Iš tikrųjų mokiniai laukia baigties. Tai nėra gyvenimo baigtis, o tik mokslo metų pabaiga. Su ja iš realybės į sapną persikels didaktiniai košmarai ir paliks tik studijavimo malonumai ar sesijų košmarėliai. O gal ir niekas nepaliks, jei išdvės analizuodami atgyvenusią gamtą, kurios seniai nei aplink, nei šių dienų literatūroje neliko.
Kadangi pasąmonėje giliai užsikodavo klasikinė „Grainio liepa“ bei Romualdas Granauskas su savo klevu, lemtingą egzaminų dieną nieko kito neliks kaip palįsti po likimo traktoriumi arba užsilenkti su visomis liepomis, nes taip ir likome plėšomi tarp idealumo ir realybės. Tarp to, kaip Maironis Lietuvą mylėjo ir tarp to, kaip šitos meilės, dar mokyklos suole pasisėmę, jaunikaičiai lekia kuo toliau nuo Tėvynės. Visgi gali būti, jog ne Maironio ir ne Lietuvėlės jėgoms jaunus paukštelius į šautuvėlio formos šalį uždaryti. O tas šautuvėlis kaip užsikirtęs, ne šoviniais, o paukšteliais pyškina Vakarų kryptimi...
Tiesiog susikerta utopinė moralė, kurią diegia mokykloje ir ta, kurią diena iš dienos matome visuomenės veidrodžiuose. O aplink jokių vertybių – tik nuogybės-seksualybės, kurios erotizuotu gyvenimo būdu atšliaužia kaip gyvatė, pamažu nuodija visas gyvenimo sritis. Dainiaus Gintalo gyvatė „Boa“ graužia poeziją, bandydama šiuo graužimu sukrėsti nuo realybės atitrūkusią ir sapnuose skendinčią literatūrą, moralę ar neigimo sindromu apsvaigusią visuomenę.
Toks tatai, mielieji, akibrokštas, kad, artėjant egzaminams, susimąstau, kokį sūrį bandome išspausti iš jau gamtoje sutrūnijusio mėšlo ir kokia prasmė dar mėnesį sėdėti smegenų perkaitimo būsenoje, jei kontekstų ir kitų smulkmenų taisyklės iš anksto suluošino vertinimo rezultatus? Vertinimo racionalumas kaip gražios K. Markso idėjos, kurios dėl pernelyg iškreiptos valstybinės diktatūros iššauks dar vieną perversmą – egzaminų pakeitimų pakeitimus.
Vis svarstau, o ką tam mokiniui beliko daryti? Egzaminas – tik žinių patikrinimas, tačiau visuomenės požiūriu, bus sprendžiama, ar laikantysis yra eruditas, ar paskutinis lopas, nesugebėjęs į perkonkretintų atsakymų rėmus įtilpti. Sakoma, kad padėties be išeities nėra, tačiau kaip šią išeitį surasti egzaminų centrui, mokytojams ir mokiniams, tesuprasim pasiekę transcendentinį pasaulį.
Reziumė: graudu žiūrėti į Švietimo ir mokslo ministerijos nestabilumą, piketuojančius mokytojus, kasmet vis tobulinamas egzaminų užduotis, kurios šiemet dar įdomesnės. Lietuvių kalbos egzaminas pakeistas (dar sakoma, kad palengvintas, nes nebeliko gramatikos užduočių), samprotaujamajame rašinyje leidžiama remtis tik lietuvių autorių kūriniais. Pavyzdžiui, F. Kafkos, A. Kamiu ar F. Dostojevskio kūriniai nebelaikomi teisingo literatūrinio konteksto požymiu. Tiek suvokimo testų, tiek dokumentų atsakymuose, kuriuos mokiniai formuluoja patys, būtina rašyti raktiniais žodžiais, nes antraip vėl nebetenkama taško.
Egzaminai primena nebe žinių patikrinimą, o sugebėjimą parašyti būtent taip, kaip tikimasi. Apie erdvę kūrybingumui net nekalbu. Rimtesnis trūkumas slypi formuojant požiūrį į studijas, nes kyla klausimas, ką toks mokymasis duos ateityje? Juk išsimokslinimas nėra vien teisingų atsakymų rašymas, todėl baigiant mokyklą, atrodo, jog ne tik įgytų žinių, bet ir įdiegtų vertybių gali niekada ir neprireikti, nes nespėjame vytis sparčiai tobulėjančios visuomenės ir vykdome nekokybiškas kosmetines egzaminų/mokytojų atlyginimų korekcijas, vis be esminės mokslo reformos...