Gal gali būti ir „Šventoji ekonomika“? Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas pasakė dalį tiesos apie žmogų, kad jis, anot jo, esą viso labo tik instinktyvių potraukių - seksualumo ir agresijos bei noro kitus valdyti mašina. Tačiau kiti su tuo nesutiko ir daug pavyzdžių tai paneigė – žmogus gali būti herojiškai pasišventęs, skiriantis savo gyvenimą bendrai gerovei, gyvenantis dvasingą ir laisvą gyvenimą.

Yra įvairių teorijų, kad ir istoriją aplaistę krauju karai taip pat buvo labai geras dalykas, nes jie vertė ekonomiką, mokslą vystytis. Ar negali ekonomika (ir mokslas) vystytis skatinamas kitų paskatų? Autorius V.G. minėtame straipsnyje teigia, kad jei žmonės pradėtų vadovautis krikščioniška morale ekonomikoje, tai šiandien ją ištiktų krizė. Beje, dalinė krizė tikrai ištiktų. Bet krizė nėra ekonomikos pabaiga, ji turėtų persiorientuoti.

Narkotikų suvartojimas kelia ekonomiką?

Ekonomikai augti reikalingas vartotojiškumas, tačiau koks? Galima visiškai nusišnekėti, kad, pavyzdžiui, alkoholio suvartojimas labai prisideda prie ekonominės plėtros: žmonės turi darbą, sumokami dideli mokesčiai valstybei. Su tabako pramone taip pat. O kiek paskui kainuoja šių pasekmių likvidavimas? Gyvenimo trukmė, nedarbingumas, ligų gydymas, psichinės ir santykių problemos. O gal ir narkotikų suvartojimas skatina ekonomikos augimą? Dažnai ekonominiai procesai ne atsako į poreikius, o juos labai įnirtingai formuoja, žmones taip daro zombiais.

Sociologai Europoje nuolat vykdo tarptautines apklausas, kurių tikslas – sužinoti žmonių subjektyvų savo laimės vertinimą. Jų daug metų klausiama, ar jie „labai laimingi“, „laimingi“ ar „nelabai laimingi“. Šių apklausų analizė parodė, kad žmonių, laikiusių save labai laimingais ar laimingais, proporcijos turtingose šalyse nekinta, nors pajamos per tą laiką padidėjo gerokai.

Įdomiai skamba pasakojimai tų, kurie, apsilankę kokioje neturtingoje Afrikos šalyje, pasidalija pastebėjimais apie skurdžiųjų šalių gyventojus: nors jie ir neturtingi, bet atrodo net laimingesni už turtingus europiečius – šypsosi, spontaniški, laisvi, o europiečiai užvaldyti konkurencinės įtampos, pavydo, rafinuotų problemų. Suprantama, tuo nenoriu pasakyti, kad skurdas nėra blogis, bet kad pavergiantis materializmas nesuformuoja laimingesnio žmogaus, nors tai jis labai žada. „Nuodėminga ekonomika“ nelaimingus padaro ne tik nuskriaustuosius, bet ir besipelnančius iš jos.

Logoterapijos pradininko, psichiatro Viktoro Franklio alternatyva

Apie tokios godulio pavergtos ekonomikos nelaimingumą kalbėta dar prieš 2000 metų: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių“ ( 1 Tim 6, 9-10). Tai akivaizdu visais amžiais: godumas įplieskė karus, nužudė daug žmonių, drasko pasaulį kančiomis, pavydu, sunaikino daug kultūrinio ir materialaus turto.

Juozas Dapšauskas:
Veržlumas, sveika konkurencija, turtas yra teigiamas dalykas tiek, kiek daro mūsų gyvenimą prasmingą. Priešingu atveju, tai yra voverės bėgimas rate.
Požiūris į ekonomiką, turtingumą atspindi mūsų požiūrį į laimę, gyvenimo tikslą ir prasmę. Garsus austrų psichiatras, 29 universitetų garbės daktaras, logoterapijos (prasmės terapijos) pradininkas Viktoras Franklis atskleidė kitą žmogaus lygmenį: žmogus nėra vien tik gyvuliukas su kai kuriais labiau išsivysčiusiais (evoliucijos paveiktais) instinktyviais psichikos procesais, o dvasingas ir laisvas rinktis asmuo.

Tai jis įrodė ir savo gyvenimu. Pats išgyvenęs nacių koncentracijos stovyklos siaubą, jis galėjo pasakyti, kad ir tomis baisiomis sąlygomis žmonės elgiasi skirtingai: vieni pasiruošę artimui gerklę perkąsti, kiti dalijasi savo paskutiniu duonos kąsniu, rizikuodami kitą dieną mirti iš bado.

Dar prieš patekdamas į koncentracijos stovyklą F. Franklis įžvelgė, kad žmogaus psichiniam ir dvasiniam sveikumui esminę reikšmę turi savo gyvenimo prasmės suvokimas. Prasmės mokslu ir gyvenimu jis pagrindė, kad žmogus nėra vien instinktyvių impulsų ir geismų vergas, o laisvai savo gyvenimą kreipianti prasmės link dvasinė asmenybė. O kokiu žmogumi būti mes renkamės patys.

Besaikis vartotojiškumas daro žmones zombiais

Šiuo straipsniu nenoriu pasakyti: nieko nebevartokim, būkim gyvi vien oru, nesiveržkim į priekį. Veržlumas, sveika konkurencija, turtas yra teigiamas dalykas tiek, kiek daro mūsų gyvenimą prasmingą. Priešingu atveju, tai yra voverės bėgimas rate. Ekonominiai procesai į tą voverės ratą reklamos ir manipuliacijos pagalba visuomenę labai greitai įsuka ir iš žmonių daro zombius, vergus.

Vartojama ne tai, kas tikrai vertinga ir reikalinga žmogui, o dažniausiai beverčiai, tušti ar net kenksmingi dalykai. Tokio vartotojiškumo turime vengti kaip žalingo. Toks vartotojiškumas yra net nuodėmingas ir nusikalstamas: vieni pasaulyje miršta nuo bado, kiti masiškai serga dėl persivalgymo, nesaikingumo.

Ekonominė pažanga ir materialinis turtingumas yra svarbus visuomenei, bet jis privalo būti socialiai teisingas, kad visiems padėtų surasti prasmę ir siekti tikrosios laimės. Tad manau, kad gali gražiai derėti ir sparčiai besivystanti šventa ekonomika, ir prasmingas gyvenimas. Šventą ekonomiką vystyti kvietė ir pirmieji krikščionys: „Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui. Tegu jie daro gerą, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais. Šitaip jie susikraus lobį – gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą“ (1 Tim 6,17-19).