečiais. Tokia politika buvo nuvilianti bei tam tikra prasme neteisinga ir tai turi būti tiesmukai pripažinta. Bet dar didesnė neteisybė būtų buvę tikėtis, kad šios kankintos šalys automatiškai suteiktų pilietybę asmenims, iki šiol stipriai lojaliems senai sovietinei tvarkai, arba praėjusių dešimtmečių rusifikacijos politiką būtų pavertusios nauju status quo.
Sąžininga Vakarų politika tai pasakytų – ir dar primintų, kad Baltijos šalyse gyvenantys rusai dabar mėgaujasi kur kas didesne politine laisve bei aukštesniais gyvenimo standartais, nei jų tautiečiai Tėvynėje. Rusija nemėgsta, kai apie tai kalbama, todėl niekas to ir nesako. Bet tai yra tiesa. Mūsų politika buvo sukta, tačiau iš principo teisinga ir sėkminga praktikoje. Tokie dalykai nusipelno būti reklamuojami, o ne murmami po nosimi. (…)
Rusija, priešingai, tokiems nepripažintiems regionams kaip Padniestrė negali pasiūlyti nieko, tik pigias dujas, Kad ir kokia paini, neefektyvi bei veidmainiška būtų ES Europos kaimynystės politika, ji nepalyginamai geresnė negu plėšikiškumas ir pikti kėslai, kurie ankstesnėje imperijoje buvo Kremliaus politikos požymiai. Nenorime, kad Padniestrė taptų nepriklausoma, nes ji taptų panaši į Rusiją. Norime, kad Kosovas būtų nepriklausomas, nes jis galiausiai taps panašus į mus. Tai yra tiesmuki žodžiai, bet geriau juos ištarti drąsiai nei nepasakyti visai.
Istorinė perspektyva ir paprastas kalbėjimas yra viena situacijos pusė. Tikra sėkmė ateis tik tada, kai mes sustiprinsime savo moralinę valdžią. Tam reikia, kad Vakarai taptų savikritiškesni, bet labiau pasitikėtų savimi. (…) Ši užduotis yra ne vien politikams, bet kiekvienam. Mūsų tikslas – ir mūsų ateitis – yra pagraužta blogos valdžios, apatiškų gyventojų, apsileidusių žurnalistų ir labiausiai tų, kurie išjuokia patį teisingo ir neteisingo supratimą. Jei nepanaudosime to, pralaimėsime.