Žvelgiant į Lietuvos padangę, galima rasti analogijų. Susidaro įspūdis, kad truputėlį daugiau pažengusi bendruomenė, gavusi galingus automobilius, greitaeigius katerius, vis tiek panaudoja ją žudynėms. Drambliniai džipai ar BMW “niauktais” langais traiško žmones, o chaotiškas siautėjimas greitaeigiais kateriais Kuršių mariose žudo paukščius.

Lietuvos ornitologai, mokslininkai, žalieji jau seniai kalba, kad Kuršių mariose būtina reglamentuoti įvairias žmogaus veiklas ir imtis priemonių, kad žvejai verslininkai, tų pačių katerių naudotojai ir žvejai mėgėjai čia galėtų naudotis gamtos turtais ir nekenkti Kuršių marių ekosistemai. Ekologijos instituto mokslininkai atliko detalius marių tyrimus. Jau yra gerai žinoma, kur dėl migruojančių paukščių sankaupų negalima siautėti pramoginiais kateriais, kur nereikėtų statyti tinklų, kad būtų išvengta masinio retų paukščių įsipainiojimo juose, kur ir kokiu metu neršia nykstančios žuvys ir negalima jų trikdyti nei meškerėmis, nei tinklais, nei kateriais.

Jau yra parengtas ir specialusis planas. Jame detaliai pažymėtos zonos ir pateiktas veiklos reglamentavimas. Deja, neseniai vykusioje ir neigiamai pagarsėjusioje akcijoje Smiltynėje, kurioje dalyvavo ir Seimo Gamtos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas, gamtos saugotojai buvo vadinami stribais, o bandymas Kuršių marių naudojimą padaryti civilizuotesnį įsteigiant Kuršių marių biosferos poligoną pavadintas žvejų nuvarymu nuo marių.

Tiems, kurie nesusigaudo sudėtingame gamtos pasaulyje, norėtųsi trumpai papasakoti apie Kuršių marių unikalumą ir čia saugomas vertybes.

Nerštas – šventas dalykas

Neabejotinai svarbus ir reikšmingas gamtos turtas mariose - žuvys. Svarbu, kad žuvies čia būtų pakankamai ir kad žvejų tinklai ir žvejų mėgėjų krepšiai būtų su kaupu. Regis, visi dėl to sutaria. Tad iš kur tos aistros? Kodėl vadybą reikia hiperbolizuotai vadinti žvejų nuvarymu nuo marių?

Gal ne visi žino, tačiau Kuršių marios yra svarbios ne tik visiems žinomų verslinių žuvų – lašišų, šlakių, žiobrių migracijai, tačiau čia gyvena ir veisiasi ir keletas kitų saugotinų, bet mažiau žmonėms pažįstamų rūšių – ožkos, salačiai, perpelės. Visos jos nėra labiausiai verslininkų žvejų geidžiami laimikiai. Pirmųjų dviejų mėsa liesa, ašakota, o perpelės, į stambią silkę panašios žuvys, dar nėra gana įprastas kulinarinis objektas.

Erlandas Puplauskis:
Viena svarbiausių problemų – nereglamentuotas plaukiojimas, kai nėra aiškiai nurodytos rekreacijai, tranzitui, žvejybai skirtos zonos. Kai žmonės burlentėmis ar kateriais savo malonumui raižo paukščių mitybai svarbiose vietose šaltuoju metų laiku, paukščiai yra baidomi.

Perpelės – didingos marių silkės

Su Ekologijos instituto mokslo darbuotoju dr.Linu Ložiu, mariose vykdančiu tyrimus, kalbamės apie viską – apie kormoranus, baigiančius išnaikinti marių žuvis, apie perpeles, marių silkes, vos neišnykusias iš Baltijos jūros regiono. Jomis prieškariu valstiečiai laukus tręšdavo. Į kalbas apie tai, kad kormoranai naikina marių žuvį, Linas tik numoja ranka ir parodo mokslinių tyrimų tinklus: „Štai traukiame tinklą, kurio akis atitinka kormoranų gaudomų žuvų dydį. Pats matai, tinklas pilnas. Štai traukiame tinklą, kurio akis atitinka žmonių gaudomos žuvies dydį, - pats matai, kelios žuvelės“.

Čia dar norėtųsi pridurti, kad pernelyg intensyvus marių eksploatavimas ir sukuria sąlygas kormoranams daugintis, nes žmonėms išgaudant stambiuosius plėšrūnus – lydekas, starkius, ešerius – daugiau lieka smulkių žuvelių, pagrindinio kormoranų maisto. Paskui atsiranda daug kaltų, kad žvejai pagauna mažiau žuvies. Be abejo, norisi žvejoti tiek, kiek paneši, be abejo, apribojimas erzina, nervina mažėjantis uždarbis. Deja, gamta –ne stebuklinga staltiesė, pildanti neribotus verslininkų įgeidžius.

Erlandas Puplauskis: Linai, mariose šalia visiems gerai žinomų žuvų gyvena ir ne tokios žinomos ir visoje Europoje nykstančios žuvų rūšys – ožka, salatis, perpelė. Salatis – pažįstama žuvis, ožka bent jau girdėta ir visai nėra tokia jau ir reta. Perpelės rūšis kažkada buvo labai gausi, vėliau beveik išnyko, o neseniai tikriausiai dėl sumažėjusios vandens taršos – vėl pagausėjo.

Linas Ložys: Perpelei Kuršių marios yra pagrindinė nerštavietė. Čia neršiančių žuvų populiacija yra didžiausia ir gyvybingiausia visame Baltijos jūros regione. Perpelė buvo gausi prieškariu, tačiau vėliau buvo beveik visiškai išnaikinta. Ir dar neseniai retas kuris pagaudavo šios rūšies žuvį. Ir štai dabar šių žuvų populiacija atsigavo. Žvejams leista ją paimti iš tinklų.

E.P. Linai, perpelė – mažai girdėtas žuvies pavadinimas. Net parduotuvėse ją nelabai perka. Kas tai per žuvis?

L.L. Tai yra tokia stambi silkė. Didesnę gyvenimo dalį ji praleidžia jūroje, minta planktonu ir atplaukia į marias neršti. Mariose ji pasirodo balandžio mėnesį ir prabūna iki vidurvasario.

E.P. Kaip minėjai, Kuršių mariose yra išlikusi pati gyvybingiausia ir didžiausia šių žuvų populiacija. Jeigu jų neišsaugosime, jos išnyks visame pasaulyje?

L.L. Ne visame pasaulyje, bet ar išliktų Baltijos jūros populiacija, klausimas.

E.P. Tai Kuršių marios yra svarbiausia jų nerštavietė lyginant su Lenkija, Vokietija, Rusija?

L.L. Kuršių mariose jų populiacija yra net labai gausi. Nėra prasmės neleisti šių žuvų žvejoti. Baltijos regione ji tokia vienintelė. Perpelių yra pagaunama ir Švedijoje, Suomijoje, Estijoje, tačiau tai yra vienetai. Manoma, kad tai gali būti Kuršių mariose gimusios žuvys, besiganančios Baltijos jūroje. Esama duomenų, kad jos bando neršti Vokietijoje, tačiau galima įtarti, kad tai Kuršių marių populiacijos dalis, užimanti naujas teritorijas.

E.P. Tai ką daryti, kad vis dėlto Lietuva ne išnaikintų paskutinę perpelių populiaciją, o ją atkurtų?

L.L. Šiuo metu tai neatrodo neįgyvendinamas uždavinys. Nereikia šios žuvies žvejybos drausti, tačiau specializuota žvejyba neturėtų būti leidžiama. Kitaip tariant, ją galima imti iš tinklų, kai pakliūva per įprastinę žvejybą. Taip pat būtina tiksliai sužinoti, kokiose vietose neršia šios žuvys, parengti šių vietų žemėlapius ir įstatymais uždrausti tose vietose statyti tinklus. To pakaktų.

Dėžė žuvies – dėžė paukščių

Kita labai svarbi vertybė – migruojančių paukščių sankaupos. Čia jų susikaupia labai daug ir lengviau pasakyti, kokių vandens paukščių čia nepamatysi, negu išvardyti visus čia apsistojančius per migraciją. Tai ir gulbės giesmininkės, didieji dančiasnapiai, daug ančių, kragų rūšių. Marios yra labai patogi vieta praskrendantiems ir kasmet tarp Vakarų Europos ir tolimos Rusijos šiaurės po du kartus skraidantiems vandens paukščiams pailsėti ir atgauti jėgas.

Tokių poilsiui tinkamų vietų paukščiai neturi daug. Jos metai iš metų išlieka tos pačios, todėl civilizuotos ES valstybės visas stambesnes paukščių sankaupas paverčia saugomomis teritorijomis. Čia apribojama juos trikdanti veikla. Tuo pačiu keliu eina ir Lietuva. Sunkiai, lėtai, tarsi nenoromis, bet po truputį ir politikai ima suprasti, kad gamtą reikia saugoti.

Štai mariose daugiausiai aistrų kelia naujasis biosferos poligono steigimas. Žvejams kažkas sistemingai ir nuosekliai jau pabandė nušviesti padėtį, esą mariose steigiamas rezervatas, čia nebus galima įkelti kojos. Keletas žvejų tuo net patikėjo. Nors iš tiesų nėra jokių ekologinių priežasčių visai uždrausti mariose verslinę žvejybą. O kai senas gerbiamas marių žvejys nerimauja, kad jis net bučiuko negalės įmesti į marias, tiesiog imi traukyti pečiais – kažkas skleidžia įžūlų melą. Žvejyba bučiukais mažiausiai susikerta su gamtosauga. Kita vertus, yra būtina šiek tiek sumažinti žvejybos intensyvumą šiaurinėje marių dalyje (nuo Klaipėdos iki Drevernos) ir pamažu, specialiomis finansinėmis priemonėmis skatinti, kad čia žvejojančios įmonės pasitrauktų iš šio verslo. Bet tikrai valdžia neketina nuvaryti žmonių nuo marių.

Tvarios plėtros idėja

Galima kalbėti iki užkimimo, kad gamtosaugininkai trukdo gyventi kažkam. Tačiau sutikite, kad negalima leisti, jog žvejys iš tinklo ištrauktų dėžę žuvies ir tiek pat negyvų vandens paukščių. Nė vienas gamtosaugininkas ir nekaltina žvejų žiaurumu. Tiesiog kai nėra aiškaus reglamentavimo, taip atsitinka netyčia ir prieš žvejo valią. Nė vienas žvejys nesidžiaugia tokiomis marių dovanomis ir pats mielai jų norėtų išvengti. Paukštis suvelia ir gadina tinklus, o naudos jokios. Todėl žvejai, kalbinami individualiai, problemą supranta ir lyg norėtų patys ją spręsti, tačiau kažkodėl tonas akimirksniu keičiasi viešumoje: “Jie vejami iš marių.”

Kad būtų išvengta nereikalingo gamtos niokojimo, pasaulyje naudojamos įprastos prevencinės priemonės. Tinklai nestatomi tirščiausiuose paukščių susikaupimo taškuose tam tikru metu. Taip pat reglamentuojama tinklo akis ir tinklo statymo gylis, taikomos paukščių atbaidymo priemonės. Taip visiškai neišsprendžiama problema. Paukščiai vis tiek atsitiktinai papuola į tinklus, tačiau sustabdomas masinis jų žudymas. Ekologiniu požiūriu to ir pakanka, tik siekiama, kad žmogaus veikla nepakirstų retų rūšių populiacijų gyvybingumo.

Pasaulyje dabar plėtojama tvarios plėtros idėja pagrįsta ne tiek rūpesčiu gamta, kiek apeliuojama į žmogaus atsakomybę prieš savo palikuonis. Siekiama ne steigti rezervatus, o taip organizuoti gamtonaudą, kad ateities kartos neatrastų po mūsų dykumos. Tad ir steigiamo biosferos poligono atveju kalbama tik apie modernius gamtonaudos “valdymo” būdus. Galima pasakyti dar daugiau, bent jau man pažįstami aplinkosaugininkai ir mokslininkai, susirūpinę gamtos apsauga, mažiausiai domisi rezervatais. Profesionalui rezervate vykdyti gamtosaugą neįdomu, pernelyg paprasta. Daug įdomiau tokiose vietose kaip marios taip suorganizuoti žmogaus veiklas, kad ir žmonės galėtų gerai jaustis ir turėti naudos.

Didžiausias paukščių siaubas – ne žvejai

Nors čia net ne žvejai didžiausia bėda. Viena svarbiausių problemų – nereglamentuotas plaukiojimas, kai nėra aiškiai nurodytos rekreacijai, tranzitui, žvejybai skirtos zonos. Kai žmonės burlentėmis ar kateriais savo malonumui raižo paukščių mitybai svarbiose vietose šaltuoju metų laiku, paukščiai yra baidomi.

Jie netenka energijos, kuri tuo metu naudojama labai taupiai, ir neretai žūva. Šiuo metu tarsi galvojama tik apie tuos, kurie verčiasi verslu. Savivaldybės, verslininkai galvoja apie rekreaciją pamiršdami aplinką. Lietuvoje labiausiai kaltinti reikėtų išsilavinimo spragas. Politikai, turėdami puikių ekonomikos žinių, humanitarinio ar ekologinio išsilavinimo stokoja. Todėl šiuo metu net ir įsteigus biosferos poligoną paukščiai dar nebus apsaugoti. Nėra teisinio pagrindo riboti plaukiojimą jų sankaupų vietose. Politinės valios paukščių apsaugai tikrai nepakanka.

Kalbant apie marių eksploatavimą, nereikėtų pamiršti ir žvejų mėgėjų interesų. Jie šiuo metu yra verslininkų nustumti į pašalį, nors valstybei ekonomiškai naudingesnė yra rekreacinė, negu verslinė žūklė. Žvejai mėgėja, perkantys žūklės įrankius, katerius, viešbučių paslaugas, sukuria kur kas daugiau darbo vietų negu vargana priekrančių žvejyba tinklais.

Praeis nemažai laiko, kol bus parengti planavimo dokumentai ir paukščiai mariose nebus naikinami. Šiuo metu vyksta viešai svarstomas poligono steigimas, suinteresuoti marių naudotojai informuojami apie naujus galimus apribojimus, suregistruojami ir visų suinteresuotojų naudotojų pageidavimai, pasiūlymai, pastabos. Kita vertus, net įsteigus poligoną problema bus išspręsta tik po keleto metų ir nuolat pasikartojantis liūdnas vaizdas - tinkluose kadaruojančios negyvų ančių, narų, kragų galvos – kartosis ne kartą.

Tuo tarpu po kormoranų kolonijos plėtra jau kiek apstabdyta. Po nudergtomis ir nudžiovintomis pušimis dygsta daugybė ąžuoliukų. Jau kyla naujas ir net vertingesnis negu buvo ąžuolyno miškas. Žvejai kiekviena proga viešumoje stengiasi paverkti, kad jie vejami iš marių. Kitaip sakant, gyvenimas slenka įprasta vaga.

Naujausiame „Atgimimo“ numeryje skaitykite:

Profesinė sąjunga - kaip velniui kryžius

Prekybos centrų "Ikiukas" darbuotojai ir toliau nori čia dirbti. Jie prašo tik pagarbos ir teisingo atlygio. Tuo tarpu "Iki" atstovas spaudai baiminasi, kad profesinės sąjungos gali ir sužlugdyti įmones.

Visuomenės ir žiniasklaidos dialogas būtinas

Žurnalisas bei VDU žurnalistikos dėstytojas Mykolas Drunga ragina visuomenę aktyviau spausti žiniasklaidą.

Smagaus žaidimo cypsinčiais nuodais

Vaikai auga žaisdami nuodingais žaislais. Prekyvietėse pardavinėjami nesaugūs žaislais, dar nesulaukę savo eilės, kol bus patikrinti. Inspektoriai visur nespėja, o importuotojai nuodingus kinų "linkėjimus" veža į Lietuvą.