Be abejo, be partijų sunku būtų įsivaizduoti šiuolaikinę demokratiją – tačiau dezinfekcija būtent ir yra vienkartinis dalykas, kurios galbūt užtektų vieno sykio, o paskui viskas galėtų grįžti į savo (tik geresnes) vėžes. Galbūt Lietuvos politinei ir partinei sistemai iš tiesų reikia rimto Maiko Taisono smūgio į smakrą ar efektingo Šakilo Onilo “bloko”.
Galbūt truputi pamokyta 2008 m., partinė sistema 2012 m. jau prisikeltų kaip feniksas iš pelenų. Gal 2008-2012 m. būtų sėkmingiausio valdymo metai modernios Lietuvos istorijoje. O “The Economist” parašytų apie Lietuvą, ne tik kaip apie pirmąją Europos valstybę atstatydinusią savo Prezidentą, bet ir pirmąją, kurioje rinkimus laimėjo nepartiniai.
Kas galėtų kandidaduoti nuo šio “Naujojo Sąjūdžio”? Ogi bet kas – Vardenis Pavardenis, Raimundas Kuodis, Gitanas Nausėda, Remigijus Šimašius, V.V. Landsbergis, Liutauras Ulevičius ar Raimundas Pilka.
Būsimieji kandidatai galėtų būti labai skirtingų pažiūrų ir ideologijų, kadangi juos vienytų tik keletas pagrindinių principų:
· Pamatinės moralinės vertybės, skaidrumas, pagarba kitaip mąstantiems.
· Bendras suvokimas, kad Lietuvos partinė sistema (o taip pat valstybė ir visa visuomenė) yra krizėje ir kryžkelėje, o pilietiški žmonės sunkiai gali save realizuoti per partijas, bent jau tokias kokios yra dabar.
· Pagarba laisvam Seimo nario mandatui – bet kuris Seimo narys (net priklausantis tikrai partijai) tik pats gali nuspręsti kaip balsuoti ir yra asmeniškai atsakingas už kiekvieną savo balsą (toks principas galioja JAV, kur tos pačios partijos nariai kiekvieno balsavimo metu atsiduria priešingose barikadų pusėse, bet dėl to partijos neskyla).
· Vidinė demokratija “nepartinių partijos” viduje, kurią įtvirtintų pirminiai rinkimai (“primaries”) tarpusavyje kovojant kas atstovaus “nepartinius” kiekvienoje apygardoje ir kas atsidurs kurioje sąrašo vietoje.
· Susitarimas, kad pavyzdžiui, per pirmuosius du metus būsimieji Seimo nariai nesijungs prie kitų Seimo partijų ir frakcijų, o paskui bus laisvi prisijungti ir bandyti “transformuoti” tradicines partijas iš vidaus ar tęsti šį “eksperimentą” ir toliau.
Galbūt visa tai iš tiesų leistų, kaip viliasi Giedrius, kad į Seimą patektų “protingos asmenybės”, kurios priiminėtu sprendimus „remdamosi sveiku protu ir įsitikinimais, o ne šoktų pagal partinę dūdą”.
“Nepartinių Sąjūdis”, jei sėkmingai pasirodytų rinkimuose, turėtų realų šansą transformuoti Lietuvos politinę sistemą. Tarkime, į Seimą patenka 30 “nepartinių”, 32 “tvarkiečiai” 18 konservatorių, 12 socialdemokratų, po 6 liberalcentristus ir liberalsąjudiečius ir dar 37 kitų partijų nariai.
Visų pirma, tokiu atveju be “nepartinių” būtų sunku suformuoti daugumą ir jie galėtų diktuoti būsimą valstybės darbotvarkę.
Visų antra, tarkime, kad iš tų 30 - vėliau 9 “supras esą” liberalais, 11 “kairiaisiais”, 5 konservatoriais ir 5 “valstybininkais”. Tuomet 9 “naujieji liberalai” turėtų iniciatyvą apjungdami 12 susiskaldžiusių „senųjų liberalų” ir sukurti partiją, kuri būti liberali tiek iš išorės, tiek iš vidaus. 11 “naujakairiųjų” primintų senbuviams apie pamirštus idealus ir t.t.
Ir galiausiai tokiems “nepartiniams” prieš ir po rinkimų nereikėtų suvedinėti sąskaitų su “ideologiniais oponentais” ir kaip kitoms partijoms aiškintis kuo jie liberalesni už kitus liberalus, ar kodėl jie vis dar kairieji, nors visi šnibždasi, kad jie dešinieji. Todėl jie galėtų iš tiesų blaiviau ir laisviau paanalizuoti ir rinkėjams atviriau papasakoti, kaip jie supranta Lietuvos situaciją dabartinėje globalizacijos epochoje, kokie sprendimai būtų naudingiausi Lietuvos klestėjimui ilgalaikėje perspektyvoje ir kaip realiai spręsti socialines problemas.
Visa tai atrodo rizikinga? Kaip sakoma, rizikingiausia nerizikuoti. Įsivaizduokime tokį porinkiminį vaizdelį :
Diena nr.1 : “tvarkiečiai” – 30 vietų, socdemai, konservatoriai po 20, trys likę “liberalai”, “darbiečiai” ir “valstiečiai” po 10…
Diena nr. 2 – sklando gandai, kad socialdemokratai tariasi su konservatoriais kartu… skaito Marcinkevičiaus tekstus … mobiliuosiuose telefonuose…
Diena nr. 3 – visi 3 liberalai ir valstiečiai buria “centro” koaliciją...
Diena nr. 4 – Du Prezidentai (vienas gimęs 1926, o kitas 1956 metais) ir du buvę Premjerai (abu gimę 1956 metais) sutaria, kad koaliciją sudaryti bus patikėta “Tvarkingiems ir teisingiems konservatoriams” (p.s. pokalbis vyko prie šešių akių, neskaitant Boženos).
Diena nr. 13 – pirmasis naujo Seimo potvarkis sudaryti komisiją “ar kitos partijos tyčia dalyvaudamos rinkimuose ir taip neleidusios “tvarkingiems konservatoriams” užsitikrinti daugumos nepakenkė Lietuvos interesams. Per spaudos konferenciją naujas Seimo pirmininkas pareiškia “mes visi puikiai suprantam, kad 9 parlamentinių partijų Lietuvai per daug ir visi puikiai žinom, kas turėtų pasitraukti. Tai, kad kai kurios kitos partijos iš anksto žinodamos, kad po rinkimų Lietuva turės per daug partijų, vis tiek nusprendė juose dalyvauti ir taip kenkti Lietuvos interesams, negali likti neištirta”.