Šią savaitę ES-Rusijos santykius vis dėl to padiktavo ne Rusija. Nors šios šalies diplomatija optimistiškai pranašavo naują bendradarbiavimo erą po to, kai su lenkais sutarta dėl tos nelemtos mėsos, nauja era neprasidėjo.
Rusijos diplomatija neįteiks gražios diplomatinės dovanėlės inauguruojamam prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Teks pasitenkinti Putino palikimu. Atsirado nauja kliūtis ir ta kliūtis - Lietuva.
Rusijos ir ES santykiai
Europos Sąjunga, žinia, šiandien susidedanti iš 27 šalių, turi savo politikos arsenale ne vieną bendravimo su vadinamomis trečiosiomis šalimis būdą. Prieš keletą metų buvo pradėta kaimynystės politikos programa, skirta šalims, esančioms netoli Sąjungos.
Tai keletas buvusių sovietinių respublikų, Vidurio Rytai bei Šiaurės Afrika. Pagrindinis politikos lozungas čia paprastas – šilti santykiai su valstybėmis, kurios niekada ar artimoje ateityje nestos į Europos Sąjungą.
Trečiojo pasaulio – Afrikos, Lotynų Amerikos bei Azijos šalis su Europos Sąjunga sieja Lomės konvencijos bei jų pagrindu atsiradusios sutartys. Neseniai nauja Afrikos ir ES bendradarbiavimo sutartis pasirašyta Lisabonoje.
Rusijos čia nėra. Rusija – ypatinga. Ji vadinama strategine partnere. Taip atsitiko ir dėl Rusijos dydžio (didelė dėmė žemėlapyje), ir dėl SSSR praeities, ir dėl žaliavų, ir dėl kitų motyvų. Apibrėžti santykius su Rusija būtina.
Juokinga ar graudu, tačiau šiandien tie santykiai... jokie, jų lyg nėra, nes sutartis, lėmusi ligšiolinius santykius, baigė galioti pernai ir jokia kita jos nepakeitė. Ji vadinosi Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartimi, apibrėžė Rusijos ES santykius daugelyje sričių, visų pirma – „keturiose erdvėse“: ekonominėje, laisvės ir teisingumo, išorinio saugumo, mokslinių tyrimų, švietimo ir kultūros.
Visai logišką būtų pratęsti sutarties galiojimą ar sudaryti naują (gal būt aukštesnio rango) sutartį. Pernai tam sutrukdė Lenkija, protestavusi prieš mėsos produktų ir daržovių eksporto į Rusiją blokadą. Iš pirmo žvilgsnio tai – grynai ekonominis interesas, tačiau, pažiūrėjus giliau, tai buvo Rusijos kerštas lenkams, atidavusiems valdžią broliams Kaczynskiams ir juos supantiems politikams, žiūrintiems į Rusiją su neslepiamu įtarumu. Rusija galbūt tikėjo, kad bendrasis ES interesas bus priverti nusileisti Lenkiją, o ne Rusiją, tačiau nusileisti teko rusams. Tad gal ne visada Rusija laimi.
ES nori gerų santykių su kaimyninėmis šalimis, tačiau kiekvienos iš ES narių interesai yra ir turi būti didesnė vertybė už Sąjungos bendrą nuostatą. Taigi vienu balsu kalbama, tačiau ne visada susikalbama iki to momento, kai balsas turi tapti išties vienas.
Lietuvos reikalavimai rimti
Liuksemburge vykusiame ES užsienio reikalų ministrų susitikime Lietuva gana netikėtai kitoms šalims pareiškė turinti keletą išankstinių sąlygų, kurias reiktų patenkinti prieš tęsiant dialogą su Maskva.
Naujų derybų su Rusija pradžią mūsų šalis susiejo su garantijomis dėl energetinio saugumo, įskaitant naftos tiekimo „Družba“ atnaujinimą, įšaldytų konfliktų Gruzijoje ir Moldovoje sprendimą, teisinės pagalbos teikimą bei Rusijos bendradarbiavimą kriminalinėse bylose, įskaitant 1991 m. sausio 13-osios įvykius Vilniuje ir 1991 m. liepos 31-osios įvykius Medininkuose. Lietuva taip pat norėjo, kad prie derybų mandato būtų pridėta papildoma deklaracija dėl žalos atlyginimo asmenims, deportuotiems iš okupuotų Baltijos šalių.
Visi klausimai rimti ir jų negalima slėpti. Antradienio diskusijose pasisakė visų šalių, išskyrus Maltą, atstovai, tad Lietuvos pasiūlymai tapo fonu diskusijoms apie visą ES-Rusijos santykių ateitį. Rezultatas aiškus – derybos su Rusija neprasidės. Sprendimas atidėtas iki panašaus užsienio reikalų ministrų posėdžio, įvyksiančio gegužės pabaigoje.
Visi, kas manė, jog viena Lietuva nieko negali, turi pripažinti – gali. Europoje lemia ne valstybės dydis ar karinė galia. Lemia teisė ir argumentų galia.
Reikėjo ar nereikėjo taip elgtis?
Visuomenės nuomonė šiuo klausimu svyruoja tarp dviejų kraštutinumų. Viena radikali pozicija teigia, kad Lietuvos poelgis tik sunervins Rusiją, ir dujų, bei kitų resursų kainos ims nesustabdomai kilti. Rusai nubaus lietuvius dar kartą, kaip jau bandė bausti už nepriklausomybę ES bei NATO narystę ir kitus dalykus. Sprendimas blogas – su Rusija reikia skaitytis, nes nuo jos “tiekimų iš esmės priklauso ES gerovė. Štai taip.
Kitos, radikaliai nusistačiusios stovyklos atstovai ima besaikiai džiūgauti dėl to, kad maža Lietuva privertė didelę ES įsiklausyti į Lietuvos reikalavimus bei tą Rusijos klausimą bent laikinai nustumti šalį. Tai esą puikus šalies diplomatijos laimėjimas – težino Rusija, kad ES neleis skriausti Lietuvos. Kaip ten bebūtų, reikia spręsti, ką darysime toliau. Turime mėnesį diskusijoms ir pozicijos išdėstymui, o dar mėnesį paliksime ES paruošti paketą ES-Rusijos susitikimui jau birželio pabaigoje tolimame Rusijos Sibire.
Visų pirma turime įsisamoninti, kad mūsų tikslas yra ne sugadinti dvišalius ar europinius santykius su Rusija, o juos modifikuoti. Ilgalaikėje perspektyvoje viena Lietuva to nepadarys. Reiktų skubiai imti formuoti Lietuvos draugų grupę, kuri padėtų ne tik suprantamai artikuliuoti problemas, bet ir formuluoti derybines pozicijas.
Reikia tikėtis, kad lenkus domina ne tik mėsa. Vien todėl, kad „mėsos klausimu“ lietuviai rėmė lenkus, lenkai turėtų remti lietuvius.
Reikia tikėtis, kad visa Vidurio Europa jaučia energetinio atskyrimo grėsmę ir energetinio solidarumo reikalavimą parems. Reikia tikėtis, kad visos Baltijos šalys turi bendrų problemų dėl tremtinių ir nukentėjusių asmenų, galiausiai reikia tikėtis, kad ir po Kosovo separatizmo bei suvereniteto klausimai tebėra svarbūs – kas šiandien prieš Gruzijos ar Moldovos teritorinį vientisumą?
Kalbėti yra apie ką, ypač žinant, kad elektros energijos gamyba po metų taps superaktualija. Prieš kreipiantis į Rusiją susitarti reikia visų pirma 27 šalių ratelyje.
Tačiau tartis reikia protingai. Iš ES šalių sostinių pasigirdo nusistebėjimai dėl Lietuvos elgesio. Keturi reikalavimai nukrito lyg griaustinis iš giedro dangaus, apie juos dar prieš kelias dienas niekas dorai nieko ir nežinojo. Taip neturėtų būti – arba ministerija dirba pernelyg impulsyviai ir nenuosekliai, ar tiesiog trūksta patirties, ar tokius staigius sprendimus įtakoja kažkokios viešai neįvardijamos jėgos...
Gegužė gali būti karštas laikas dirbantiems Europos Sąjungos politikos srityje, teks priimti ne tik pirmininkaujančios Slovėnijos pasiuntinius, bet ir kitų šalių ministrus bei ambasadorius. Tačiau tikėkimės, kad jų pastangos duos gerų rezultatų. ES Rusijos politika turi būti geranoriška, tačiau labai skaidri, nuosekli ir griežta, politika be nutylimų temų ar nuolaidžiavimų.
Kaip ten bebūtų, diplomatinė Lietuvos sėkmė turėtų įkvėpti optimizmo ir jos vykdytojams, ir planuotojams. Lietuvai išties reikia aktyvios užsienio politikos, reikia rimtesnių investicijų į diplomatiją ir šalies interesų raišką pasaulyje.
Nepamirškime, kad esame šauni šalis, padariusi daug šiame regione. Pradedant drąsia nepriklausomybės atkūrimo deklaracija, greitomis reformomis ir derama naryste tokiose organizacijose kaip NATO ar ES. Lietuva nusipelno garbingos ir teisingos šalies statuso, kurį reikia tik remti, o ne išjuokinėti.
Europos integracijos istorijoje nestinga pavyzdžių, rodančių, kad ir santykinai nedidelės šalys „diktuoja“ sąlygas, ir visai Europai reikia su tuo skaitytis. Graikai nė per žingsnį nenusileidžia Makedonijos klausimu, kipriečiai gina šiaurinės savo salos dalies statuso bylą, ir Europa pripažįsta jų teisumą. Danijos ir Airijos piliečiai neigiamai įvertina sutartis ir su jų nuomone skaitomasi, estai naikina sovietų okupacijos stabus ir ES gerai supranta tokio veiksmo logiką. Lietuva stojo į ES ne vien dėl pinigų, ar ne vien dėl pinigų. Stojo dėl saugumo ir buvimo didelėje Europos kompanijoje.
O Europos Sąjungai nereiktų tokio kurioziško vaizdelio, kuris rodo, kad maža Rusija diktuoja sąlygas didelei Europos Sąjungai. Taip tikrai neturėtų būti ir nebus, jei kalbėjimas vienu balsu bus ne siekiamybė, o realybė.