Kiekvienas šių modelių pateikia savitą požiūrį į sprendimo priėmimo procesą, kiekvienas jų turi savų privalumų ir trūkumų, tačiau visi jie remiasi aiškia logika ir yra nukreipti į optimaliausių sprendimų paiešką. Be to, bet kuris sprendimų priėmimo procesas, nepriklausomai nuo pasirinkto modelio, turi aiškią loginę seką ir prasideda nuo problemų nustatymo, jų analizės, galimų sprendimo variantų įvertinimo bei sprendimų šioms problemoms spręsti priėmimą (arba nepriėmimą).

Ypatingą reikšmę sprendimų priėmimo procesas įgyja aukščiausios politinės valdžios lygmenyje: priimdama teisės aktus valdžia reguliuoja įvairias visuomeninio gyvenimo sritis ir nustato pagrindines žmogaus bendruomeninio gyvenimo taisykles, todėl šiame lygmenyje sprendimų priėmimo procesas turi būti itin kruopštus ir atsakingas. Tuo tarpu pastaruoju metu daug diskusijų Lietuvoje sukėlusi iniciatyva priimti Gyvybės prentalinėje fazėje apsaugos įstatymą, kuris numato praktiškai visišką abortų uždraudimą, verčia rimtai suabejoti mūsų politikų sprendimo priėmimo logika bei jų atsakomybės už priimamus sprendimus ir jų pasekmes suvokimu.

Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą prieš trejus metus kartu su grupe parlamentarų inicijavo Seimo narys, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis. Praeitų metų pabaigoje Seimas šiam projektui pritarė, o šių metų balandžio 16 d. šiam projektui pritarė ir Žmogaus teisių komitetas, pasiūlydamas pagrindiniam projektą rengiančiam Sveikatos apsaugos komitetui tobulinti projektą, numatant vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą. Taigi, įstatymo projekto svarstymo procesas įgauna pagreitį ir, jei ir toliau taip viskas sklandžiai klosis, neužilgo turėsime Lietuvoje abortus draudžiantį įstatymą ir papildysime tokių Europos Sąjungos šalių kaip Malta, Airija bei Lenkija gretas.

Vis tik kyla klausimas, kodėl ir kokiu pagrindu šis įstatymas buvo inicijuotas ir kokio visuomeninio intereso tenkinimui jis pasitarnaus arba, žvelgiant per sprendimų priėmimo logikos prizmę – kokią problemą šiuo įstatymu mėginama išspręsti, kokius šios problemos sprendimo būdus pasirenkant ir kokių tikslų siekiama. Natūralu, kad teisės aktai keičiami arba inicijuojami tuomet, kai išauga problema ir įprastos teisinio reguliavimo normos nebeužtikrina efektyvaus jos sprendimo arba atsiranda efektyvesnių būdų ir priemonių esamai problemai spręsti.

Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projekto iniciatorių ir šalininkų teigimu, šis įstatymas padės sumažinti abortų skaičių šalyje, tad galima sakyti, jog šis įstatymas yra nukreiptas į didelio abortų skaičiaus šalyje problemą. Tuo tarpu Lietuvos sveikatos statistikos departamento duomenimis, dirbtinių abortų moters pageidavimu skaičius sumažėjo nuo 31083 atvejų 1995 metais iki 9536 atvejų 2006 metais.

Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas yra betikslis, nes neaišku, į kokios problemos sprendimą bei kokių tikslų siekimą jis yra nukreiptas, o jo siūlomų problemų sprendimo priemonių efektyvumas nėra pamatuotas.
Erika Matuizaitė:

Taip, abortų skaičius vis dar išlieka nepageidaujamai didelis, tačiau mažėjimo tendencija yra akivaizdi, tad kokiu pagrindu abejojama tuo, kad tokios mažėjimo tendencijos ir toliau išliks esant dabartinėms teisinio reguliavimo normoms, t.y. paliekant situaciją tokią, kokia ji šiuo metu yra? Naujo įstatymo poreikį logiškai suvokti ir pateisinti galima būtų nebent tuo atveju, jei jis numatytų efektyvesnes priemones ir būdus esamai problemai spręsti. Minėtas įstatymas didelio abortų skaičiaus problemą siūlo spręsti abortų uždraudimu. Tuo tarpu praktika ir statistika rodo, kad mažiausias abortų skaičius yra tose šalyse, kuriose labiausiai išplėtotas lytinis švietimas ir įvairių kontracepcijos priemonių prieinamumas bei paliekama galimybė moterims legaliai, todėl saugiai, pasidaryti abortą.

Kitas šio įstatymo priėmimo proponentų naudojamas argumentas remiasi žmogaus teisės į gyvybę gynimu, priešpastatant ir iškeliant šią teisę aukščiau kitų prigimtinių žmogaus teisių, tokių kaip teisė į pasirinkimo laisvę ir teisę į asmens privatų gyvenimą. Šiuo atveju susiduriame su skirtingais požiūriais į gyvybės sampratą ir esminiu klausimu, nuo kada užsimezgusi gyvybė įgyja konstitucinę teisę į gyvybės apsaugą ir/arba nuo kada ši teisė turi prioritetą prieš kitas teises – motinos teisę į privatų gyvenimą, pasirinkimo laisvę, asmens neliečiamumą ir pan.

Remiantis katalikų bažnyčios pozicija, gyvybė siejama su užsimezgusiu vaisiumi, tad ir jos apsauga turi būti užtikrinta nuo jos prasidėjimo momento. Tuo tarpu įvairūs ir Lietuvos, ir tarptautiniai teisės aktai gyvybės sampratą sieja su jau gimusiu kūdikiu. Pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnis gina kiekvieno asmens teisę į gyvybę, tačiau nekalba apie pradėtos gyvybės, t.y. embriono teisę į gyvenimą. Be to, šio straipsnio taikymo praktika rodo, kad gyvybė yra ginama nuo gimimo momento ir embrionas bei vaisius nėra traktuojamas kaip „asmuo“.

Šiuo atveju susiduriame su bažnyčios ar valstybės įstatymų viršenybės klausimu, tačiau, su visa derama pagarba bažnyčiai ir visiems tikintiesiams, primename, kad gyvename teisinėje valstybėje, kurioje galioja teisės aktai, o ne bažnyčios taisyklės. Jais ir privalome vadovautis. Žinoma, galima būtų galvoti apie naujos gyvybės sampratos įtvirtinimą Lietuvos teisės aktuose – tai būtų ilgas ir sudėtingas procesas, susijęs su plačiomis visuomenės diskusijomis, pokyčiais daugelyje teisės aktų ir pan. Tačiau pagrindinis klausimas išlieka, ar to siekiame ir ar verta tai daryti?

Yra tam tikrų viešosios politikos sričių, kurių formavimas reikalauja specialistų ir ekspertų pagalbos, nes dažnai sprendimų priėmimo proceso dalyviai neturi pakankamai žinių bei nusimanymo apie jų sprendžiamus klausimus, todėl jiems gali būti sunku savarankiškai užtikrinti sėkmingą vienokios ar kitokios politikos formavimą. Demokratiniame pasaulyje yra įvairių interesų grupių poveikio ir bendravimo su valdžia modelių – vieni užtikrina didesnį ir labiau reglamentuotą interesų grupių dalyvavimą politikos formavimo procesuose, kiti – suteikia daugiau apsisprendimo laisvės valdžios atstovams bendradarbiaujant su interesų grupėmis. Kaip ten bebūtų, civilizuotame demokratiniame pasaulyje įprasta, kad valdžia, norėdama užtikrinti kokybiškesnę vienos ar kitos srities politiką, telkiasi į pagalbą atitinkamų sričių ekspertus ir specialistus ar bent jau nelieka abejinga jų reiškiamai nuomonei ir pasiūlymams. Tačiau ir ši praktika Lietuvos sprendimų priėmimo procese, regis, yra ignoruojama.

Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas ir jo svarstymai sukėlė daug diskusijų visuomenėje ir suaktyvino visuomeninių organizacijų bei profesinių – ekspertinių grupių veiklą. Valdžios institucijoms viešus laiškus su aiškiai sudėliotais argumentais, faktais bei mokslo įrodymais apie neigiamas šio įstatymo pasekmes, jo žalą asmens sveikatai ir valstybei siuntė įvairios ir Lietuvos, ir užsienio visuomeninės organizacijos bei profesinės grupės. Savo neigiamą poziciją šio įstatymo atžvilgiu viešai išreiškė Lietuvos akušerių ginekologų draugija, oficialų kreipimąsi į šalies valdžios atstovus parengė ir išplatino Tarptautinė ginekologų ir akušerių federacija, taip pat laiške neigiama Lenkijos patirtimi ir problemomis, su kuriomis susidūrė šalis po abortų uždraudimo, dalinasi šio krašto žurnalistė, savo nepritarimą šiam įstatymui taip pat išreikė tokios Lietuvos organizacijos, kaip Lygių galimybių plėtros centras, Lietuvos žmogaus teisių centras, Naujos kartos moterų iniciatyvos, Asociacija Kauno moterų draugija, Jaunimo centras “In Corpore“, Kauno moters užimtumo informacijos centras, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, kt. Tačiau ir šie specialistų argumentai bei faktais pagrįsti įrodymai niekaip nepaveikė sprendimų priėmėjų, jie ir toliau linkę vadovautis šiame procese religiniais ir ideologiniais įsitikinimais, o abortų draudimą numatantis įstatymas ir toliau sau sėkmingai skinasi kelią.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas yra betikslis, nes neaišku, į kokios problemos sprendimą bei kokių tikslų siekimą jis yra nukreiptas, o jo siūlomų problemų sprendimo priemonių efektyvumas nėra pamatuotas. Remiantis statistikos duomenimis, abortų skaičius Lietuvoje ženkliai sumažėjo. Be to, tyrimai rodo, kad mažiausias abortų skaičius yra tose šalyse, kuriose labiausiai sutelktas dėmesys į lytinio švietimo plėtojimą bei kontraceptinių priemonių prieinamumo gerinimą.

Antra, minėtas įstatymas pažeidžia prigimtines žmogaus teises, o tuo pačiu pamina esminius demokratijos principus. Lietuvos ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtinta asmens samprata, gyvybę traktuoja kaip jau gimusį kūdikį todėl abortų nutraukimas nepažeidžia žmogaus teisės į gyvybę, tačiau pažeidžia tokias svarbias asmens teises, kaip teisę į privatumą, laisvą apsisprendimą ir pan.

Trečia, minėtas įstatymas yra žalingas asmens sveikatai bei lemia kitas neigiamas socialines, ekonomines, kriminogenines pasekmes. Įvairūs tyrimai rodo, kad abortų uždraudimas ženkliai padidina motinų mirtingumą. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, abortų uždraudimas Rumunijoje 1966–1989 m. padidino motinų mirtingumą nuo 20 iki 142 šimtui tūkstančių gyvų gimusiųjų kūdikių.

Ir galiausiai, šis įstatymas lemia papildomas valstybės išlaidas. Tarpautinės ginekologų ir akušerių federacijos duomenimis, menkiau išsivysčiusiose šalyse iki 50 proc. ligoninės išlaidų skiriama įvairioms komplikacijos, susijusioms su nesaugiais abortais gydyti.

Tad kam Lietuvai reikalingas toks įstatymas ir kokiu modeliu ir logika grindžiamas toks sprendimų priėmimo procesas?