Kad būtų aiškiau, siūlau mintinį eksperimentą. Tarkime, dėl kažkokių aplinkybių nutinka taip, kad vieno žmogaus (ne gemalo, o žmogaus, gal net suaugusio) išgyvenimo galimybės tiesiogiai priklauso nuo to, ar kitas žmogus, konkrečiai jūs, sutiks ilgą laiką dėl jo kęsti fizinį skausmą ir/ar psichinį diskomfortą, galbūt rizikuoti savo sveikata, karjera, išvaizda, socialine padėtimi, galbūt susilaukti negrįžtamų fizinių pasekmių, galbūt atsižadėti pasirinkto gyvenimo būdo ir pan. Kilniai sutinkate? Ką gi, labai gražu, tai jūsų reikalas, galbūt jūsų poelgis vertas netgi visuotinio susižavėjimo ir pagarbos.
Bet, tarkime, valstybė jūsų sutikimo neklausia ir įstatymo vardu įsako jums be jokių atsikalbinėjimų dėl kito žmogaus aukotis: ar tik, dar taip neseniai gynęs „gyvybę“, dabar nepradėsite šaukti apie pamintas savo teises? Ką manysite apie tokią valstybę? Kaip tokios vadinamos? Ar tik ne totalitarinėmis? Štai čia ir yra visa esmė: jei norite aukotis – prašom, bet neverskite taip daryti kitą; jūsų pačių interesas turėtų būti galimybė apsispręsti pačiam, niekieno neverčiamam, nes kitaip jūsų kilnumas net ir jums neteks moralinės prasmės.
Bet juk, pasakytų koks nors Tomaševskis, rengiamas įstatymas numato išimtis prievartos, grėsmės moters sveikatai ir gyvybei atveju! Puiku, tačiau abortų draudimo šalininkų pozicijos logikos viduje tokių išimčių pateisinti kaip tik ir negalime. Jei gemalo gyvybė suvokiama kaip absoliutus, galutinis gėris, tai motinos sveikata, motinos gyvybė ar patirta prievarta – ne argumentai: prievartos būdu pradėta gyvybė niekuo neblogesnė, o jei neblogesnė, tai kam ta išimtis, kaip ją apginti „pro-life“ perspektyvoje?
Tada, beje, ir kontracepcija nusikaltimas, bet ne mažesnis nusikaltimas būtų ir katalikų propaguojamas susilaikymas (Gyvybės dar nėra? Bet BŪTŲ BUVĘ – šitas argumentas galioja, JEI galioja kitas „pro-life“ šalininkų argumentas apie gemalą, kurio negalima pašalinti DĖL TO, kad jis BŪTŲ TAPĘS pilnateisiu piliečiu). Jeigu tą vakarą ponia Z. būtų užsiėmusi teisėtu santuokiniu seksu, užuot sėdėjusi kavinėje ar skaičiusi knygą, pasaulį būtų išvydusi nauja gyvybė; bet ji to nepadarė – kaip ji drįso?! Gal netgi – pratęskime šią logiką, kurios net nereikia karikatūrinti – kiekvienas spermatozoidas „turi teisę“ susijungti su kiaušialąste?
Kai teisės suteikiamos neegzistuojantiems subjektams tai reiškia tik viena – teisių apribojimą ar atėmimą jau egzistuojantiems: kuo mažiau esate panašus į žmogų, tuo daugiau teisių turite; kiekvieni metai, praleisti nebūnant „vartais“ – nusikaltimas Tėvynei, nes, pasak aleknaičių-abramikienių, aukščiausias žmogaus tikslas – dauginimasis, didžiausia asmens vertė – jo (tiksliau, jos) reprodukcinis potencialas. Gyvenimas neturint pasirinkimo ir sugebėjimo spręsti, kaip jį nugyventi, yra tik gyvybė; būtent KAIP TOKIĄ ir tik TODĖL, kad ji tokia, „pro-life“ atstovai ją ir gina – tik biologinę egzistenciją, bet ne politinį, t.y. sąmoningą ir laisvą, žmogaus gyvenimą.
Abortų draudimas, gausių šeimų apoteozė bei tradicinė „moters vietos ir paskirties“ samprata klesti ten, kur Tėvynė piliečius laiko savo nuosavybe, buka darbo jėga ir neišsenkamu karinės galios resursu (Tėvynei reikia kareivių).