Taigi, pasak istorikų, elito kraujomaiša, taip pat ir Lietuvos, jau nuo viduramžių buvo normalus reiškinys. Nors Lietuva yra giminių kraštas, o dabartinis mūsų šalies elitas tuokiasi ir skiriasi ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais gentainiais, šis straipsnis yra ne apie genetinę Lietuvos elito kraujomaišą. Jis apie tai, kad dabartinis, t.y., pokomunistinis, Lietuvos elitas yra glaudžiai tarpusavyje susijęs ir priklausomas.
Šių laikų elitas gali būti politinis, verslo, intelektualinis, žiniasklaidos, biurokratinis ir kt. Lietuvos politinis elitas – tai Vyriausybės, Seimo nariai, Prezidentas, svarbiausių politinių partijų vadovybė; biurokratinis – tai Seimo, Vyriausybės ir Prezidento patarėjai, departamentų vadovai, ministerijų sekretoriai. Verslo elitu galima laikyti stambesnių įmonių savininkus (akcininkus) ir aukščiausio lygio vadybininkus. Intelektualinis elitas – tai universitetų ir kitų mokslo institucijų žymūs mokslininkai, profesoriai.
Tai reiškia, pirma, kad elitai neturėtų tapti valstybės prievartos subjektais ir turėtų esminius savo pačių galios išteklius, kurie būtų nepriklausomi nuo valstybės ir šalies vyriausybės. Antra, skirtingi elitai turi būti atskiri organizacine prasme, taip užtikrindami galios pasiskirstymą tarp skirtingų elito grupių, jų tarpusavio konkurenciją ir ypatingai konkurenciją su valstybės ir vyriausybės elitu dėl įvairių galios išteklių.
Demokratijos įsitvirtinimo procesą tebeišgyvenančios Lietuvos politinis, verslo, intelektualinis, žiniasklaidos ir kitoks elitas iki šiol yra priklausomas nuo valstybės ir šalies vyriausybės elito bei tarpusavyje smarkiai susisaistęs, tiek formaliais, tiek neformaliais ryšiais. Be to, Lietuvos elitas yra dažnai „persidengiantis“ – t.y., tie patys žmonės neretai priklauso net kelioms elito grupėms.
Formalūs Lietuvos elito tarpusavio ryšiai yra pakankamai akivaizdūs ir netgi savaime suprantami, o apie neformalius nuolatos dūzgia Lietuvos žiniasklaida ir pats elitas: įtakingi politikai, stambieji verslininkai, garsūs intelektualai. Tačiau tokie elitų saitai užkerta kelią veiksmingai jų konkurencijai dėl įvairių galios išteklių ir skatina galios koncentraciją vieno elito arba sunkiai identifikuojamų neformalių elito tinklų rankose.
Vienas iš ryškiausių pavyzdžių yra politinio, biurokratinio ir intelektualinio elito „persidengimas“. Nemažai Lietuvos vyriausybės patarėjų, diplomatų ir valstybės tarnautojų taip pat dirba universitetuose. Buvo laikas, kai universitetuose dėstė ir Seimo nariai, bet jau kuris laikas jie to daryti negali įstatymiškai, nors savivaldybių tarybų nariai vis dar gali dirbti akademinį darbą.
Tačiau kai universitetuose dirbantys intelektualai, kurių viena iš pačių svarbiausių misijų yra išlaikyti distanciją nuo galios institucijų ir jas kritikuoti, tampa tų galios institucijų dalimi, kokiais tų galios institucijų kritikais jie tada gali būti? Juk akademikai yra visuomenės druska; bet jei druska netenka sūrumo, kam ji tada reikalinga?
Demokratijos konsolidacijai ypatingai pavojingi yra pernelyg glaudūs verslo ir politinio elitų saitai, kurie susiformavo sudėtingo vienalaikio politinio ir ekonominio perėjimo sąlygomis. Tuomet neskaidriomis rinkos ekonomikos kūrimo sąlygomis buvę valstybinių įmonių vadovai lengvai tapo stambiaisiais verslininkais, naudodamiesi savo padėtimi ir tada vyravusiu įstatyminiu vakuumu.
Politinis elitas taip pat yra tarpusavyje priklausomas, netgi nepriklausomai nuo to, kad priklauso skirtingoms politinėms jėgoms. Absoliutus ideologinis chaosas, vyraujantis Lietuvos partinėje sistemoje, ir silpnas partinis lojalumas tai akivaizdžiai liudija. Kodėl taip yra? Todėl kad politinis elitas tarpusavyje dalijasi tais pačiais galios ištekliais, tiek valstybės, tiek vyriausybės, tiek verslo ir kitais. Kaip kitaip paaiškinti Andriaus Kubiliaus paramą Gedimino Kirkilo vyriausybei ir jo subtilų pritarimą „Leo Lt“ projektui?
Senosiose demokratijose taip pat egzistuoja įvairaus elito grupių formali ir neformali tarpusavio priklausomybė ir „persidengimas“, tačiau ji nėra tokia akį rėžianti kaip Lietuvoje. Pavyzdžiui, Nyderlanduose tas pats žmogus gali būti ir teisėjas, ir politikas. Tačiau šiose visuomenėse vyrauja tvirtos pliuralizmo tradicijos, kurios apsaugo nuo galios koncentracijos vieno elito arba neformalių elito tinklų rankose.
Medicininėje literatūroje kraujomaiša aprašoma kaip seksualinis nukrypimas, pasireiškiantis potraukiu artimiausiems giminaičiams; ji gresia rūšies išsigimimui ar net išnykimui. O lytinių santykių tarp giminaičių apribojimus paprastai nustato atskiros visuomenės papročiai ir įstatymai.
Nors nemažai politikos komentatorių ir pačių politikų yra linkę dramatizuoti politinę situaciją šalyje, gąsdindamiesi grėsmėmis Lietuvos valstybingumui, nacionaliniam saugumui ir net lietuvių tautos išlikimui, tačiau pernelyg stipri Lietuvos elito tarpusavio priklausomybė pirmiausia gresia Lietuvos demokratijos konsolidacijai, o kartu ir mūsų visų galimybėms gyventi laisvesnėje visuomenėje.