Kinijoje ir taip jau gerokai praretėjusią tibetiečių tautą, be kita ko, retina dar ir vieno vaiko politika bei privalomi abortai, o ten, Indijos Mažajame Tibete, labai tvarkinguose ir švariuose vaikų namuose, pasmerktieji gali ne tik išlikti, bet ir įgyti išsilavinimą ir amatą. O gal tarp tų išgelbėtojų ir naujasis dvasinis lyderis auga?

Lietuvoje „TNS Gallup“ vasario mėnesį dėl abortų apklausė maždaug 500 asmenų. Agentūros atlikto tyrimo duomenimis, 61 nuošimtis apklaustųjų nepritaria, kad abortai būtų draudžiami, tarp jų prieš abortų draudimą pasisako net aštuonios iš dešimties 20–39 metų moterų. Apie 68 nuošimčiai porų, tiek sukūrusių šeimas, tiek gyvenančių susidėję, taip pat pasisako prieš „Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos“ įstatymo projekto, kuriam po pateikimo Lietuvos Seimas jau yra pritaręs, siūlomas nuostatas, leidžiančias abortus tuomet, kai nėštumas gresia nėščiosios gyvybei ar sveikatai bei kai yra pagrįstų įtarimų, kad moteris pastojo ją išprievartavus. Labiausiai tokiam abortų reglamentavimui prieštarauja žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, pasiturinčiai gyvenantys didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Ir, matyt, iki šiol nesuvokiantys, kad abortas bet kokiu atveju yra jau esančios gyvybės nutraukimas, gyvybės, kuriai galutinį nuosprendį pasirašo jos motina.

Neringa Lašienė:
Kodėl moterys taip savęs nevertina, negerbia? Nepageidaujamam nėštumui išvengti yra daugybė būdų, o žalojant save naikinti gyvybę, net jei ji dar įsčiose, tikrai nėra kontraceptikas moterims.

„Ačiū Dievui,– sakė ji, – manoji siela pataikė į mano kūną, man net palengvėjo, kad būtum mačius, koks košmaras buvo apėmęs, kai ji blaškėsi…“ Beje, manosios bendrakeleivės tikrai nepavadinsi uolia tikinčiąja… „Klausyk, – pajuokavau tada, – o jei tu sapnavai ne šiaip sapną, o jei matei vargšes abortuotų kūnų sielas, pašauktas gyventi ir neberandančias savo tikrųjų buveinių? Gal dėl to tiek žmonių, nepatenkintų savo kūnais, savo lytimi, savimi, savo artimaisiais ir savo namais ir dėl to piktų, žiaurių, sergančių tiek kūnu, tiek dvasia? Šiaip ar taip, esame arti dangaus, Himalajų viršukalnėse, o keli šimtai metrų nuo mūsų viešbučio – šventykla, kurios dažnas svečias – pats Jo Šventenybė Dalai Lama…“

Paradoksas, bet reikalaudamos abortų moterys ir toliau padeda vyrų neatsakingumui klestėti, gina atsakomybės vengiančius vyrus ir nuvertina save iki daikto, priemonės malonumui pasiekti, bet ne visavertės partnerės vyrui. „Meilė“ be pasekmių? Moteriai abortas visuomet turi pasekmių, apie psichologines nekalbu, tačiau ir kūnui sveikatos tikrai neprideda.

Vyrą atsakomybės našta užgriūva jo vaikui gimus, taigi moteris, nutraukusi nėštumą, nuo atsakomybės jį ir išvaduoja. Ir čia valstybė turėtų dar griežčiau tvarkytis, kad vyrai atsakomybės už savo vaikus, jų auginimą, auklėjimą ne tik negalėtų išvengti, bet kad būtų visaip skatinami turėti šeimą, vaikų, rūpintis jais ir jų motina. Galbūt palengvinant mokesčių naštą, galbūt skatinant įvairiomis lengvatomis. Nenuostabu, kad dabar, šiomis sąlygomis, net 57 nuošimčiai vyrų pagal „Gallup’o“ tyrimą pasisako už laisvę abortams. Taip pat pasisako net 67 nuošimčiai moterų, potencialių ar esamų motinų, kurios pačios ar kurių seserys, draugės, dukterys ar anūkės savanoriškai leidžiasi žalojamos, kad būtų sunaikinta vyro pradėta gyvybė, kad vyrai išvengtų atsakomybės už savo veiksmus, už požiūrį į moterį kaip viso labo priemonę geiduliui patenkinti… Kažko nesuprantu. Kodėl moterys taip savęs nevertina, negerbia? Nepageidaujamam nėštumui išvengti yra daugybė būdų, o žalojant save naikinti gyvybę, net jei ji dar įsčiose, tikrai nėra kontraceptikas moterims.

Pirmadienį Lietuva Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, laidojo du iškilius artistus –Vytautą Kernagį ir pianistę, vieną iš pirmųjų moterų – dirigenčių, muzikos pasaulio metraštininkę Margaritą Dvarionaitę. Abu iš inteligentiškų šeimų, menininkų dinastijų palikuonys. O jei kurio nors vieno tėvai – karjeros siekiantys, išsilavinę, didesnes pajamas nei vidutinės gaudavę tėvai – būtų nusprendę: ak, nereikia kol kas, gal vėliau, gal kada nors, o gal figūrai pakenks, ar karjerai… Kur blaškytųsi jų sielos? Kas būtų rašęs menininkų gyvenimo metraštį ir kas mums būtų priminęs, kad gyvenimas – šventė? Kad tai – žydėjimas vyšnios?

Naujausiame "Atgimime" taip pat skaitykite:

Mes – vilties nepraradusi karta

Išskirtinis interviu - su dainų autoriumi ir atlikėju, Vytauto Kernagio bendražygiu bei bičiuliu Olegu Zacharenkovu. Kalbasi Stanislovas Kairys.

Laura Gintalaitė: Kasininkėms švenčių nebus

Kasos aparatas – kaip valstybės sargyba, kurios net per šventes negalima palikti. Verslo rykliai diegia mąstymą, kad be prekybos centro neišsiversi nė dienos.

Daiva Repečkaitė: Budapešte kunkuliavo ne tik nacionaliniai sentimentai

Nedidelio masto, bet jau įprastu reiškiniu tampantis smurto protrūkis Vengrijoje minint valstybinę šventę neatskiriamai susijęs su referendumu. Specialiai „Atgimimui” iš Budapešto.

Marija Dautartaitė: „Rygos gynėjų“ sėkmė

Epinis latvių filmas apie pirmosios nepriklausomybės kovas ir mums kelia skaudžių klausimų.