I.Melianas. Visuomeninio transliuotojo užvaldymas

Atrodytų, gyvename visuotinio gyventojų raštingumo laikais, kai kiekvienam piliečiui yra lengvai prieinama visa spausdintos ir elektroninės žiniasklaidos įvairovė ir lietuvių užsienio kalbomis. Įvairiausios informacijos srautai tiesiog liejasi iš visų pusių – tik sugebėk susigaudyti.

Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes eilinio skaitytojo (klausytojo, žiūrovo, naršytojo) informacinius poreikius formuoja įvairialypiai veiksniai, tarp kurių bene svarbiausia yra ta pati žiniasklaida. Net visuomeniškai aktyvių ir išsilavinusių žmonių požiūris į tuos pačius politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo reiškinius gali smarkiai įvairuoti pagal tai, ką jie kasdien skaito (klauso, žiūri). Ne paslaptis, kad manipuliavimas viešąja nuomone ypač sustiprėja priartėjus eiliniams rinkimams.

Pastaraisiais metais Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ilgainiui mažėja spaudos reikšmė kuriant visuomenės nuomonę ir gan sparčiai stiprėja naujausios žiniasklaidos atmainos – interneto pozicijos, ypač tarp jaunesnių informacijos vartotojų. Nepaisant to, svarbiausia žiniasklaidos priemone iki šiol yra televizija.

Tai puikiai žino bei supranta ir vadinamieji valstybininkai, kurių pagrindinis ruporas „Komjaunimo tiesa“ (atsiprašau, „Lietuvos rytas“) dar 2005-aisiais įkėlė savo koją į nacionalinį transliuotoją. Į tą patį nacionalinį transliuotoją, kuris yra išlaikomas už mokesčių mokėtojų pinigus ir kurio pagrindinė paskirtis - teikti visuomenei objektyvią ir nešališką informaciją.

Galima teigti, kad „Lietuvos rytas“ yra privatizavęs (mokesčių mokėtojų sąskaita) didelę LTV eterio dalį, nes jam priklausanti UAB „Spaudos televizija“ gamina net penkias LTV laidas: „TV forumą“ (rodomą kiekvieną pirmadienį 21.10 val.), „Žurnalisto tyrimą“ (kiekvieną antradienį 21.10 val.), „Henrikas Vaitiekūnas. Būna ir geriau...“ (kiekvieną sekmadienį 18.00 val.), „Girių horizontus“ (kiekvieną penktadienį 14.25 val.) ir „Vertą milijono“ (kiekvieną trečiadienį 21.35 val.). Per sezoną pasirodo mažiausiai po keturiasdešimt išvardintų laidų; tokiu būdu iš viso – maždaug du šimtai laidų. Turėdami galvoje, kad vienos laidos sąmata yra ne mažesnė negu 5 tūkstančiai litų, galime paskaičiuoti, jog per šių metų sezoną į privačios žiniasklaidos bendrovės sąskaitą bus perpumpuota daugiau nei milijonas litų visų mūsų pinigų.

Ne per seniausiai „Lietuvos rytas“ įsigijo „Penkto kanalo“ televiziją, o ši savo ruožtu – „Spaudos televiziją“. Nepaisant to, kad dabar „Lietuvos rytas“ turi nuosavą kanalą, jis visai neketina trauktis ir iš LTV. Ligšiolinis „Spaudos televizijos“ prodiuseris Edmundas Jakilaitis šių metų pradžioje įsteigė naują įmonę – UAB „Media team“, kuri greičiausiai perims ankstesnes „Spaudos televizijos“ funkcijas – juk kitaip išeitų, kad laidas visuomeniniam transliuotojui rengia komercinė televizija. Netiesiogiai šią prielaidą patvirtina tai, kad nauja įmonė registruota tuo pačiu adresu, kaip ir pats „Lietuvos rytas“.

Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad E.Jakilaičio laidos „TV forumas“ dalyviais gana dažnai būna kviečiami to paties UAB „Spaudos televizija“ pagrindinio akcininko („Lietuvos ryto“) atstovai, o ypač dažnai – Rimvydas Valatka, kuris kartu yra ir ilgametis LRT Tarybos narys. Kyla natūralus klausimas – ar galėtų „Lietuvos rytas“ taip įsitvirtinti LTV, jei ponas Rimvydas nebūtų LRT Tarybos narys? Ir dar vienas klausimas – ar gali E.Jakilaitis būti objektyvus nacionalinio transliuotojo rodomų politinių laidų vedėjas, jei jis yra net dvigubai pavaldus tam pačiam R. Valatkai – ir kaip minėto pagrindinio akcininko atstovui, ir kaip LRT Tarybos nariui? Atrodo, kad galima teigti, jog R.Valatkos buvimas šioje Taryboje leidžia „Lietuvos rytui“ ne tik pelnytis valstybės (tai yra mokesčių mokėtojų) sąskaita, bet ir paversti LTV viena svarbiausių „valstybininkų“ tribūnų.

Beje, dėl tribūnų. Šiuo metu „Lietuvos rytas“, be „Penkto kanalo“ ir minėtų LTV laidų, dar turi „Lietuvos ryto televiziją“ TV 3 kanale ir „Super.lt“ LNK televizijoje. Tokia televizijos eterio laiko koncentracija vienos nevienareišmiškai (švelniai tariant) vertinamos grupuotės rankose – reali grėsmė jaunai Lietuvos demokratijai ir pilietinės visuomenės tapsmui mūsų šalyje.

Teoriškai vis dėlto įmanoma, kad greitai ši grėsmė bus (bent jau iš dalies) neutralizuota ir bus nutrauktas mokesčių mokėtojų kvailinimas jų pačių sąskaita, nes šių metų balandžio 3-iąją turėtų pasikeisti LRT vadovas. Penkerius metus LRT vadovavęs Kęstutis Petrauskis daug postringavo apie politikų kišimąsi į viešojo transliuotojo vidaus reikalus, tačiau būtent jo vadovavimo laikais LTV pavirto „Lietuvos ryto“ tėvonija.

Gegužės pabaigoje trečdaliu turėtų atsinaujinti ir LRT Taryba, įskaitant ir jos pirmininką Romą Pakalnį, kuris irgi ramiai ir šaltakraujiškai stebėjo LTV uzurpavimo eigą. Galėtų susiprasti ir aukščiau minėtas nepakeičiamas „valstybininkų“ atstovas šioje Taryboje, bent taip parodydamas norą ir sugebėjimą atgailauti už metų metais vykdytą tautiečių pilietinį dezorientavimą ir demoralizavimą.

Kažkas yra pasakęs, jog viltis – kvailių motina, todėl geriau nieko nesitikėkime. Taip, nesitikėkime, nes ne „tikėtis“ reikia, o ryžtingai siekti (ir pasiekti), kad LTV iš tikrųjų taptų ne vienos grupuotės, o visų mūsų televizija.