Taip, sociumas kartais nusprendžia, ką laikyti, o ko nelaikyti žmogumi. Istorija pilna pavyzdžių. Taip, su gamtine tikrove tokie sprendimai neturi nieko bendra. Tai – socialinė tikrovė, tiesa, ne kiekvienas sociumas tokią rūsčią tikrovę konstruoja.
Iš nesenų pavyzdžių bene žinomiausias nacistinės Vokietijos sprendimas žmonėmis nelaikyti žydų ir čigonų. Žinoma, istorija nėra linkusi tiksliai atkartoti to, kas kažkada buvo. Jeigu šiandien kokie nors „filosofai“ nuspręstų savo kūrybines galias išbandyti toje plačioje ir kraupioje srityje, kur sociumas apsisprendžia, ko nelaikyti žmogumi, jie vargu ar vėl pasirinktų žydus ir čigonus. Nelaikyti žmogumi juk galima bet kokios, bet kaip apibrėžtos grupės atstovus. Gal N. Vasiliauskaitė su tuo sutiktų? Ne? Vadinasi, šlubuoja logika.
Teorinė galimybė tų ar kitų žmonių kategorijų, dėl kurių sociumas pasiekė susitarimą, nelaikyti žmonėmis neišvengiamai išplaukia iš pacituotos nuostatos. Suprantama, kad ta nuostata skirta tik tai konkrečiai situacijai, kurioje negimęs žmogus turi būti paskelbtas ne žmogumi. Tiesiog todėl, kad taip gyventi patogiau.
Taip, su formaliąja logika N. Vasiliauskaitė nedraugauja (nors ir labai stengiasi ją imituoti). Todėl nereikia norėti, kad kiekvienas N. Vasiliauskaitės teiginys būtų suderintas su kitais ir neprieštarautų jos pažiūrų visumai. Tai akivaizdu ir iš tolesnės jos samprotavimų eigos, jeigu samprotavimais galima pavadinti logikos klaidų seriją.
„Tuo tarpu spermatozoido ir kiaušialąstės junginio „žmogumi“ kol kas nepripažįsta ne tik mūsų valstybė, bet ir pati Romos Katalikų Bažnyčia, nes dar neteko girdėti, kad valstybė įtrauktų embrionus į gyventojų registrą, mokėtų laidotuvių išmokas kiekvieno savaiminio persileidimo atveju ir moterį baustų kalėjimu už netyčinę žmogžudystę, o katalikai užpirktų mišias už nelaimingą nekrikštyto gemalo sielą,“ – tai dar vienas Nidos Vasiliauskaitės „loginis“ argumentas, kad „gemalas“ nėra žmogus.
Pačiai problemos esmei, žinoma, šis samprotavimas nieko neduoda. Ar valstybė ir Bažnyčia pripažįsta gemalą žmogumi, ar ne, objektyvios realybės tai nekeičia, nebent tą konvencinę realybę, dėl kurios susitaria sociumas, pagal jau aptartą principą. Mūsų valstybė, deja, tikrai kol kas negimusio žmogaus (iki 3 mėnesių) žmogumi nepripažįsta, nes abortai yra leidžiami ir masiškai vykdomi (per pastarąjį dvidešimtmetį tokių egzekucijų įvykdyta apie pusę milijono – tai beveik prilygsta per tą patį laiką gimusių naujagimių skaičiui).
Tačiau N. Vasiliauskaitės samprotavimas įdomus visų pirma logikos – tiksliau, jos nebuvimo – požiūriu. Mat iš esmės teisingą išvadą (kad valstybė kol kas žmogaus ankstyvojoje prenatalinėje stadijoje nepripažįsta žmogumi) ji padaro pažeisdama elementariausias logikos taisykles. Į gyventojų registrą yra įtraukiami ne visi žmonės, o tie, kurie turi būti į jį įtraukti pagal įstatymo reikalavimus. Laidojami taip pat ne visi žmonės (ne visais atvejais tai įmanoma, be to, norint, paprotys ar įstatymas galėtų nustatyti įvairius atvejus, kai tai nedaroma). Taigi iš to, kad dauguma žmonių yra įtraukiami į registrą ar laidojami su valstybės parama, daroma klaidinga išvada, kad tie, kas neįtraukiami į registrą ar nelaidojami, nėra žmonės.
Dėl savaiminio persileidimo prilyginimo netyčinei žmogžudystei, tai, matyt, laikoma, kad visi žmonės, kurie miršta niekam tyčia jų nenužudžius, yra netyčinės žmogžudystės aukos. Jei šitas samprotavimas būtų teisingas, savaiminės mirties sąvoką reikėtų išbraukti iš mūsų žodyno, kaip neegzistuojančią, o visus, kurių namuose mirė žmogus, sodinti į kalėjimą už netyčinę žmogžudystę. Ačiū dievui, net ir visų keikiami teisėjai nėra taip giliai susipykę su logika, kaip filosofė N. Vasiliauskaitė, todėl galime atsikvėpti lengviau.
Dar N. Vasiliauskaitei iškyla klausimas, ar bet kuris žmogus sutiks ilgą laiką „kęsti fizinį skausmą ir/ar psichinį diskomfortą, galbūt rizikuoti savo sveikata, karjera, išvaizda, socialine padėtimi“, jeigu nuo to priklausytų kito žmogaus gyvybė? Čia dar ne viskas – baisiausia, anot filosofės, būtų, jeigu valstybė įstatymu palieptų „be jokių atsikalbinėjimų dėl kito žmogaus aukotis“.
Suprantu, kad N. Vasiliauskaitė nesiruošia būti altruizmo pavyzdžiu, bet galėtų pasistengti būti bent jau logiško mastymo pavyzdžiu. Visų pirma, yra akivaizdus skirtumas tarp „nesiaukojimo“ dėl kito žmogaus gyvybės ir kito žmogaus nužudymo, siekiant savo tikslų. Tarkim, jeigu kažkas nepuola į ugnį gelbėti degančio žmogaus, nes nenori nusvilti šukuosenos, pakenkti savo sveikatai ar rizikuoti gyvybe, – tai iš tiesų dar nėra nusikaltimas, nors moraliai toks žmogus gali jaustis nepatogiai. Kas kita yra įmesti į ugnį kitą žmogų, padegti jį savo namuose ar kitaip nudaigoti, nes jis kenkia jūsų karjerai, verslui ar socialinei padėčiai. Aborto atveju juk negimę vaikai yra tikslingai nužudomi, o ne žūsta dėl to, kad motina tiesiog nieko nedaro.
N. Vasilauskaitė griebiasi kritikuoti ir abortų priešininkų logiką. Girdi, jei negimęs kūdikis – žmogus, tai kodėl siūlomas įstatymas numato išimtis, kai abortai galimi? Pirmoji išimtis – jeigu moteris pastojo išprievartauta. „Prievartos būdu pradėta gyvybė niekuo neblogesnė, o jei neblogesnė, tai kam ta išimtis“, – aiškina N. Vasiliauskaitė. Ir tai, ko gero, pirmasis bei vienintelis jos teiginys, kuriame nepadaryta grubių logikos klaidų. Taip, logiškai žiūrint, išimtis čia nėra pateisinama, bet derėtų žinoti, kad daugelis įstatymų, taip pat ir šis, yra kompromiso rezultatas. Šios išlygos galima būtų ir nedaryti, bet ją padaryti yra geriau, negu leisti neribotą negimusių vaikų žudymą, kuris vyksta iki šiol sunkiai suvokiamu mastu – kasdien, kiekvieną valandą.
Kita išimtis – kai kyla grėsmė moters gyvybei. „Jei moteris nėra „labiau žmogus“, tai prioritetas jai nebepateisinamas“, – aiškina N. Vasiliauskaitė. Visų pirma, jeigu prioritetas būtų teikiamas negimusio kūdikio gyvybei, jis vis tiek neišgyventų mirusios moters kūne. Aišku, variantų gali būti įvairių, bet grįžkime prie logikos, kuri šiuo atveju vėl tradiciškai sušlubuoja. Čia galima kalbėti ne tik apie pasirinkimą tarp motinos ir negimusio vaiko, bet ir apskritai apie prioritetus gelbstint vieną iš dviejų žmonių.
Jeigu iš dviejų žmonių gyvybių būtų įmanoma išgelbėti tik vieną, tai bet kuris išgelbėtas žmogus dėl to negalėtų būti laikomas „labiau žmogumi“. Šitoks apibūdinimas iš nurodytos sąlygos niekaip neišplaukia ir yra akivaizdi logikos klaida. Jeigu būtų taip, kad šansai išgelbėti vieną iš dviejų žmonių būtų vienodi, ką gelbėti, galėtų lemti atsitiktinumas. Tai galėtų ir iš anksto nustatyti įstatymas ar paprotys (pavyzdžiui, tikėtina, kad N. Vasiliauskaitės ne itin mėgstamoje tradicinėje visuomenėje prioritetas būtų suteiktas moterims ir vaikams). Kai šansai nėra vienodi (o taip yra daugeliu atvejų, ypač mūsų aptariamu) visada prasmingiau gelbėti tą gyvybę, kurią išgelbėti yra daugiau šansų.
Straipsnio pabaigoje ir taip atsipalaidavusi N. Vasiliauskaitės logikos grandinė galutinai nutrūksta, ir viskas baigiasi tuo, kad menamam priešininkui autorė priskiria pareigą rūpintis kiekvieno spermatozoido susijungimu su kiaušialąste. Straipsnio pradžioje ji dar tarsi žinojo, kad nauja gyvybė atsiranda iš dviejų ląstelių junginio, nors pastarasis, kaip gamtinė, o ne socialinė realybė, jos ir nedomino.
Dar N. Vasiliauskaitė pabara abortų priešininkus už tai, kad šie gina „tik biologinę egzistenciją, bet ne politinį, t.y. sąmoningą ir laisvą, žmogaus gyvenimą“. Čia reikėtų pastebėti, kad politinis, sąmoningas ir laisvas žmogaus gyvenimas prasideda gana vėlai – turi praeiti ne vieni metai nuo jo gimimo. Gal ir į gimusio vaiko „biologinę gyvybę“ autorė norėtų pasikėsinti?
Ką gi, N. Vasiliauskaitės tekstas yra unikalus, galima sakyti chrestomatinis. Tiktų bet kokiam logikos vadovėliui kaip pavyzdys teksto, kuriame beveik nėra teiginių, kurie nebūtų loginių klaidų pavyzdžiai.