Tų diskusijų, o veikiau nesusikalbėjimo tarp istorikų ir politikų priežastis buvo įvardinta atsakyme į prof. Vytauto Landsbergio eilinį išpuolį prieš šį tomą („Akiračiai“ 2007, Nr. 9). Tai visų pirma skirtingas dviejų profesijų atstovų požiūris į 1940 metų įvykius.

Istorikams yra priimta vertinti praeitį iš istorinės perspektyvos, kai tuo tarpu politikams svarbūs tik tie praeities aspektai, kurie svarbūs dabarčiai. Kitaip tariant, istorikas ir politikas tą patį praeities faktą vertina iš visai skirtingų kampų: politikas iš šių dienų perspektyvos, istorikas iš konkretaus istorinio fakto genezės taško.

Politizuotą, t.y. neistorišką požiūrį į 1940 m., o tiksliau į 1940 m. rugpjūčio 3 d., kada Lietuvos Respublika buvo „priimta“ į SSSR ir virto LTSR atskleidžia ir profesoriaus Landsbergio argumentai: „Istorikai A. Nikžentaitis ir Č. Laurinavičius siūlo sovietinę Lietuvos okupaciją apriboti (…) 1940 m. rugpjūčio 3d.! Kas po to? Matyt aneksija ir „Tarybų Lietuva“. Abu istorikai patenkinti“ paaiškinę teisinę painiavą. („Akiračiai“, 2007, Nr. 9). Gal ne tik jie. Lietuvos aneksiją Rusija, šiaip ar taip, pripažino ir pasmerkė 1991 (1992) metais. Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties preambulėje, bet okupaciją neigia, nors plyšk (...) Jau pavadinimas viršelyje teigia, kad valstybė Lietuvos respublika (mažąja raide) gyvavo iki formalios aneksijos rugpjūčio 3 d., o skiriamosios gairės , birželio 15 d. okupacijos, nėra ir nereikia. Tai kas, kad ją minime pagal Lietuvos Respublikos minėtinų dienų įstatymą. Tai kas, kad 1940 m. birželio 15-osios ar tiesiog 1940-1990 m. sovietinė okupacija yra įtvirtinta kaip gairė ir periodas daugely Lietuvos įstatymų.

Iš paryškintų profesoriaus teksto vietų yra akivaizdu, kokie praeities vertinimo kriterijai istorizuojančiui politikui patys svarbiausi. Bet gal visgi mūsų oponentas yra teisus ir minėtų įstatymų kūrėjai rėmėsi giliomis istorinėmis įžvalgomis?

Jau tekste „Akiračiuose“, polemizuodami su politizuotais praeities vertinimais, išskyrę kaip diskutuotiną rugpjūčio 3 d. datą, nurodėme, kad tai nėra vien tik mūsų vertinimas. Panašią 1940 metų rugpjūčio 3 d. interpretaciją tuoj po aptariamų įvykių yra pateikęs žymus teisininkas Mykolas Riomeris. Toks vertinimas įsitvirtino ir vėlesniuose nesovietiniuose leidiniuose ir enciklopedijose.

Alvydas Nikžentaitis:
Norint istoriją interpretuoti, ją reikia šiek tiek žinoti. Nuo istorijos žinojimo nėra neatleisti ir politikai, priiminėjantys įstatymus.

Na gal šios enciklopedinės žinios yra pasenusios ir tikrai ponas Landsbergis naudojasi naujausiais istorijos atradimais, kurių nežino jo kritikuojami istorikai. Norėdami nusiraminti pažvelkime, kaip aneksijos terminą vertina „Vikipedija“. Visame pasaulyje populiariame leidinyje lietuviškoje jos versijoje skaitome: „Aneksija – jėga ar prievarta įvykdytas neteisėtas svetimos valstybės ar jos dalies prijungimas prie savosios (pvz., Lietuvos prijungimas 1940 m. rugpjūčio 3 d. prie SSSR)“.

Taigi, kaip matome, šios datos vertimus visuotinai paplitusiose enciklopedijose išrado ne Č. Laurinavičius ar A. Nikžentaitis. Šių vertinimų šviesoje ne Lietuvos istorijos institutą reikėtų vadinti Lietuvos istorijos revizijos institutu, o ponui Landsbergiui „už ypatingus nuopelnus“ suteikti LIRP (Lietuvos istorijos revizijos) profesoriaus vardą. Kaip žinia, mūsų oponentas taip elgiasi ne pirmąkart. Jau vien ko vertas atrodo Vytauto Landsbergio pastangomis priimtas nutarimas dėl Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos pervadinimo į Atkuriamąjį Seimą.

Norint istoriją interpretuoti, ją reikia šiek tiek žinoti. Nuo istorijos žinojimo nėra neatleisti ir politikai, priiminėjantys įstatymus. Šiame kontekste būtų įdomu sužinoti, ar 1991 m. (1992) metais su pasirašytų Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties preambulės projekto autoriai iš Lietuvos pusės (tarp kurių buvo prof. LIRP Landsbergis) nežinojo skirtumo tarp okupacijos ir aneksijos, o gal apie okupaciją šiame dokumente neleido užsiminti rusai?