O jei jau siaurų interesų vietininkai laksto po rektoratus, tai juos išguiti esą galima tik „išoriniu postūmiu“ — ryžtingu sprendimu reorganizuoti universitetų tinklą šalyje. Va tokia „plieninė“ logika, ir tokie pat „geležiniai“ (nejudrūs, šalti, primityvūs, aštrūs, grubūs... — elegantiškų šio metalo asociacijų rasti sunkoka) vaistai.
Akivaizdu, kad situaciją šaržuoju. Vis dėlto pikta, kad studentams atstovaujanti organizacija tesugeba pagaminti tokį siaurą ir tiesmuką (tartum nurašytą nuo dabartinių politikų kalbelių visais klausimais apie nieką, nepamąsčius ir plačiau nesusipažinus) ir žinoma, jei jau įžvalgos primityvokos, tai ir vaistai atitinkami peršami. Pasirodo, bėdos išnyktų (?), jei būtų padidintas socialinių partnerių vaidmuo aukštųjų mokyklų valdyme, reformuojamos aukštųjų mokyklų tarybos, kurios tvirtintų jų strateginius veiklos planus, metines pajamų bei išlaidų sąmatas ir — tai bent žodžiais ypač akcentuojama — rinktų aukštosios mokyklos vadovus.
Šiame projekte ypatinga galia ir vietininko vaidmuo perkeliama nuo rektoriaus ant socialinių partnerių pečių. Tad labai įdomu — kas jie? Ir iš kokių kokio dangaus prieigų tie partneriai (ir kieno partneriai?) atskries į universitetus?
Dar atsargiau (nors ir be didesnio pasipriešinimo) vertinčiau Pramonininkų asociacijos panašią veiklą. Vis dėlto... vis dėlto... Kodėl ir ar tikrai tai tarybai, kuri sakosi norinti padėti aukštajam mokslui, visų svarbiausia gauti rektorių rinkimo teisę? Ar tikrai būtent rektorius yra ta grandis, kurią pakeitus pakeisi universitetų mentalitetą, dėstymo kultūrą, bendrą visuomenės kultūrą? Ir ar ne toje kultūroje (o visai ne rektorių piniginėse ir administracinėse nuodėmėse) glūdi mūsų mokslo — ir apskritai gyvenimo ateitis?
Universitetų autonomijos klausimas — tai tikrai ne pinigų ir jų administracijų piniginių problema. Tai mąstymo laisvės problema, kurios tegul ir iškreiptas formas neseniai girdėjome, pavyzdžiui, tikrai kontraversiškame įvykyje, kai vieno Italijos universiteto profesoriai neleido jų universitete kalbėti popiežiui, nors Josephas Ratzingeris tikrai vienas iškyliausių dabarties religinių (ir ne tik) mąstytojų.
Įvairialypė asmeninė patirtis, deja, suteikia galimybę gana realiai (būčiau labai laiminga, jei būčiau neteisi) prognozuoti universitetų ateitį, jeigu būtų priimtas dabar suinteresuotų organizacijų peršamas, LSS taip aktyviai palaikomas variantas.
Pradžioje tai, kas bent man tikrai ne baisu, tiesiog nyku ir pilka. Taigi susirinks visokios „piniginės“ (beje, tiesiogiai nieko rimtesnio nei dėl mąstymo, nei dėl kultūros nenuveikę — pinigėliai, paaukoti bareljefui prie bibliotekos su kokio anų ar šių laikų profesoriaus veidu žmogaus nepaverčia nei intelektualu, nei tiesiog kultūros žmogumi) ir bandys nurodyti universitetui, kokios darbo jėgos dabar labai reikėtų darbo rinkai. Kažkodėl manau, kad ir ta LSS šiuo projektu taip žavisi todėl, kad tie esą partneriai gebės taip pakreipti programas, kad jos studentus iškart pavers tinkama ir patyrusia darbo jėga. O sancta simplicitas... Šiaip jau reikalas paprastesnis — išties bus kalbama apie tai, ko šiandien reikia rinkai, bet va ko reikia šaliai, jos žmonių kultūrai, šalies etinei (o ne piniginei) erdvei bus pamiršta. Pamiršta, nes niekada ir nežinota.
Reikia pavyzdžių? Pavyzdžių — pilni visokie žmonės, gyvenimo būdai, trijų (ar kelių ten) padarytų „gražuolių“ susitikimai su kėdainietišku Lietuvos politikos centru, etc., etc. Ryšys tiesioginis. Visi tie leidiniai, TV kanalai ir pan. jau dabar su retomis išimtimis tiesiogiai ir netiesiogiai valdomi mūsų verslo elito. Gal ponas Lubys, pasižiūrėjęs savo televizijos propaguojamų net ne pigių, šleikščiai pigių ir debiliškų rusiškų ekstrasensų „kovų“ kitą dieną patarinės universiteto profesoriams apie mokymo programas? O gal ekonomikos studijų programas siūlys ponas Avulis, išdidžiai viename dienraštyje atvėręs naują mikroekonomikos puslapį samprotavimais apie kainas, kurias nustatys ne, ne pirkėjai, o jis pats, nes nepardavinės pigiau nei jam reikia (o jam reikia brangiai, nes visi žurnaliukai pilni jo samprotavimų apie Prancūzijoje nuo 160 iki 250 dolerių už valandą brangstančias golfo pamokas ar šeimynines keliones į Tailandus).
Būkime teisingi — studijų programos gali ir turi būti nagrinėjamos su atitinkamo rezultatais suinteresuoto verslo atstovais, tačiau universitetai sukurti ne verslui. Jie sukurti šalies kultūrai, jos mąstymo erdvei, o tai gerokai plačiau ir esmingiau. Priešingu atveju galime pamatyti, kaip išsipildo kai kurių Vilniaus Universiteto matematikos fakulteto studentų viltis (buvo, buvo tokie studentų sąjungos reikalavimai pateikti) nebesimokyti matematinės analizės, nes pastaroji esą nereikalinga jokioje darbo vietoje. Kad suprastum, jog matematikui matematinė analizė reikalinga tam, kad veiktų galva, reikia turėti galvą.
Kita potenciali grėsmė, glūdinti toje dabartinių lietuviškų socialinių partnerių idėjoje, — politinė ir ideologinė prievarta. Liūdna, bet kai kalba jau dabar visais įmanomais partneriais padabinto VU TSPMI vadovas, girdi ne politologijos profesorių, o suinteresuotą vienos iš aktyviai politikoje veikiančių grupuočių propagandistą. Mokslininko reputacijai panašus vertinimas būtų mirtinas, bet turi būti mokslinės kultūros laukas, akademinio, o ne hierarchinio buvimo prioritetas. Turi būti mokslininkas, o ne eilinis pataikaujantis administratorius.
Vos pernai baigiau Vilniaus universiteto Religijos studijų centro magistrantūrą, ir būdama studentė niekaip negalėjau suprasti, kodėl mūsų mokymo studijų programoje taip neproporcingai išaukštinta viena iš krikščionybės formų, šiek tiek rimčiau kalbama dar apie vieną iš didžiųjų religijų — judaizmą, o va apie kitas, pavyzdžiui, islamą, — nė žodžio. Domėjausi, klausinėjau, kol viskas paaiškėjo: taigi centro vadovė ir profesoriai privalėjo ne savo mokslininkų (beje, puikių filosofų ir pedagogų) sąžinei ir sąmonei ataskaitą duoti, o atsiskaityti Lietuvos kardinolo svitai, kuri pačio kardinolo lydinama ir vadovaujama spaudė rektorių, kad tas dar labiau centro veiklą pasuktų itin siaurai suprantamos katalikybės link.
Mano galva panašūs veiksmai gal ir galėtų turėtų kokio etinio pateisinimo, jei būtų daromi bent jau viešai, bet užkulisiniai bandymai religijos studijas paversti priedu prie katalikų teologijos programos yra tiesiog nešvarus ir nedoras kėsinimasis į tą pačią laisvę, kurią mums davė Dievas. Ir kol kardinolo statytiniai nėra socialinių partnerių gretose, rektoriaus palaikomi profesoriai atsilaikė, net pradėti dėstyti protestantizmo, islamo kursai. Atspėkite, kokia akademine ir mąstymo laisve galės pasigirti šis ar kitas panašus (pavyzdžiui, Lyčių studijų centras), jei socialinių partnerių gretose atsiras panašios įtakos grupės, nuo kurių sąžinės ir proto priklausys rektorius?
Ir pabaigai. Deja, bet manau, kad pagrindinis dalykas, kuris taip masina daugelio rūšių socialinius partnerius yra kažkoks esminiu pasirodantis aukštojo mokslo pertvarkos įstatymo priedas dėl disponavimo tos mokyklos turtu. Ar ne gerose miesto vietose, neretai puikūs istoriniai pastatai yra tas didysis masalas, kuris verčia taip energingai reikalauti savo absoliutaus prioriteto rektoriaus rinkimuose?
Artėjanti senatvė gyvenimą dažo cinizmo spalvomis. Tačiau cinizmas ir išmintis gali (tikiuosi...) turėti tas pačias meilės šaknis.