– Lietuvos žiniasklaidoje, taip pat ir solidesnėje spaudoje atsiranda vis daugiau žurnalistinių tyrimų, kuriuose atskleidžiamos bjaurios valdininkų nuodėmės...

– Turiu pasakyti, kad spausdintinių laikraščių aš beveik neskaitau. Man užtenka internetinių laikraščių.

– Kodėl taip?

– Pirmiausia – dėl patogumo. O ir pirkti nereikia. Bet, pavyzdžiui, „Lietuvos ryto“ aš ir taip niekados nepirkčiau, nes tai prastas laikraštis.

– O internetiniai dienraščiai? Ar juose randate išsamių ir reikšmingų žurnalistinių tyrimų?

– Ne, tyrimai mane nelabai tenkina. Nes jie neatsako į konkrečius klausimus, į kuriuos turėtų atsakyti.

– Kokie tie klausimai?

– Priklauso nuo temos.

– Tarkim, savavališkos statybos.

– Tai iš tiesų labai gera tema. Taigi geras tyrimas privalo atskleisti tiesioginius vieno ar kito pažeidimo kaltininkus. Su pavardėmis, su pareigomis. Kaltininkai taip pat turi būti paklausti, kodėl taip pasielgė.

– Nesakyčiau, kad tokių rašinių visiškai nepasitaiko.

– Sutinku. Bet reikėtų daugiau.

– Bet yra ir kitas „bet“: į tokias publikacijas valdžia menkai reaguoja. Ir ne tik valdžia, bet ir skaitytojai ar žiūrovai.

– Taip, tai problema. Žmonės arba turi tiek daug asmeninių problemų, kad kitos jų nebejaudina, arba jiems tiesiog nesvarbu bendri pilietiniai reikalai.

– Jeigu šiukšlių neišveža kaimynystėje – tai ko čia rūpintis...

– Stokojame pilietiškumo, nėra bendruomenių ar interesų sambūrių, kuriuose žmonės siektų bendrų tikslų.

– Ar galima teigti, kad kaip tik dėl to nėra reikalaujama ir žiniasklaidos profesionalumo?

– Taip, visuomenė ar bent jos grupės turėtų spausti žiniasklaidą, siūlyti temas, domėtis, kaip tos temos yra nagrinėjamos. Savo ruožtu tokio spaudimo nejausdama pati žiniasklaida, matyt, yra įsitikinusi, kad auditorijai įdomus tik pikantiškas ar drastiškas turinys.

– Dabar mūsų žiniasklaidą yra užplūdusi tokia gausybė demaskuojamojo pobūdžio rašinių ar laidų, kad žmonės ima atbukti nuo negatyvios informacijos, tegul ji ir svarbi. Paskaitai porą tokio straipsnio pastraipų ir užtenka, kad konstatuotum – va, dar vienas atvejis iš gausybės. Na ir kas? Čia kaip su žudynių vaizdais iš Irako – jaudina tik iš pradžių, o ilgainiui priprantame ir nebekreipiame dėmesio. Gal reikėtų kalbėti apie rimtesnės žiniasklaidos strategijos keitimą? Gal spaudoje turėtų rastis daugiau konceptualaus turinio?

– Irakas, sakykim, yra toli nuo Lietuvos ir su mumis tiesiogiai nesusijęs, kitaip nei nelegalios statybos Nidoje. Tačiau ir žmonių domėjimasis vietinėmis problemomis negali būti visuotinis, jeigu politikai ar valdininkai į žurnalistų keliamus klausimus tinkamai nereaguoja. Tuomet visuomenė tiesiog nebemato iš tokių publikacijų didesnės naudos. Gal kas trumpam valstybėje ir krusteli, tačiau ilgalaikių pasekmių paprastai nesulaukiame. Tai kaip nesiras vis daugiau abejingumo ar ciniškumo?!

– Bet grįžkime prie žiniasklaidos strategijos...

Mykolas Drunga:
Visuomenė ar bent jos grupės turėtų spausti žiniasklaidą, siūlyti temas, domėtis, kaip tos temos yra nagrinėjamos. Savo ruožtu tokio spaudimo nejausdama pati žiniasklaida, matyt, yra įsitikinusi, kad auditorijai įdomus tik pikantiškas ar drastiškas turinys.

– Tokie patarimai Lietuvoje, ko gero, būtų laikomi neleistini.

– Ir visai be reikalo. Patarti žmonėms iš aiškių pozicijų – ne nuodėmė, o dorybė. Jeigu tai laikoma nuodėme, vadinasi, yra sužalota moralinė sąmonė.

– Gal čia tiesiog nesusipratimas, kylantis iš paraidinio demokratijos suvokimo?

– Jūs teisus. Bet žurnalistai turi daug ką suvokti giliau.

– Mūsų visuomenės informavimo reikaluose galima įžvelgti ir tokią problemą, kad žiniasklaida turi atlikti ir visuomeninių organizacijų darbą. Pavyzdžiui, darbo arba vartotojų teisių pažeidimais turėtų pirmiausia ir rūpintis atitinkamos organizacijos, o spauda rašyti tik apie ypatingus, simptominius atvejus. Arba pateikti teisių gynėjų surinktos medžiagos reziumė, užuot kasdien nagrinėjusi atskirus faktus faktelius. Gal tuomet žmonės taip neatbuktų nuo nuolatinės neigiamos informacijos?

– Bet tuomet ir patys žurnalistai turėtų būti aktyvūs visuomenininkai.

– O kaip Vakaruose? Ar ten įprasta žurnalistams dalyvauti visuomenės organizacijose, partijų veikloje? Pas mus toks angažavimasis lyg ir laikomas prieštaraujančiu objektyvumo reikalavimams.

– Vakaruose pilietinis žurnalistų aktyvumas nieko nestebina. Tik ten svarbu, kad redaktorius žinotų savo komandos narių nuostatas ir priklausomybę organizacijoms, sąjūdžiams ar partijoms. Tuomet išvengiama konfliktų. O auditorijai visuomet naudinga žinoti, kokios vieno ar žurnalisto pažiūros ar įsipareigojimai. Ir, žinoma, žurnalisto pažiūros neturi atsispindėti jam rengiant žinias. Čia objektyvumas absoliučiai būtinas. Komentarai, svarbiausi straipsniai, analitiniai straipsniai – kas kita. Tuomet kaip tik reikalinga asmeninė nuomonė, aiškūs visuomeniniai žurnalisto interesai.

– O jeigu Lietuvoje žurnalistai linkę tuos savo interesus maskuoti po objektyvumo kauke? Gal skaitytojai turi reikalauti daugiau atvirumo?

– Senų laisvos spaudos tradicijų šalyse populiaru skelbti skaitytojų laiškus. O skaitytojai taip pat to nevengia. Rašo ir visuomet pasirašo vardu pavarde. Dažnai tokiuose laiškuose yra ir pasiūlymų redakcijai. Lietuvoje paplitę anoniminiai ir dažnai neatsakingi komentarai – nerimtas dalykas. Redakcijos turi nebijoti pačios kviestis nebūtinai sau palankius komentatorius skelbti savo nuomonę. Kaip dabar mes čia kalbame ir aš sakau, kad „Atgimimas“ turėtų aiškiau apibrėžti savo nuostatas ekonominės politikos klausimais – arba apie jas kalbėti iš vienokių pozicijų, arba iš kitokių, bet ne kaip kokiame numeryje išeina.

– Negaliu nesutikti. Bet ir turiu pasakyti, kad visuomenėje taip pat trūksta norinčių ir pasirengusių spaudai siūlyti atvirą dialogą.

– Aš daugiau galiu kalbėti apie nacionalinį transliuotoją – Lietuvos radiją ir televiziją. Matau čia tam tikrų trūkumų. Pirmiausia turiu galvoje politikos laidas, Jakilaičio, dabar jau buvusias Siaurusevičiaus. Jose galėjo arba galėtų būti daugiau pastangų skatinti visuomenės reakcijas. Tokia buvo Rimvydo Paleckio laida. Ten visuomeninių grupių nuomonių buvo laukiama ir atsiklausiama. Ir buvo formuojama pilietinė visuomenės dvasia, skatinamas dialogas. Daugiau tokių pastangų nesimatė. Audrių Siaurusevičių aš gerbiu, jis mano senas draugas ir kolega, bet jis tokios galimybės – žurnalisto pareigos formuoti pilietinę visuomenę – neišnaudojo. Gal dabar kaip direktorius jis to imsis. Bendradarbiavimo su visuomene.

– Bendradarbiaukime mes čia ir dabar: kaip visuomenės atstovas, kokių žurnalistinių tyrimų jūs labiausiai lauktumėte artimiausiuose „Atgimimo“ numeriuose? Gal yra svarbių temų, kurių ir mūsų savaitraštis, ir kiti leidiniai nepastebi?

– Man rūpėtų gauti kuo aiškesnius atsakymus apie Vytauto Pociūno žūties aplinkybes. Kaip viskas iš tikrųjų vyko. Šitas klausimas taip ir neatsakytas. Ir dar reikėtų daugiau aiškumo dėl „Leo Lt“. Anglų „Economist“ jau bandė atskleisti tikruosius sandorio interesus. Tačiau ta publikacija remiasi vienu šaltiniu. Reikėtų analitinio aiškinamojo straipsnio, kuris visuomenei pasakytų, kas už viso to slypi. Ir tai turi būti pasakyta visiems suprantamai.

– Ar čia nebus tas atvejis, kai informacijos perteklius tik klaidina auditoriją?

– Būtent. Žurnalistai turi dirbti taip, kad visuomenė gautų kuo aiškesnį vaizdą. Gal vienos visiškai teisingos versijos pateikti ir neįmanoma. Tai tegul būna jų keletas, bet kuo aiškiau pateiktų. Žmonėms būtų lengviau atsirinkti.

– Bet tokiu atveju labai svarbu, kad žurnalistu būtų galima pasitikėti.

– Čia yra kita problema. Turi praeiti nemaža laiko, kad išaiškėtų, kuo gali pasitikėti, o kuo – ne. Aš Lietuvoje gyvenu tik nuo 2004 metų. Per tą laiką patikimų žurnalistų spėjau surasti vos keletą. Tai jau mano minėtas Rimvydas Paleckis, dar Indrė Makaraitytė, Andrius Navickas – tiesiog jaučiu, kad jie nemeluoja. Tarp tų, kurie rašo kultūros klausimais, esu linkęs pasitikėti Laimantu Jonušiu. O štai Rūta Grinevičiūtė, kuri turi gerus įgūdžius, man atrodo visiškai nepatikima. Jeigu žmogus skelbiasi esąs paskutinė instancija, tai iškart atsiduoda savęs pervertinimu.

„Atgimime“ taip pat skaitykite:

„Pavojus prie ausies“. Laura Gintalaitė rašo apie tai, kad mobiliųjų telefonų, kaip ir genetiškai modifikuotų organizmų, poveikis dar nėra pakankamai ištirtas

„Liustracija visų kare su visais“. Pokalbis su naujuoju Liustracijos komisijos pirmininku Algimantu Urmonu

„Poezijos pavasario“ klystkeliai“. Rasa Gečaitė aiškinasi, kodėl šiais ir kitais metais „Poezijos pavasario“ organizatoriai nutarė kviesti poetus tik iš Europos, eliminuodami kitas pasaulio šalis.