Taigi Kęstutis Girnius suabejojo, ar pakankamai pagrįsta, „teisi“ šalies politika Gruzijos atžvilgiu. Jo nuomone, Laimono Talat-Kelpšos pateikti Lietuvos padėties prieš NATO plėtrą ir dabartinės Gruzijos situacijos gretinimai nėra tikslūs: Lietuvos padėtis gerokai skyrėsi nuo Gruzijos dabartinės padėties, Lietuva nebuvo ir nėra Rusijai geostrategiškai svarbi, ne NATO, o Europos Sąjunga suvaidino svarbiausią vaidmenį stabilizuojant ir tvirtinant demokratiją Balkanuose.
Gretinimai ir lyginimai nors ir artimų, bet vis dėl to chronologiškai besiskiriančių laikotarpių – gana nedėkinga užduotis. Gal dabar ir norėtųsi tikėti, jog tada, prieš penkiolika metų Vakarų šalys ir pripažino išskirtinį Lietuvos diplomatinį statusą bei tikėjo jos naryste NATO ir ES. Deja, tų įvykių liudininkai (pavyzdžiui, R. Asmus, M. Albright) ir tyrėjai (pavyzdžiui, A. Lieven), galų gale ką tik pasirodęs E. Lucas darbas fiksuoja kiek kitokią situaciją, kurioje buvo Lietuva vykstant debatams dėl NATO plėtros. Beje, jeigu būtų buvę kitaip, vargu ar reikėtų iki šiol kautis, pavyzdžiui, dėl mūsų ambasados Italijoje pastato.
Apie geostrateginę Lietuvos specifiką ir jos vietą Rusijos schemose jau banalu ir rašyti. Menamoje tikrovėje Karaliaučiaus sritis užsimerkus gal ir gali išnykti, tačiau tikrovėje ji čia pat.
Suprantama, faktografinės pynės aukščiau minėtus teiginius gali ir apversti. Svarbiausia, kad žaidimai su paralelėmis nevirstų tuščia scholastika. Juk šiuo metu, kiek aš suprantu, net oficialusis Vilnius kalba ne apie Gruzijos narystę NATO, o apie šios šalies Narystės veiksmų planą. Ką jis reiškia? Plačiau apie tai galime sužinoti pavarčius 1999 m. Vašingtone vykusio NATO aukščiausio lygio susitikimo dokumentus. Jie byloja, kad iš Narystės veiksmų planą pasirašiusios šalies, be kita ko, reikalaujama tarptautinius ginčus spręsti taikiomis priemonėmis, gerbti žmogaus teises, įstatymų viršenybę, įsipareigoti skatinti stabilumą, ekonominę laisvę, socialinį teisingumą ir t.t., ir pan. Kitaip tariant, logiška būtų manyti, jog Narystės veiksmų planas padėtų Gruzijai spręsti egzistuojančias problemas, o ne jas gilintų. Tai, beje rodo ir Balkanų, ir Baltijos šalių patirtis.
Pagaliau ne čia svarbiausia. Regis, Kęstučiui Girniui kur kas svarbesniu atrodo klausimas, ar Rusija turi veto teisę NATO plėtros klausimu. „Turime klausti, - rašo K. Girnius, - ar Gruzijos naryste siekiama susilpninti Rusiją, paskatinti kitas „artimojo užsienio“ šalis atsiriboti nuo jos? Ir kaip Rusija reaguos?“. Panašu, jog jam atsakymas aiškus. Vargu, ar kitaip interpretuotinas užduotas klausimas. Ne tik todėl, kad ir Lietuvos pastangomis Rusija, 1996 m. stodama į Europos Tarybą, pažadėjo išsižadėti „artimojo užsienio“ sąvokos – kaip neteisėtos ir neteisingos (keista, kad ji dabar sugrįžta mūsų pačių lūpomis į viešėją erdvę). Stebina ir tai, kad argumentas, kurį Lietuvos atžvilgiu stojant į NATO taikė absoliuti dauguma Vakarų Europos valstybių ir kurį mes patys šimtus, jei ne tūkstančius kartų atmetėme (kad nereikia „erzinti“ Rusijos, kad Baltijos šalių narystė „pablogins“ Vakarų santykius su Rusija), šiandien vėl kartojamas.
Vis dėl to, net ir prastokai maskuodamas užduoto klausimo potekstę, K. Girnius, vilčiausi, norėjo tiesiog pratęsti diskusiją principine tema – dėl Lietuvos užsienio politikos Rytų strategijos.
Priminsiu bendras, ne kartą išsakytas tiesas. Lietuvos pagrindinis strateginis tikslas – demokratinių struktūrų plėtotė iš Vakarų į Rytus. Tai reiškia, kad pirmiausia pati Lietuva turi būti demokratinė ir šiuo vertybiniu egzistavimu įpareigotų kitas demokratines galias ją ginti bei globoti. Tačiau pasaulis remiasi ne vien vertybėmis, bet ir interesais. Todėl Lietuva, būdama demokratine valstybe, turi būti ir naudinga. O naudinga ji gali būti tik tuo atveju, jei pasitarnaus minėtai demokratijos plėtrai į Rytus, visų pirma, į buvusios SSRS erdvę arba į vadinamąją Rusijos istorinės įtakos sferą.
Žinoma, konkreti situacija reikalauja daugiau niuansuoto požiūrio į Rytų politiką. Mat, Rusijos įtakos erdvė – dvivektorė. Vienas vektorius veda į iš esmės visas SSRS respublikas. Antrasis – į pačią Rusiją (Rusijos Federaciją). Geografiniu požiūriu vektoriai identiški. O strateginiu?
Vakarietiškos demokratinės sistemos plėtojimas į buvusias SSRS respublikas (Baltarusija, Ukraina, Moldova, Užkaukazė, Vidurinė Azija) savaime reiškia tradicinės Rusijos įtakos tose respublikose varžymą. Tuo pačiu tai reiškia eventualią priešišką reakciją iš Rusijos pusės.
Tuo tarpu dėmesio sutelkimas į Rusijos Federaciją, palaikymas su ja pozityvių santykių, tikintis, kad per tuos santykius kaip per tiltą į Rusiją ims cirkuliuoti demokratijos elementai, ir praktiškai, ir teoriškai veda į situaciją, kai mažėja dėmesys respublikoms ir tuo pačiu paliekama erdvė plisti jose rusiškajai imperinei įtakai.
Ar minimi vektoriai, išties, alternatyvūs? Alternatyva pati savaime, suprantama, yra problema. Šiuo konkrečiu atveju, tektų rinktis vieną iš vektorių. Kita vertus, tai gali būti ir erdvė manevrui. Galima viltis, jog tokios alternatyvos sprendime galima rasti ir optimalų santykį tarp strateginių tikslų ir taktinių galimybių. Klausimas būtų, ar Lietuva gali viena pati padaryti efektyvų pasirinkimą?