Kova su “seksualiniu infantilizmu” reikalauja konspiracijos ar kaltos akademinių pavyduolių intrigos?
G.Vaitoška po šiuo ir straipsniais knygoje “Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimas...“, skirtoje LR Švietimo ir mokslo ministerijai, pasirašo: “Tarptautinio šeimos ir santuokos instituto (Austrija) psichologijos profesorius”.
Deja, Austrijoje nei tokio instituto, nei tokio profesoriaus rasti nepavyko. Yra Tarptautinis teologinis santuokos ir šeimos institutas, kurio tinklapyje po pono G.Vaitoškos nuotrauka skelbiama: “Gintautas Vaitoska assistant professor of pastoral theology and psychology…”, t.y: “Gintautas Vaitoška pastoracinės teologijos ir psichologijos profesoriaus asistentas arba tiesiog asistentas”. Tai žemiausias akademinės karjeros laiptelis, kai nebūtina disertacija. Apgynęs daktaro disertaciją, po kokių 6-7 m. jau gali tikėtis “associate professor”, mūsiškai – docento vardo. Po to, žiūrėk, gal ir profesorium - angliškai: “(full) professor” tapsi.
Bet kas ten tuos austrus sugaudys? Gal vien iš pavydo gabų lietuvaitį, psichologijos profesorių, diskriminuoja ir pravardžiuoja pastoracinės teologijos profesoriaus asistentu? Juk pavyduoliai ne vien Lietuvoje gyvena?
O gal šuo pakastas Lietuvoje? Ko gero solidžiau pasivadinti Austrijos šeimos instituto psichologijos profesoriumi? Juk ne iš tuštybės, o vardan kilnaus tikslo! Tautiniai švietimo valdininkai juk gali nepatikėti teologijos profesoriaus asistentui iš Austrijos “Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimo”? O jau DELFI, tai be profesoriaus regalijų nė neužsimink apie “seksualinį infantilizmą”! Taip ir matau kokį begėdišką DELFI komentatorių, brazdinantį klaviatūra: ”Jis tik portfelį Austrijos teologijos profesoriui nešiojo...“ Jau tie DELFI komentatoriai! Jei įmanytų, - gyvą, su visu teologijos profesoriaus portfeliu suėstų!
“Sugedęs telefonas” arba ar “sex education” kelia pavojų Tėvynei?
Bet grįžkim prie straipsnio. Perspėju skaitytojus, kad p. G.Vaitoška savo straipsnyje beveik ištisai eksploatuoja “sugedusio telefono” principą - oponentui į lūpas įdeda nuosavus teiginius, kuriuos po to “negailestingai” sukritikuoja. Tai, žinoma, daro be jokių blogų užmačių ir vien tik siekdamas apsaugoti Lietuvą nuo “seksualinio infantilizmo” pavojų!
Nemanau, kad turėčiau ginti šiuolaikinės mokslinės seksologijos įkūrėją A.C.Kinsley ar Tarptautinę Planuotos Tėvystės Federaciją, II-ąją didžiausią (po Raudonojo Kryžiaus) sveikatos apsaugos srities nevyriausybinę organizaciją pasaulyje. Skaitytojai teisingą informaciją apie juos gali nesunkiai surasti ir patys.
Taigi “sex education…” kurį p. G.Vaitoška kažkodėl verčia kaip “lytinį švietimą” ir kuris “…yra neefektyvus”, nes tai“…seksualinio instinkto kultas… praktiškai ... reiškia platų kontracepcijos naudojimą ( ir gerą jos pardavimą)”. Skaitytojau suprask: tikriems lietuviams yra svetimas vergavimas seksualiniam instinktui ir, jei būtų pono G.Vaitoškos valia, niekas net tokio žodžio nežinotų. O prezervatyvus ir kontraceptikus vartoja tik farmacijos firmų apgauti tautiečiai.
Toliau, dar baisiau: “…jokių moralinių dėsnių nevaldomas seksualinis pasitenkinimas „numelioruoja“ tautos galias, skatindamas … humanistinių vertybių krizę, …,pagraužiančią ir pačius valstybės pamatus”.
Kvepia jau ne moraline diversija, o tikru sąmokslu prieš Lietuvos valstybę! Kur žiūri Valstybės Saugumo Departamentas? Ar tik ir juos nebus papirkę kontracepcijos gamintojai?
Nusiraminkit mieli skaitytojai! Tėvynei pavojus dėl “sex education” tikrai negresia. Pirmiausia, “sex education” - visas pavadinimas ”sexuality education” pasaulyje suprantamas ne kaip lytinis švietimas, t.y. ne vien žinių apie lytinės sistemos sandarą bei veikimą suteikimas, o kaip “lytinis auklėjimas” arba dar tiksliau – lytiškumo auklėjimas ar ugdymas. Ir tik problemos neišmanymu galima pateisinti p. G.Vaitoškos bandymus “sex education” sieti su „Playboy“, „Hustler“ ar kitokiais komerciniais erotikos leidiniais.
Du požiūriai į seksualumą
Ponui G. Vaitoškai ir jo bendraminčiams būdingas neigiamas požiūris į seksualumą, kuris pasaulyje vyravo iki XX a. 7-to dešimtmečio, kol Vakarų pasaulyje įvyko vadinamoji moralinė seksualinė revoliucija, G. Vaitoškai žyminti pasaulinės moralinės katastrofos pradžią. Tačiau, jei minutėlei užmirštų savo baimes, tai gal ir jis pripažintų, kad svarbiausias moralinės seksualinės revoliucijos rezultatas – pasikeitęs žmonių požiūris į seksualumą. Anksčiau vyravo neigiamas požiūris, kai seksualumas buvo suprantamas vien kaip tamsi, nepadori, nuodėminga ir todėl pražūtinga dorovei asmenybės pusė.
Teigiama seksualumo nuostata buvo įtvirtinta 1975 m. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos dokumentuose bei pakartota daugelyje tarptautinių aktų. Šiuose dokumentuose seksualumas apibrėžiamas kaip “... teigiama asmenybės energija, galinti praturtinti asmenybę, stiprinti meilę...”
Teigiamas požiūris į seksualumą vyrauja dabartinėje Vakarų kultūroje. Toks požiūris įgalina ne tik realizuoti seksualumą kaip teigiamą žmogaus asmenybės energiją, bet taip pat leidžia visai kitaip pažvelgti į tokias su seksualumu susijusias problemas, kaip lytiniu keliu plintančių ligų ir AIDS profilaktika, nepageidaujamo nėštumo prevencija, seksualinių mažumų problemos ir pan.
Kodėl verta susilaikyti nuo lytinių santykių?
Priešingai, negu mano p.G.Vaitoška, teigiamas požiūris į seksualumą nėra pritarimas lytiniam palaidumui ar paauglių ir jaunimo seksualiniam aktyvumui. Daugelyje Vakarų šalių plinta jaunimo judėjimai, propaguojantys savanorišką susilaikymą nuo per ankstyvų lytinių santykių. Tai siejama ne su gąsdinimais, draudimais ar moralizavimu, o su seksualumo kaip teigiamos, bet labai stiprios asmenybės energijos samprata.
Nors ir kaip tokia mintis atrodytų begėdiška, šiuolaikinio Vakarų pasaulio žmogaus požiūriu seksualumas tiek pat moralus kaip ir susilaikymas. Smerktina yra neištikimybė, seksualinė prievarta, bet ne seksualumas. Susilaikyti jaunam žmogui verta todėl, kad jis dar nėra pasiruošęs valdyti seksualumą, savo poveikiu asmenybei primenantį ugnį.
Sugebančiam saugiai su ja elgtis, ugnis sušildo būstą, išverda maistą ir teikia džiaugsmą. Neišmanantis - rizikuoja sudeginti namus ir sudegti pats. Susilaikyti verta todėl, kad net ir pati saugiausia kontracepcija negali apsaugoti nuo visų su lytiniu gyvenimu susijusių pavojų ir bėdų. Lytinio auklėjimo užduotis – išmokyti jauną žmogų tvarkytis su savo seksualumu taip, kad jis nekeltų pavojų nei sau pačiam, nei kitiems. Tai nėra paprasta užduoti, todėl ne vien Lietuvoje nesutariama dėl lytinio auklėjimo.
Du lytinio auklėjimo modeliai ir dabartinė JAV politika
Nors ypač aršūs ginčai vyksta D. Britanijoje, JAV , beveik visose Vakarų pasaulio šalyse vyrauja teigiama seksualumo samprata pagrįstas lytinis auklėjimas, kai susilaikymas nuo ankstyvų ir atsitiktinių lyt. santykių derinamas su rizikingo seksualinio elgesio keitimu į mažiau rizikingą elgesį. Taip buvo ir JAV iki J.W. Busho administracijos atėjimo į valdžią 2001 m.
Nuo 2002 m. valstybė finansuoja vien tik abstinencijos iki vedybų programas, kartu propaguojančias neigimą požiūrį į kontracepcijos bei prezervatyvų naudojimą. Jos finansuojamos nuo R.Reigano laikų, tačiau dabar tam skiriamos didžiulės lėšos: jei per 2001 m. buvo skirta $60 mln., tai 2007 m. ši suma išaugo iki 176 mln. JAV dolerių metams. Vidutinis JAV merginų amžius I santuokos metu yra 25,8 m., o vaikinų – 27,4 m.
Lytinius santykius jie pradeda 17 metų ir iki 20 m. 75% jaunuolių jau turi ikivedybinę seksualinę patirtį (Finer L. ... Public Health Reports, 2007; 23: 73). Todėl autoritetingos profesionalų asociacijos: Amerikos psichologų asociacija (American Psychological Association), Amerikos medicinos asociacija (American Medical Association), Nacionalinė mokyklų psichologų asociacija (National Association of School Psychologists), Amerikos pediatrų akademija (American Academy of Pediatrics), Amerikos visuomenės sveikatos asociacija (American Public Health Association) bei kt. rašo, jog mokesčių mokėtojų pinigai leidžiami vėjais, o nepriklausomų organizacijų atlikti tyrimai rodo, kad užsibrėžti tikslai nepasiekiami.
Tik kas trečias abstinencijos programose dalyvavęs paauglys kuriam laikui atideda lytinio gyvenimo pradžią. Du iš 3 - ne, tačiau ir jie nelinkę vartoti šiuolaikinių apsaugos pirmonių, todėl patiria didesnę neplanuoto nėštumo bei lytiškai plintančių ligų ir AIDS riziką. Tada patys abstinencijos programų vykdytojai už programų lėšas atlieka savo darbo efektyvumo tyrimus ir gauna priešingus rezultatus. Abi pusės apsižodžiuoja žiniasklaidoje. Kaip sakoma, tikėjimas su mokslu nedraugauja, todėl J.W Bush‘o dėka pinigai abstinencijos programoms plūsta toliau, jos perkeliamos net į užsienį.
Ugandos kovos prieš AIDS patirtis
Subsacharinėje Afrikoje AIDS plinta katastrofiškai. Pvz.: Botsvanoje apie 36% suaugusiųjų yra infekuoti ŽIV! Ugandoje buvo imtasi bendranacionalinių priemonių, suvienijusių sveikatos apsaugos, politinių, religinių bei nevyriausybinių organizacijų pastangas, asmeniškai dalyvaujant šalies Presidentui Y. Museveni. Buvo vykdoma vadinamoji ABC programa (pagal „Abstinence + Be faithful + Condoms“, t.y. „susilaikymas“ + „būk ištikimas“+„prezervatyvai“) bei daugelis kitų visuomenės lytinio švietimo, lytinio auklėjimo, nemokamo prezervatyvų platinimo ir pan. prevencinių priemonių.
Finansavo JT AIDS fondas, Pasaulio bankas, Nyderlandų, Danijos ir kt. šalių vyriausybės. Prezervatyvų vartojimas išaugo nuo 7% šalies vidurkio 1990 m. iki 50 % kaimuose ir 85% sostinėje Kampaloje 1998 m. Pastangos, derinančios susilaikymą, saugesnio lytinio elgesio mokymus ir apsaugos priemonių propagavimą ir platinimą, lėmė, kad neturėjusių lytinių santykių 15 m. paauglių skaičius išaugo nuo 20 % 1989 m. iki 50 % 1995 m. , o ŽIV infekuotų nėščių moterų – nukrito nuo 31 % 1993 m. iki 14 % 1998 m. Paskutiniais metais pinigai ateina ir iš J.W.Bush‘o administracijos, tačiau ši finansuoja „vien abstinencijos“ mokymo programas, todėl tai sukelia tam tikrą sumaištį bei abejones dėl galimų negatyvių pasekmių ateityje.
Kaip iš tikrųjų „sex education“ vyksta Olandijoje?
Ponas G.Vaitoška pripažino, kad lytinis auklėjimas sėkmingai vyksta ir Olandijoje. Jis informaciją apie Olandiją, atrodo, gavo iš „sugedusio telefono“, o aš pats tobulinausi reprodukcinės sveikatos kursuose Olandijoje, todėl žinau jų sėkmės receptą.
Olandijos visuomenė seksualumo problemas aptarinėja atviriau, negu daugelyje kaimyninių šalių, o atitinkamam amžiui pritaikytas lytinis auklėjimas prasideda nuo pačių jauniausių mokyklos klasių. Ir dėl to jau seniai nelaužomos ietys! Lytinį auklėjimą dėsto specialiai šiam darbui paruošti „lytiškumo auklėtojai“ („sex educators“). Vaikai mokomi lyčių tarpusavio santykių, suprasti ir gerbti vienas kito teises ir suverenumą. Mokomi kaip išvengti rizikingo seksualinio elgesio, kaip atsispirti bendraamžių spaudimui, kai kalba eina apie lytinius santykius ar kitokį rizikingą elgesį ir t.t.
Daugelį šių dalykų radau ir minėtoje knygoje : “ Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimas. Metodinė mokymo priemonė“. Deja, vien pedagoginio universiteto docenčių, o ne p. G.Vaitoškos ir jo kolegų iš lietuviško teologinio santuokos ir šeimos studijų centro, parašytuose straipsniuose.
Tik jau jūs, mieli skaitytojai, nemanykit, kad esu teologų priešas. Tikrai ne, tačiau, kai teologai ima vadovauti lytiniam auklėjimui, man kažkodėl tampa nejauku. Na, lyg mano stomatologas staiga pareikštų, kad nuo šiol jis dar ir mano batus taisys... Turbūt mano dar neįveiktas „seksualinis infantilizmas“ kaltas.
Pats mačiau kaip visa vienos Utrechto mokyklos klasė: ir berniukai ir mergaitės drauge rimtais veidais mokėsi ant bananų užmauti prezervatyvus. Stebėjau, kaip gyvai ir be jokio gašlumo atspalvio šviesiuose jaunuose veiduose jie aptarinėjo šios procedūros ypatybes. Olandams tai nekelia jokios nuostabos, o Pasaulinė Sveikatos organizacija iki 60 % kovai su AIDS skirtų lėšų išleidžia prezervatyvų platinimui.
„Kovoje su AIDS prezervatyvai gelbsti gyvybes. Jei jūs priešinatės prezervatyvų platinimui, vadinasi jums svarbios ne gyvybės, o kažkas visai kita“ skelbia Melinda Gates, „Microsof“ įkūrėjo žmona ir jų bendro labdaros fondo valdytoja. Todėl prezervatyvai ir kontraceptikai Olandijos jaunimo centruose nepilnamečiams dalijami nemokamai, o pažįstamos „seksualumo auklėtojos“ iš Olandijos pasakojo, kad net katalikiškos mokyklos samdosi jas lytinio auklėjimo kursams organizuoti, nes žino, kad tai tikrai padeda sumažinti paauglių nėštumų ir lytiškai plintančių ligų riziką.
Kas dar įdomaus yra Olandijoje?
Olandijoje bene efektyviausiai veikia ir suaugusios visuomenės reprodukcinės sveikatos apsaugos sistema, todėl praktiškai visos olandų poros vartoja efektyvią šiuolaikinę kontracepciją. Neplanuoti pastojimai yra labai reti, o abortų padaroma mažiausiai (1000-iui vaisingo amžiaus moterų) pasaulyje, nors jie atliekami pagal kiekvienos moters pageidavimą net iki 24-os nėštumo savaitės, o ne iki 12 savaičių kaip Lietuvoje. Olandėms jie nieko nekainuoja. Visas išlaidas privačioms abortų klinikoms, kurių per visą Nyderlandų karalystę šiuo metu yra 18, apmoka sveikatos draudimas. Kontracepcija yra nemokama. Bet kuri moteris ne didesnį kaip 49 dienų nėštumą gali nutraukti ne chirurginiu būdu, o medikamentais.
Jungtinėje Karalystėje, kaip ir JAV, nėra sutarimo, koks turėtų būti jaunimo lytinis auklėjimas, todėl paauglių nėštumai žymiai labiau paplitę negu Olandijoje.
Ar reikia lytinio auklėjimo Lietuvai?
Vakarietiškai suprantamas lytinis auklėjimas iš Lietuvos mokyklų jau beveik visiškai išguitas. Apie lytinį švietimą gąsdinančiais pavadinimais pranešimus perskaito nebent vienas edukologijos profesorius, pvz.: „Trojos arklys vardu “lytinis švietimas”, arba liga mirčiai“ (pranešimas 2006.06.09 konferencijoje LR Seime) bei „Trojos arklys prie pedagoginių vertybių tvirtovės vartų “( - 2006 m. VDU konferencijoje).
Štai ir p. G.Vaitoška rašo ateitininkams skirtame straipsnyje, kad „...visiškai akivaizdu, jog kontracepcijos ... skatinimas didina patį lytinį aktyvumą...“ Atrodo, kad jis įsitikinęs, jog, jei tik kokiam lietuviukui moksleiviui ar moksleivei į rankas pateks prezervatyvas, tai jis nedelsiant bus panaudotas pagal paskirtį. O nuo ankstyvų lytinių santykių juos apsaugos nebent kliedesių lygio gąsdinančios „informacijos“ apie kontracepciją ir prezervatyvus platinimas.
Neesu nei auklėjimo, nei lytinio auklėjimo ekspertas ir „auksinių receptų“ duoti negaliu, bet man neramu, kad nepilnametės Lietuvoje per metus vis gimdo maždaug po 1 300 kūdikių. Kasmet gimdo net penkiolikmetės ir jaunesnės. Ir ne kelios, o po 40-120 (žr. kasmetinį „Demografijos metraštį“). Tačiau kovotojų su „seksualiniu infantilizmu“ statistika nedomina, nes, kaip jau minėjau, tikėjimas su mokslu nenori draugauti. Dar „seksualiniu infantilizmu“ apsikrės!