Mat buvo rimta priežastis – nusikalstamumas. Nusikaltimų nepaliaunamai daugėjo – nusikaltimų kreivė per pastaruosius dešimtmečius visuose Amerikos miestuose priminė užsirietusį slidės galiuką. Atrodė, kad tai pranašauja pasaulio pabaigą. Mirtini šūviai, tyčiniai ar kitokie, tapo kasdienybe. Tą patį galima pasakyti ir apie automobilių vagystes, narkotikų prekybą, apiplėšimus ir išžaginimus. Smurtiniai nusikaltimai tapo siaubingu, nuolatiniu palydovu. Atrodė, kad ateityje bus tik dar blogiau. Daug blogiau. Apie tai kalbėjo visi ekspertai.
Visa to kaltininkas buvo vadinamasis plėšrūnas. Tuo metu jo buvo pilna visur. Jis rūsčiai žvelgė iš savaitraščių viršelių, puikavosi storiausiose vyriausybės ataskaitose. Plėšrūnas – tai nuožmus didmiesčio paauglys, rankose laikantis pigų ginklą. Mums buvo sakoma, kad tokių kaip jis yra tūkstančiai. Visa karta žudikų, kurie šalį nusmukdys iki baisiausio chaoso.
1995 metais savo ataskaitoje JAV vyriausiajam prokurorui kriminologas Jamesas Alanas Foxas niūriausiomis detalėmis pagrindė, kad artėja paauglių įvykdytų žmogžudysčių bumas. Foxas pateikė optimistinį ir pesimistinį scenarijus. Pagal jo optimistinį scenarijų per artimiausią dešimtmetį paauglių įvykdytų žmogžudysčių turėtų padaugėti 15 procentų, o pagal pesimistinį – daugiau negu padvigubėti. „Nauja nusikaltimų banga bus tokia baisi, kad 1995-ieji atrodys tarsi seni geri laikai,“ – teigė jis.
Apie mūsų laukiančius baisumus kalbėjo ir kiti kriminologai, politologai ir panašių profesijų ateities prognozuotojai. Taip manė ir prezidentas Clintonas. „Mes žinome, kad susidoroti su paauglių padaromų nusikaltimų banga turime apie šešerius metus, arba mūsų šalyje įsivyraus chaosas. Tie, kurie ateis po manęs, nebeturės progos rėžti kalbų apie ekonomikos globalizacijos teikiamas galimybes, jie turės rūpintis, kad šiuose miestuose, šiose gatvėse dar liktų gyvų žmonių,“ – teigė Clintonas. Atrodė, kad visi svertai nusikaltėlių pusėje.
Tačiau vėliau, užuot vis daugėję, nusikaltimų ėmė mažėti. Jų vis mažėjo, mažėjo ir mažėjo. Nusikalstamumas mažėjo keliais aspektais. Tai buvo visuotinis reiškinys, apimantis visas nusikaltimų rūšis ir juntamas visoje šalyje. Nusikaltimų nepaliaujamai kasmet tik mažėjo. To niekas nesitikėjo ir nelaukė, ypač tie ekspertai, kurie prognozavo absoliučiai priešingą dalyką.
Šio pokyčio reikšmė buvo stulbinama. Paauglių įvykdytų žmogžudysčių ne tik kad nepadaugėjo 100 ar bent jau 15 procentų, kaip kad pranašavo Alanas Foxas, o net sumažėjo daugiau kaip 50 procentų per penkerius metus. Iki 2000 metų bendrai Jungtinėse Valstijose žmogžudysčių sumažėjo iki žemiausio lygio per pastaruosius 35-erius metus. Tas pats atsitiko ir su kitokiais nusikaltimais, pradedant užpuolimais, baigiant automobilių vagystėmis.
Ekspertai klydo ir net nenumatė nusikaltimų mažėjimo, o kol jie skelbė savo siaubingas prognozes, šis procesas jau buvo gerokai pažengęs – taigi jie suskubo viską paaiškinti. Daugelis jų teorijų atrodė visai logiškos. Jie teigė, kad prie nusikalstamumo sumažėjimo praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį prisidėjo ypač spartus ekonomikos augimas. Buvo priimta daugiau ginklų kontrolę reguliuojančių įstatymų. Niujorke buvo įgyvendinta labai pažangi teisėtvarkos strategija. Čia žmogžudysčių nuo 2262 1990-aisiais sumažėjo iki 540-ies 2005-aisiais.
Šios teorijos buvo ne tik logiškos. Jos teikė daug vilčių, nes kaip nusikalstamumo mažėjimo priežastį įvardijo konkrečias, neseniai įgyvendintas priemones. Jei nusikalstamumui sutramdyti užteko griežtesnės ginklų kontrolės, protingos policijos strategijos ir daugiau gerai apmokamų darbo vietų, vadinasi, mes visada turėsime galimybių sustabdyti nusikaltėlius. Taip būtų ir kitą kartą, jei, apsaugok mus nuo to, Viešpatie, vėl plūstelėtų nusikaltimų banga.
Šios teorijos be didelių kliūčių iš ekspertų lūpų pasiekė žurnalistų ausis, o vėliau ir žmonių protus. Labai greitai tai tapo bendra nuomone.
Buvo tik viena problema – tai buvo netiesa.
Didžiausią įtaką akivaizdžiam nusikalstamumo sumažėjimui praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje turėjo visai kitas veiksnys. Jis atsirado daugiau negu prieš dvidešimt metų. Pirmoji kregždė buvo jauna moteris iš Dalaso Norma McCorvey.
Čia kaip tame pasakyme: viename žemyne drugelis mostelėjo sparnais, o kitame dėl to kilo uraganas. Taip Norma McCorvey visai to nenorėdama radikaliai pakeitė įvykių eigą. Ji tik norėjo pasidaryti abortą. Ji buvo neturtinga, neišsilavinusi, jokios kvalifikacijos neturinti alkoholikė, narkotikus vartojanti 21-erių metų moteris, kuri jau buvo atidavusi įvaikinti du savo kūdikius, o 1970 metais ji suprato, kad ir vėl laukiasi. Tačiau Teksase, kaip ir daugelyje valstijų, tuo metu abortai buvo uždrausti. Ponia McCorvey susidomėjo galingesni žmonės. Jie pasinaudojo ja kaip pagrindine ieškove ir pateikė visuomeninį ieškinį dėl abortų legalizavimo. Atsakovas buvo Henry Wade’as, Dalaso apygardos prokuroras. Galų gale byla pasiekė JAV Aukščiausiąjį teismą. Tuo metu McCorvey jau buvo duotas Jane’ės Roe slapyvardis. 1973 m. sausio 22 d. teismas patenkino ponios Roe ieškinį ir visose Jungtinėse Valstijose leido legaliai daryti abortus. Poniai McCorvey-Roe, suprantama, darytis abortą buvo jau per vėlu. Ji jau buvo pagimdžiusi kūdikį ir atidavusi jį įvaikinti. (Po kelerių metų ji išsižadėjo savo siekio legalizuoti abortus ir tapo judėjimo už gyvybę aktyviste.)
Taigi kaip byla Roe prieš Wade prisidėjo prie staigiausio istorijoje nusikalstamumo sumažėjimo beveik po 20-ies metų?
Jei jau kalbame apie polinkį daryti nusikaltimus, reikia pasakyti, kad vaikai gimsta skirtingi. Net labai skirtingi. Dešimtmečius atlikti tyrimai parodė, kad vaikai, gimę nepalankioje aplinkoje, kur kas dažniau už kitus vaikus tampa nusikaltėliais. Milijonai moterų, kurios po bylos Roe prieš Wade pasirinko abortą, dažniausiai ir būdavo iš tokios aplinkos, – neturtingos, neištekėjusios, nepilnametės, joms nelegalūs abortai būdavo per brangu arba iš viso neprieinama. Tikimybė, kad tokių moterų vaikai, jei būtų gimę, būtų tapę nusikaltėliais, daug didesnė negu vidutinė. Tačiau po bylos Roe prieš Wade tokie vaikai negimė. Tai buvo pagrindinė gerokai vėliau įvykusių radikalių permainų priežastis: po daugelio metų, kai šie negimę vaikai jau būtų galėję daryti nusikaltimus, nusikalstamumo lygis pradėjo smukti.
Ameriką nuo užplūdusios nusikalstamumo bangos išgelbėjo ne ginklų kontrolė, ne ekonomikos pakilimas ir ne teisėtvarkos strategijos. Tarp kitų priežasčių svarbiausioji buvo ta, kad potencialių nusikaltėlių dramatiškai, bet sumažėjo.
Kaip manote, kiek kartų tie ekspertai, kurie gąsdino nusikalstamumo plitimu, o dabar žiniasklaidai skleidė savo teorijas apie jo mažėjimą, kaip priežastį paminėjo abortų legalizavimą?
Nė karto.
———
Kas sudaro komercijos ir bičiulystės kokteilio esmę? Kaip pavyzdį galima pateikti tokią situaciją: tarkime, jūs pasamdote nekilnojamojo turto agentą, kad jis parduotu jūsų namą.
Jis įvertina namo žavesį, spragteli kelias nuotraukas, nustato kainą, parašo viliojantį reklaminį skelbimą, entuziastingai vedžioja po jūsų namus klientus, derasi dėl kainos ir numato sandorio baigtį. Aišku, darbo daug, bet ir atlygis neblogas. Jei namas parduodamas už 300 000 dolerių, agentui paprastai atitenka 6 procentai, t. y., 18 000 dolerių. Mintyse jūs svarstote: aštuoniolika tūkstančių – tai dideli pinigai. Bet jūs žinote, kad pats nebūtumėte pardavęs namo už 300 000 dolerių. O agentas žino, kaip tai daroma. Kokią frazę jis vis kartojo? „Maksimaliai pakelti kainą.“ Jis uždirbo jums pinigų, ar ne?
Teisybė?
Nekilnojamojo turto ekspertas kitokio plauko negu kriminologijos ekspertas, bet vis tiek ekspertas. Jis savo veiklos barą išmano kur kas geriau negu pasaulietis, kurio vardu jis veikia. Jis geriau informuotas, kiek koks namas vertas, kokia padėtis namų rinkoje, žino net ir tai, kaip mąsto pirkėjas. Jūs esate priklausomas nuo jo turimos informacijos. Juk, tiesą sakant, dėl to jį ir pasamdėte.
Kadangi pasaulis tampa vis specializuotesnis, daugybė tokių ekspertų tapo nepakeičiami. Gydytojai, teisininkai, rangovai, biržos makleriai, automobilių mechanikai, hipotekos makleriai, finansų patarėjai, – visi jie pelnosi tik dėl to, kad turi kur kas daugiau informacijos. Tai jų pranašumas, kuris padeda ir juos nusamdžiusiam žmogui gauti už geriausią kainą būtent tai, ko jis nori.
Teisybė?
Būtų patogu taip manyti. Bet ekspertai – irgi žmonės, o žmonės reaguoja į motyvaciją. Kaip konkretus ekspertas su jumis elgsis, priklausys nuo to, kokie bus jo motyvai. Kartais jo motyvai gali veikti jūsų naudai. Pavyzdžiui, atlikus Kalifornijos automobilių mechanikų veiklos tyrimą, paaiškėjo, kad kartais jie išrašo mažesnes sąskaitas už smulkius darbus ir pro pirštus žiūri į automobilio išmetamų dujų kiekį, atlikdami techninę apžiūrą. Jie tikisi, kad ir kitą kartą pas juos apsilankysite. Bet yra atvejų, kai tokių ekspertų motyvacija gali būti jums nenaudinga. Atliekant medicinos paslaugų tyrimą, paaiškėjo, kad ten, kur gimstamumas mažėja, ginekologai stengiasi dažniau taikyti Cezario pjūvio operacijas negu ten, kur gimstamumas didelis. Tai rodo, kad, sumažėjus darbo, gydytojai linkę siūlyti brangesnes paslaugas.
Verta susimąstyti, ar ekspertai piktnaudžiauja savo galiomis, ar ne. Geriausias būdas tai nustatyti – išsiaiškinti, kaip ekspertas tą pačią paslaugą suteikia jums ir kaip ją teiktų sau. Deja, chirurgai savęs neoperuoja. Net jų sveikatos istorijos visuomenei neprieinamos. Automobilių mechanikai taip pat neregistruoja to, ką taisė savo automobilyje.
Tačiau informacija apie nekilnojamojo turto pardavimą yra prieinama. Nekilnojamojo turto agentai dažnai parduoda savo namus. Neseniai surinkti duomenys, kaip Čikagos priemiesčiuose buvo parduoti beveik 100 000 namų, rodo, kad agentai pardavė daugiau kaip 3000 jiems priklausiusių namų.
Prieš pasinerdami į šiuos duomenis, paklauskime savęs: kokių tikslų siekia agentas, parduodamas jam priklausantį namą? Paprasta: sudaryti kuo geresnį sandorį. Turbūt to paties siekiate ir jūs, parduodami savo namus. Taigi, jūsų ir nekilnojamojo turto agento tikslai, atrodo, sutampa. Juk jo komisiniai priklauso nuo to, už kiek bus parduotas namas.
Tačiau kai pradedame vertinti stimulus, komisiniai atrodo labai slidus reikalas. Visų pirma tuos 6 procentus nekilnojamojo turto vertės komisinių paprastai po lygiai pasidalija pardavėjo ir pirkėjo agentai. Paskui kiekvienas agentas maždaug pusę uždirbtos sumos atiduoda savo agentūrai. Taigi į agento kišenę nubyra tik 1,5 procento sandorio sumos.
Pardavęs namą už 300 000 dolerių, iš uždirbtų 18 000 dolerių jis sau gauna 4500 dolerių. Sakysite, vis tiek neblogai. Bet jei namas buvo vertas daugiau kaip 300 000 dolerių? Jei agentas būtų buvęs kantresnis ir įdėjęs daugiau pastangų, išspausdinęs dar porą skelbimų laikraštyje – gal jūsų namą būtų pardavęs už 310 000 dolerių? Atskaičiavus komisinius, jūsų kišenė papilnėtų 9400 dolerių. Bet agentas iš tų papildomų 10 000 dolerių gautų 1,5 procento – tik 150 dolerių. Jeigu jūs uždirbate 9400 dolerių, o agentas – tik 150 dolerių, jūsų stimulai ne visai vienodi. (Ypač turint omenyje tai, kad jis apmoka skelbimų spausdinimą ir jam teks atlikti visą darbą.) Ar agentas tikrai norės dėti daugiau pastangų ir gaišti tiek laiko, kad uždirbtų 150 dolerių?
Yra tik vienas būdas tai išsiaiškinti. Reikia palyginti duomenis, kokiomis sąlygomis buvo parduoti agentams priklausę namai ir kokiomis namai, priklausę jų klientams. Analizuojant duomenis, kaip Čikagoje buvo parduoti 100 000 namų, be to, atsižvelgus į visas detales: vietą, namo kokybę, estetiką, į tai, ar namas buvo pirktas kaip investicija, ir panašius dalykus, – paaiškėjo, kad nekilnojamojo turto agentai savo namus pardavinėja vidutiniškai dešimčia dienų ilgiau ir parduoda 3 procentais brangiau, t. y. 300 000 dolerių vertės namą parduoda 10 000 dolerių brangiau. Parduodamas savo namą, nekilnojamojo turto agentas laukia geriausio pasiūlymo, o dirbdamas klientui, jis skatina jį parduoti pasitaikius pirmam neblogam pasiūlymui. Kaip ir biržos makleris, nekilnojamojo turto agentas siekia kuo greičiau sudaryti kuo daugiau sandorių. Iš geresnio sandorio nubyrėję 150 dolerių yra per menkas stimulas elgtis priešingai.
Atrodo, kad iš visų nuvalkiotų tiesų apie politiką viena labiausiai atitinka tikrovę: rinkimus laimi pinigai. Arnoldas Schwarzeneggeris, Michaelas Bloombergas, Jonas Corzine’as – tai tik keli ryškiausi pavyzdžiai, iliustruojantys šią taisyklę. (Trumpam pamirškime priešingus pavyzdžius: Steve’ą Forbesą, Michaelą Huffingtoną ir ypač Thomasą Golisano, kurie per pastaruosius trejus Niujorko gubernatoriaus rinkimus išleido 93 milijonus dolerių savo lėšų ir surinko tik 4, 8 ir 14 procentų rinkėjų balsų.) Daugelis žmonių sutinka, kad pinigai turi per didelę įtaką rinkimų rezultatams ir kad politinėms kampanijoms išleidžiamos per didelės sumos pinigų.
Iš tikrųjų rinkimų duomenys patvirtina taisyklę, kad tas kandidatas, kuris išleidžia daugiausia pinigų, paprastai laimi rinkimus. Bet ar pergalės priežastis iš tiesų yra pinigai?
Būtų logiška taip manyti, kaip kad atrodė logiška, jog praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje suklestėjusi ekonomika prisidėjo prie nusikalstamumo mažėjimo. Tačiau jei du dalykai yra susiję, dar nereiškia, kad vienas yra kito priežastis. Koreliacija rodo, kad tarp dviejų veiksnių – pavadinkime juos X ir Y – egzistuoja ryšys, bet neparodo jo krypties. Gali būti, kad X yra Y priežastis; gali būti ir taip, kad Y yra X priežastis, bet gali būti ir taip, kad ir X, ir Y priežastis yra koks nors trečias veiksnys Z.
Štai dar vienas koreliacijos pavyzdys: miestuose, kuriuose įvykdoma daug žmogžudysčių, yra ir daug policininkų. Pažiūrėkime, kaip šį pavyzdį būtų galima pritaikyti realiems miestams. Denveryje ir Vašingtone yra labai panašiai gyventojų, bet Vašingtone yra beveik tris kartus daugiau policininkų negu Denveryje, o žmonių nužudoma beveik aštuonis kartus daugiau. Jei neturite daugiau informacijos, labai sunku nuspręsti, kas yra priežastis, o kas – padarinys. Koks nors menkai informuotas žmogus, pamatęs šiuos duomenis, gali padaryti išvadą, kad Vašingtone dėl to, kad yra daugiau policininkų, įvykdoma ir daugiau žmogžudysčių. Toks nepamatuotas vertinimas, kuris, beje, turi gilias šaknis, gali išprovokuoti ir nepamatuotus veiksmus. Prisiminkite pasakojimą apie carą, kuris sužinojo, kad jo imperijos provincijoje, kurioje serga daugiausia žmonių, yra ir daugiausia daktarų. Koks buvo jo sprendimas? Jis įsakė sušaudyti visus gydytojus.
O dabar grįžkime prie rinkimų kampanijų finansavimo: norint išsiaiškinti pinigų ir rinkimų rezultatų santykį, praverstų pirmiausia išsiaiškinti, kokie yra tokių kampanijų finansavimo motyvai. Tarkime, jūs galėtumėte kuriam nors kandidatui paaukoti 1000 dolerių. Yra dvi situacijos, kurioms susidarius jūs atiduotumėte tuos pinigus: apylygiai reitingai, ir jūs tikitės, kad jūsų pinigai gali lemti rinkimų rezultatus, arba vyksta kampanija, kurioje vienas kandidatas yra akivaizdus lyderis, ir jūs norėtumėte pasimaudyti jo šlovės spinduliuose arba tikitės, kad ateityje jums už tai bus atlyginta. Yra vienas kandidatas, kuriam jūs tikrai neaukotumėte savo pinigų. Tai autsaideris. (Galite paklausti bet kurio kandidato į prezidentus, kandidatavusio Ajovoje ar Naujajame Hempšyre.) Taigi favoritai ir tie, kurie tuo metu eina pareigas, į kurias pretenduoja, surenka daugiau pinigų už tuos kandidatus, kurių galimybės laimėti menkos. O kaip šie pinigai leidžiami? Favoritai, aišku, turi daugiausia pinigų, bet pradeda leisti jų daug tik jei iškyla reali grėsmė pralaimėti. Priešingu atveju, kam švaistyti karo fondą, kuris dar gali praversti ateityje, jei pasirodytų grėsmingas priešininkas.
Palyginkime du kandidatus: vienas spinduliuoja žavesiu, o kitas – ne. Patrauklusis kandidatas pritraukia kur kas daugiau pinigų ir laimi rinkimus. Bet ar pinigai lėmė, kad jis gavo daug balsų? O gal žmonės balsavo ir aukojo pinigus dėl jo žavesio?
Tai esminis klausimas, bet į jį labai sunku atsakyti. Patrauklumą rinkėjams labai sunku įvertinti. Kaip jį būtų galima išmatuoti?
Beveik neįmanoma, išskyrus vieną ypatingą atvejį. Nebent tokį kandidatą lyginsime su... juo pačiu. Tarkime, kandidatas A yra labai panašus į kandidatą A po dvejų ar ketverių metų. Tą patį galėtume pasakyti ir apie kandidatą B. Turi būti dar viena sąlyga: kandidatas A kovojo su kandidatu B per dvejus rinkimus iš eilės ir per kiekvieną kampaniją išleido skirtingas sumas pinigų. Remdamiesi prielaida, kad jų abiejų patrauklumas išliko nepakitęs, galėtume išmatuoti, kokią įtaką turėjo pinigai.
Pasirodo, tokie atvejai, kai tie patys du kandidatai kovoja vienas su kitu per dvi rinkimų kampanijas iš eilės, labai dažni. Jei tiksliau, nuo 1972 metų per Jungtinių Valstijų kongreso rinkimus tokių atvejų buvo beveik tūkstantis. Ką apie šiuos atvejus kalba skaičiai? Sunku patikėti, bet šių kandidatų išleistų pinigų sumos beveik neturėjo įtakos. Laimintis kandidatas gali drąsiai per pusę sumažinti savo išlaidas ir prarastų tik vieną procentą rinkėjų balsų. O jei pralaimintis kandidatas išleistų dvigubai daugiau pinigų, jis į savo pusę patrauktų tą patį vieną procentą rinkėjų balsų. Politiniam kandidatui svarbiausia ne kiek jis išleidžia pinigų, o koks jis žmogus. (Tą patį galima pasakyti ir bus pasakyta 5-ame skyriuje apie tėvus.) Kai kurie politikai yra iš prigimties patrauklūs rinkėjams, o kai kurie – ne. Jokie pinigai negali to pakeisti. (Be abejo, ponai Forbesas, Huffingtonas ir Golisano tai jau suprato.)
Ką būtų galima pasakyti apie kitą banalią tiesą – kad rinkimų kampanijoms išleidžiama nepadoriai daug pinigų? Per įprastą rinkimų laikotarpį, kuris apima prezidento, senato, ir Atstovų rūmų rinkimų kampanijas, per metus vidutiniškai išleidžiamas vienas milijardas dolerių. Daug kam tai atrodo milžiniška suma, nebent palygintume ją su pinigais, kurie išleidžiami ne tokiam svarbiam reikalui kaip demokratiniai rinkimai.
Pavyzdžiui, lygiai tokią pačią sumą amerikiečiai per metus išleidžia kramtomajai gumai. Šios knygos tikslas – ne palyginti kramtomosios gumos kainą su rinkimų kampanijų išlaidomis, atskleisti, kokie nesąžiningi nekilnojamojo turto agentai ar kokią įtaką nusikalstamumo mažėjimui turėjo abortų legalizavimas. Šioje knygoje bus nagrinėjamos panašios situacijos ir dar dešimtys kitų: nuo vaikų auklėjimo meno iki sukčiavimo mechanizmų, nuo narkotikų prekeivių gaujų vidinių santykių iki rasinės diskriminacijos televizijos žaidime „Silpnoji grandis“. Šios knygos tikslas – nuo modernaus pasaulio nudirti odą ar net dvi, kad pamatytume, kas vyksta giliau. Mes pateiksime daug klausimų, ir lengvabūdiškų, ir gyvybiškai svarbių. Atsakymai į juos iš pradžių gali atrodyti keisti, bet paskui paaiškės, kad jie akivaizdūs. Šių atsakymų mes ieškosime įvairiose duomenų bazėse – tai gali būti duomenys apie mokinių egzaminų rezultatus, oficiali Niujorko miesto nusikaltimų suvestinė ar duomenys apie narkotikų prekeivių pajamas. Dažnai mes pasinaudosime ta informacija iš duomenų bazių, kuri primena aukštai danguje paliktą praskridusio lėktuvo pėdsaką. Labai gerai, jei kas reiškia nuomonę ar kuria kokias nors teorijas, tai žmogiška, bet kai moralines nuostatas pakeičia kruopščiai atlikta duomenų analizė, gali iškilti visai naujų, stebinančių dalykų.
Galima dėl to ginčytis, bet paprastai moralė atspindi tai, ko žmonės norėtų ir koks turėtų atrodyti pasaulis. Na, o ekonomika atspindi tai, kaip iš tiesų tas pasaulis sukasi. Ekonomika yra virš bet kokių mokslinių matavimų, išskaičiavimų. Ji susideda iš ypač galingų ir lanksčių priemonių rinkinio, priemonių, kuriomis galima patikimai apskaičiuoti ir apibrėžti bet kokio faktoriaus poveikį ar bendrą efektą net ir didžiausiame informacijos sraute. Tad kas yra ekonomika? Tai klodas informacijos apie darbą, nekilnojamąjį turtą, bankininkystę ir investavimą. Tačiau tie patys ekonomikos svertai gali būti taikomi dalykams, kurie mums yra... daug įdomesni.
Ši knyga parašyta su labai specifiniu požiūriu į pasaulį, remiantis keliomis fundamentaliomis idėjomis: Motyvacija yra modernaus gyvenimo šerdis. Suprasdami motyvus – arba greičiau juos iššniukštinėję – rasime raktą bet kokiam galvosūkiui išspręsti, nuo žiauraus nusikaltimo iki sukčiavimo sporte ir pažinčių internete.
Visuotinai priimta nuomonė dažnai būna klaidinga. Nusikalstamumas praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje nebedidėjo, pinigai savaime nereiškia, kad rinkimai bus laimėti, ir staigmena – niekas neįrodė, kad aštuonios stiklinės vandens per dieną gerina jūsų sveikatą. Labai dažnai visuotinai priimta nuomonė neturi jokio realaus pagrindo, ir yra velniškai sunku ją paneigti, bet įmanoma.
Dramatiškų padarinių priežastys dažnai būna labai tolimos ir sunkiai apčiuopiamos. Galvosūkio atsakymas ne visada būna prieš pat nosį. Norma McCorvey nusikalstamumo lygiui padarė daug didesnę įtaką negu ginklų kontrolė, kylanti ekonomika ir naujoviška policijos strategija visos kartu. Tą patį galima pasakyti ir apie žmogų, vardu Oscaras Danilo Blandonas, kuris dar žinomas kaip Johnny Kokaino Sėkla. Vėliau tuo įsitikinsite.
„Ekspertai“ – nuo kriminologų iki nekilnojamojo turto agentų – turimos informacijos teikiamus privalumus naudoja savanaudiškai. Tačiau juos galima nugalėti jų pačių ginklais. O turint omenyje interneto populiarumą, reikia pasakyti, kad jų pranašumas nepaliaujamai tirpsta. Tarp kitų kaip pavyzdį galime paminėti krintančias karstų kainas ir mažėjančias terminuotojo gyvybės draudimo įmokas.
Žinojimas, ką ir kaip išmatuoti, pasaulį padaro ne tokį sudėtingą. Jei išmoksite tinkamai vertinti informaciją, galėsite išspręsti galvosūkius, kurie anksčiau atrodė neišsprendžiami. Nėra galingesnio ginklo, kuris padėtų nutraukti sąmyšio ir prieštaravimų šydą, už skaičius.
Šios knygos tikslas – išsiaiškinti tai, ko nematome plika akimi. Kartais tai gali būti erzinanti treniruotė. Gali apimti jausmas, kad į pasaulį mes žvelgiame per šiaudą ar atsidūrėme kreivų veidrodžių kambaryje, bet mūsų tikslas – išnagrinėti kuo daugiau situacijų ir pažvelgti į jas taip, kaip vargu ar kas anksčiau buvo žvelgęs. Tam tikru požiūriu šios knygos koncepcija keista. Daugelis knygų gvildena vieną temą, kurią trumpai būtų galima apibūdinti vienu ar dviem sakiniais (pavyzdžiui, mikroekonomikos taikymo teorija ir praktika), ir stengiasi rasti aukso grynuolį. Toks pasirinkimas leidžia panaudoti visus analitinius svertus, kokius tik gali suteikti ekonomika. O kartu tai leidžia mums patenkinti bet kokį įnoringiausią smalsumą. Taigi mūsų pasirinkto tyrimo tema – keistonomika. Istorijos, kurias aprašysime šioje knygoje, nėra dažnai minimos „Econ 101“ (mikroekonomikos kursas JAV), bet tai dar gali keistis. Kadangi ekonomikos mokslas visų pirma yra priemonių rinkinys, o ne konkretus dalykas, jai nėra nieko, net ir paties neįprasčiausio dalyko, ko ji negalėtų aprėpti.
Verta prisiminti Adamą Smithą, klasikinės ekonomikos pradininką, kuris visų pirma buvo filosofas. Jis siekė būti moralistas ir tai darydamas tapo ekonomistu. Kai 1759 metais jis išleido knygą „Jausmų teorija“ (The theory of Moral Sentiments), šiuolaikinis kapitalizmas buvo tik pradėjęs formuotis. Smithas buvo nustebęs, kokius radikalius pokyčius sukelia ši nauja jėga. Jį domino ne vien tik skaičiai. Drastiški ekonomikos pokyčiai darė žmonijai didelę įtaką. Keitė žmonių mąstymą ir elgseną kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Kodėl vienas žmogus linkęs sukčiauti ir vogti, o kitas – ne? Kodėl nuo vieno žmogaus pasirinkimo, nesvarbu, gero ar blogo, bet iš pažiūros visai nekenksmingo, tampa priklausomi labai daug žmonių? Smitho epochoje susidomėjimas priežastimis ir padariniais nuolat kilo, motyvacijos reikšmė išaugo dešimteriopai. Tuo metu gyvenusiems žmonėms šios permainos buvo tokios sukrečiančios, kokios mums atrodo šiuolaikinio pasaulio permainos.
Smitho tyrinėjimų sritis buvo individualių troškimų ir visuomenės priimtų normų trintis. Ekonomikos istorikas Robertas Heilbroneris knygoje „Pasaulietiški filosofai“ (The Worldly Philosophers) stebėjosi, kaip Smithas galėjo atskirti žmogaus, labai savanaudiško padaro, darbus nuo tos aukštesnės moralinės plotmės, kurioje jis veikė. Heilbroneris rašė: „Smithas manė, kad atsakymą mums duos mūsų gebėjimas pažvelgti į save kito žmogaus akimis, pasijusti nešališko stebėtojo kailyje ir taip įvertinti ką nors objektyviai.“
Įsivaizduokite, kad dabar jūs esate tas nešališkas žmogus arba, jei norite, grupė nešališkų žmonių, trokštančių išsiaiškinti objektyvią... tiesą. Tokie tyrinėjimai paprastai prasideda nuo anksčiau dar neiškelto klausimo. Pavyzdžiui, ką bendra turi mokytojai ir sumo imtynininkai?