Šie svarstymai visai neseniai sulaukė atgarsio kitoje planetos pusėje, nedidelėje Centrinės Amerikos valstybėje Haityje. Praėjusios savaitės pabaigoje naujienų agentūros pranešė, kad protestai dėl kylančių maisto produktų kainų Haitį vis giliau stumia į chaosą, sostinėje Port o Prense lazdomis ir akmenimis nešinos gaujos traukė gatvėmis, plėšė parduotuves ir Vyriausybės pastatus. Visame pasaulyje kylančios maisto produktų kainos itin skaudžiai smogė šiai neturtingai šaliai, kur 80 proc. gyventojų turi išsiversti su mažiau nei 2 doleriais per dieną.
Globali plėtra, beatodairiškas vartojimo skatinimas, pasirodo, kelia naujų, netikėtų problemų. Tarkime, vandens trūkumas gali išprovokuoti genocidą, kaip yra Sudano Darfūre. Vandens trūkumą netrukus gali pajusti ir išsivysčiusios šalys, mat vandens lygis didžiosiose planetos upėse (tokiose kaip Jandzė Kinijoje ar Koloradas Amerikoje) senka. Kompanijos „Dow Chemical“ valdybos pirmininkas Andrew Liveris net yra pavadinęs vandenį 20 a. nafta. Be to, šiuolaikiniame pasaulyje netrūksta nesutarimų ne vien dėl vandens.
Pirmoji pusė – straipsnis „Apleistoje sodyboje teauga piktžolės“ iš „The Times“
„Jos galėtų pamaitinti pasaulį ar bent nemenką jo dalį. Rytų Europoje ir buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje neapdirbti lieka milijonai hektarų, bet muitai ir protekcionizmas trukdo šioms šalims didinti žemės ūkio produktų gamybą. Žlugus komunistinei sistemai maždaug 23 mln. hektarų puikiausios ariamos žemės (tai beveik prilygsta Didžiosios Britanijos plotui) užžėlė piktžolėmis.
Kovo pradžioje Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas suvienijo jėgas su Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija, taip pat kai kuriomis žemės ūkio produkcijos perdirbimo kompanijomis, kad paragintų atsisakyti protekcionizmo ir skatintų aktyviau investuoti.
Šykštumas – nauja žemdirbystės piktžaizdė. Visame pasaulyje sparčiai augant maisto produktų kainoms (Jungtinės Tautos apskaičiavo, kad per beveik metus jos išaugo 40 proc.), kadaise nepatenkintos dėl būtinybės subsidijuoti savo ūkininkus ir ginti juos nuo pigaus importo Vyriausybės suskato kaupti produktų atsargas. Pasienio muitai kaip ir anksčiau dideli, bet dabar jie nukreipti į priešingą pusę. Užuot stabdę pigių produktų importą, mes dabar stengiamės neišleisti jų į užsienį.
Padėtis pasaulyje pasikeitė: anksčiau buvę pilni neparduotų grūdų elevatoriai ištuštėjo. Kur anksčiau buvo perteklius, o žemės ūkis neapsimokėjo, dabar stojo nepriteklius ir žemdirbystė tapo pelninga. Politinių jėgų išsidėstymas pasikeitė. Negi neverta pasinaudoti padėtimi? Ženevoje iš principo sutarta dėl ūkininkams skirto siūlymų paketo, bet čia ima veikti senas principas „paslauga už paslaugą“. Amerika ir Europa nori, kad besivystančios prekybos milžinės – Argentina, Brazilija, Kinija, Indija ir Pietų Afrika – atvertų savo gamybos rinkas, bet šios priešinasi.
Kam daryti nuolaidas, kai visi lobsta? Kol Amerikoje ir Europoje turtėja grūdus auginantys ūkininkai, klesti Rytų Azijos gamybininkai. Net menkiausiai išsivysčiusių šalių ūkis įsibėgėja: Jungtinių Tautų duomenimis, 2006 m. jų ekonomikos augimo tempas siekė 7 proc.
Bet šis procesas nėra vien teigiamas: brangstančių produktų naštą jau ima jausti tos Afrikos šalys, kurios importuoja grūdus. Žiemą kai kuriose Vakarų Afrikos šalyse kilo alkanų maištų; tikėtina, kad įtampos židinių daugės, kai ryžių paklausa viršys pasiūlą. Reikia gaminti daugiau žemės ūkio produkcijos. Bet ne laikytis įsikibus atsargų, o investuoti į fermas, tai yra neužverti durų užsienio investuotojams.
Tarkime, ES gyvulių augintojų padėtis sudėtinga dėl to, kad labai išaugo grūdų kainos ir pašarai pabrango dvigubai. Logika sako, kad reikia atverti savo uostus grūdų importui. Muitų praktiškai neliko, bet esama kitos problemos: mes, europiečiai, turime kategorišką nuomonę apie tai, kuo turi maitintis kiaulės ir vištos. Siekdami didesnio derliaus, pasaulio grūdų augintojai išveda vis daugiau genetiškai modifikuotų sojos ir kukurūzų veislių, bet Europos Komisija neskuba įteisinti tokios produkcijos importo, daugiausia dėl to, kad prieš tokias kultūras pasisako kai kurios lobistinės jėgos. To rezultatas – europiečiai šeria savo galvijus ir paukščius pašarais, kurių vis mažiau rinkoje.
Politinių interesų nulemti prekybos barjerai – tikra planetos rykštė. Rinka prašo daugiau grūdų, o kadaise Europos aruodu vadinta Ukraina praleidžia galimybę pasinaudoti savo pranašumu. Siekiant paskatinti šios šalies žemės ūkio produkcijos eksportą, būtina daug investuoti į infrastruktūrą ir žemės ūkio techniką. Bet kaip tą galima daryti, jei Ukrainoje negalima pirkti žemės ūkio paskirties žemės?
Kodėl ūkininkų darbas ir visas žemės ūkis patiria tokių sunkumų? Karlas Marksas niekino agrarinį sektorių – „Komunistų partijos manifeste“ jis rašė apie kaimo gyvenimo idiotizmą. Agrarinės politikos idiotizmas remiasi politikų miestiečių interesais, reginčiais ne toliau kaip kitas derlius. Toks požiūris artimiausiais metais daugelį gali pasmerkti badui“.
Antroji pusė – straipsnis „Šiandien globalus kapitalizmas neturi rimtų priešininkų. Bet jis gali tapti savo duobkasiu“ iš „The Guardian“
„Koks dabartinės tikrovės bruožas atrodo visiškai neginčijamas? Be abejo, tai kapitalizmo pergalė visame pasaulyje. Demokratiją šiandien kritikuoja iš visų pusių, laisvei iškilo grėsmė net tokiose tradiciškai demokratinėse šalyse kaip Amerika ar Didžioji Britanija. O štai kapitalistais tapo visi: amerikiečiai, europiečiai, indai, rusų oligarchai ir Saudo Arabijos princai, net Kinijos komunistai. Visai neseniai seniausio Izraelio kibuco, paskutinio socialinio teisingumo simbolio, gyventojai balsavo už diferencijuotą atlyginimą, kurio dydis priklausytų nuo įdėto darbo. K. Marksas veikiausiai vartosi karste. O gal ir ne – juk kai kuriuose savo darbuose jis numatė dabartinę globalaus kapitalizmo epochą.
Ar aiškios idėjinės alternatyvos nebuvimas reiškia, kad dėl kapitalizmo ateities nėra ko baimintis? Anaiptol. Globalaus kapitalizmo triumfo žygis kelia ir naujų grėsmių jo egzistavimui. Pasak George‘o Soroso, pasaulio rinkos blaškosi kaip niekada anksčiau, bet kuriuo momentu tai gali virsti rimtais sukrėtimais. Dar ir dar kartą gauname įsitikinti, kad neregimą rinkos ranką turi papildyti bendradarbiaujanti politinių, mokesčių ir teisinių pataisų ranka. Kuo didesnė tampa rinka, tuo labiau griaunantis gali būti jos žlugimas.
Be to, esama nelygybės problemos. Panašu, kad vienas globalaus kapitalizmo bruožų yra tas, jog jis labai jau dosniai atsilygina savo aktyviems dalyviams – ne vien Londono Sityje, bet ir Šanchajuje, Maskvoje ar Mumbajuje. Labiau išvystytos ekonomikos valstybėse, tarkime, Amerikoje ar Anglijoje, palyginti pasiturintis vidurinis sluoksnis gana ramiai vertina atsiradusius superturčius. Bet jei daugeliui šios klasės atstovų susidarys įspūdis, kad tiesiog nepadoriai saujelę investicinių fondų vadybininkų turtinanti globalizacija juos bloškia pralaimėjusiųjų pusėn, tai gali sukelti galingą atsakomąją reakciją.
O svarbiausia, mes susiduriame su neišvengiama dilema – planeta paprasčiausiai nepajėgi šešiems su puse milijardo gyventojų užtikrinti vartojimo lygio, kurį gali sau leisti vidurinė klasė turtingoje Šiaurėje. Išteklių taupymas – tai skamba įprastai ir nuobodžiai, bet būtent su tuo susijusi svarbiausia grėsmė globaliam kapitalizmui. Kad ir kokie išradingi bus šiuolaikiniai kapitalistai, kurdami alternatyvias technologijas, anksčiau ar vėliau pasiturintiems žmonėms teks ne didinti, bet riboti vartojimą.
Dabartinis kapitalizmas genialus tuo, kad paprasčiausiai siūlo vartotojams tai, ko jie nori: jis sugeba padaryti taip, kad jie norėtų to, ką jis gali duoti. Būtent ši nuolat augančio vartojimo logika nesuderinama su planetos galimybėmis. Ar esame pajėgūs to atsisakyti? Tarkime, mes geriau izoliuosime savo namus, stropiai atiduosime laikraščius į makulatūrą, vyksime į darbą dviračiais, bet ar esame pasiruošę tenkintis mažesniu, kad kiti gautų daugiau? Sunku pasakyti“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).