Tiesą sakant, tas agresijos etapas, kai buvo vadovaujamasi principu: "Nesvarbu, kad nekenčia, svarbu, kad bijo", buvo ganėtinai slogus. Buvo medžiojamas kiekvienas "Leo Lt" kritikas, nesibodint pasitelkti net Valstybės saugumo departamento, iš kurio archyvų buvo ištrauktos penkerių metų senienos apie Kauno konservatorių energetikos, "Lietuvos energijos" vadovybės interesus. Bet tai jau istorija.
Liūtas maino kailį - metas susigrąžinti gerą vardą, kad daili pabaiga neatmintų netikusios pradžios. Todėl karingąjį Ž.Marcinkevičių, iki galo narsiai vaidinusį jam skirtą vaidmenį, keičia intelektualusis Ignas Staškevičius, įgudęs meiliai bendrauti su žurnalistais, o ypač - žurnalistėmis.
Bokso pirštinės pakabintos ant vinies, toliau bus darbuojamasi baltomis pirštinaitėmis. Mažai abejonių, kad verslininkams pavyks ir jie parengs "Leo LT" steigimo dokumentus greičiau, nei piliečiai surinks 50 tūkst. parašų dėl Atominės elektrinės įstatymo atšaukimo.
Kaipgi po mūšio laikosi Lietuvos politikai, "Leo LT" draugai? Smagu būti nugalėtojo partneriu, kuriam nebereikia kvaršinti galvos dėl savo ateities biudžeto. Pagalvota ir apie partijų rinkimų - ir ne tik artimiausių - finansus.
Ar "Leo Lt" projektas nevirto krašto politinės sistemos, pirmiausia - Socialdemokratų partijos Černobyliu? Dar visi politikai žvalūs, šypsosi, investavę savo uždirbtą sėkmės mokestį, tačiau neįtaria, kad jau yra pažeisti radiacijos - gyvi politiniai lavonai. Praradę žmonių pasitikėjimą, kurio nenupirksi už visus "Maximos" pinigus.
Didžiausia valdžios nuodėmė - net ne tai, kad diskriminacinėmis sąlygomis, be konkurso, įžūliai manipuliuodama valstybės turto verte, leido iš dalies privatizuoti krašto energetiką. Ir ne tiek svarbu, ar privatus kapitalas prisidės prie naujos Atominės elektrinės statybos, ar parduos "Leo Lt" akcijas ir fantastiškai uždirbs - tai verslininkų teisė.
Tačiau politikai iškasė duobę tėvynės ateičiai, kuri buvo siejama su Europos Sąjungos (ES) energetikos plėtra. ES energetikos politikos strategija grindžiama perdavimo sistemų operatorių atskyrimu nuo energijos gamintojų, perdavimo sistemų nuosavybės atsiejimu nuo jų valdymo. Europos Komisijos komisaras Andris Priebalgas rašo, kad "reikės atnaujinti ir rekonstruoti daugumą ES elektros tinklų.
Mums reikės pereiti į tokią būklę, kai didesniąją dalį elektros energijos tieks vėjo, bangų, saulės ir fotovoltinės energijos gamintojai. Be to, mes turėsime užtikrinti galimybę kiekvienam pastatui ir namui gamintis savo energiją ir parduoti jos perteklių perdavimo tinklams".
Tačiau Lietuvoje ši komisaro vizija - utopija, nes mes kuriame vertikaliai integruotą monopoliją, kuri pasmerks vartotojus energetinei baudžiavai, nes jie praranda pasirinkimo teisę ir laisvą prieigą prie skirstomųjų tinklų. Ne tik smulkūs gamintojai negalės rinkos kainomis parduoti energijos pertekliaus - net naujoji atominė jėgainė neturės pasirinkimo laisvės ir bus visiškai priklausoma nuo "Leo Lt" malonės, nesvarbu, kas bus liūto šeimininkas.
Šiam vertikaliai integruotam monopolininkui politikai suteikė amžiną privilegiją - nevaržomą prieigą prie kiekvieno energijos pirkėjo - nuo didžiausio pramoninio vartotojo iki mažiausio namų ūkio. Kitaip tariant, liūto letena atsidurs kiekvieno Lietuvos žmogaus kišenėje. Menka paguoda, kad ta letena apmauta balta pirštine.