Prezidentas panašiai prabilo šeštadienį Seime, tvirtindamas, kad „turime siekti, kad Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos, Kaukazo šalių nepriklausomybė būtų sutvirtina. Jų grįžimas į Europos šeimą yra neišvengiamas ir būtinas kuriant stiprią, solidarią ir brandžią Europą.“
Kvietimas į NATO yra rimtas abi puses stipriai įpareigojantis žingsnis. Jis neturėtų būti lengvai žengiamas ar sutapatinamas su draugiškumo ar geros valios parodymu. Tam yra tinkamesnių priemonių.
Svarstant NATO narystę, reikia atsakyti į du svarbius klausimas. Pirma, ar kandidatas yra tinkamas? Antra, ar jo dalyvavimas sustiprins aljansą, padidins visų narių saugumą? Gruzijos atveju atsakymas į abu klausimas yra neigiamas.
Gruzija nėra tvirta demokratija, jos prezidentas yra neprognozuojamos, jos santykiai su savo tautinėmis mažumomis ir Rusija yra įtempti.
Saakašvilis yra neprognozuojamas politikas, linkęs lošti va banque. 2004 m. pavasarį rizikuodamas karine konfrontacija, jis privertė Adžarijos autonominės respublikos vadeivą A. Abašidzę atsistatydinti ir palaidojo Adžarijos separatistines svajones. Bet nepasisekė mėginimas po kelių mėnesių primesti savo valią Pietų Osetijoje.
Per kruvinas konfrontacijas osetinai atrėmė Gruzijos vidaus ministerijos karius. 2006 m. rugsėjį Gruzija sulaikė keturis Rusijos karininkus. Bet užuot išsiuntęs juos iš šalies, Saakašvilis žiniasklaidai perdavė jų garso ir vaizdo įrašus, neva patvirtinančius, kad jie šnipinėjo. Savo neatsakinga bravūra jis sukėlė nepaprastai piktą Maskvos reakciją, dėl kurios nukentėjo daugelis gruzinų.
Gruzijos padėtis yra nepaprastai sudėtinga. Rusija kišasi į jos vidaus reikalus, palaiko separatistines Pietų Osetijos ir Abchazijos valdžias, daro ekonominį spaudimą, siekia destabilizuoti šalį. Visiškai suprantamas Tbilisio noras apginti savo teritorinį integralumą, priversti visus šalies regionus paklusti centrinei valdžiai.
Bet osetinai ir abchazai nelaiko savęs gruzinais, nenori būti Tbilisio valdomi, priešinasi centrinei valdžiai juolab, kad turi Maskvos paramą, o daugelis jų ir Rusijos pasus, Neįmanoma numatyti, kaip abi pusės galėtų susitaikyti, tad dar ilgai grės pavojus, kad rusenančios įtampos įsižiebs į karinį konfliktą.
Šiomis aplinkybėmis Gruzijos priėmimas į NATO nepadidins santarvės saugumo. Narystė tik labiau destabilizuos taip nestabilų regioną. Rusija laikys Gruzijos narystę milžinišku iššūkiu, Vakarų mėginimu ją apsupti, bei palaužti jos įtaką regione. Ji sustiprins paramą Pietų Osetijai ir Abchazijai, visomis priemonėmis laiduos jų tolesnį savarankiškumą. Maskva supranta, kad Gruzijos narystė NATO bei Abchazijos ir Pietų Osetijos autonomijos numalšinimas parodytų jos bejėgiškumą, negebėjimą ginti savo strateginius interesus, skatintų jos klientus Vidurio Azijoje atsiriboti nuo jos. „Popierinis tigras“ tuojau netektų prestižo ir įtakos, tad Maskva nepaprastai daug kuo rizikuotų, siekdama to išvengti.
NATO tikslas nėra kariauti, bet atgrasinti potencialius agresorius savo gynybiniu pajėgumu bei tvirtu įsipareigojimu ginti visus savo narius. Kol kas NATO atgrasinamoji galia savo padarė. Bet vargu ar santarvės įsipareigojimas Gruzijai būtų patikimas? NATO atgrasins tik tuo atveju, jei Rusija įsitikins, jog NATO rizikuos karu apginti Gruziją.
Sunku įsivaizduoti, kad Kremlius tuo tikėtų. Daugelis NATO šalių yra gerokai mažiau susižavėjusios Gruzija negu JAV ir Lietuva, nelaiko NATO plėtros į Užkaukazę savyje suprantamų santarvės misijos tęsimu. Daug ką pasako jų atsisakymas siųsti savo karių į pavojingus pietų Afganistano rajonus, ypač tai, kad šią politiką lemia tvirtas gyventojų nenoras rizikuoti savo karių gyvybe. O kovoti su talibais yra vienas dalykas, su Rusija kitas.
Manytina, kad šiomis aplinkybėmis Rusija sąmoningai piktnaudžiautų kokiu nors nesusipratimu, siekdama išprovokuoti konfliktą. Kremlius apskaičiuotų, jog NATO, neturėdama gyvybiškai svarbių strateginių interesų Gruzijoje, nusileistų. Proga išnaudoti NATO pažeidžiamumą, palaužti NATO patikimumą, ir atkovoti savo prestižą gali skatinti Rusiją mesti iššūkį.
Šis scenarijus turbūt yra perdėm juodas. Lyg šiol Rusija tik žodžiais priešinosi NATO plėtrai. Bet Baltijos šalių atvejis skiriasi nuo Gruzijos daugeliu atžvilgių, ypač geopolitine svarba. Baltijos šalys yra Baltijos šalys, o už Gruzijos driekiasi Azerbaidžanas ir Vidurio Azijos šalys bei jų naftos ir dujų telkiniai.
Gruzija neturėtų tapti Rusijos ir geografijos įkaitu. Per 17 metų ji Išgyveno daugelį neteisybių, iš kurių didžiausia tai, kad jai neleista valdyti savo žemes. Bet NATO narystė to nepakeis. Buvo nemalonu, kai Vokietija ragino Lietuvą laikytis santūriai ir siekti nepriklausomybės žingsnis po žingsnio. Tačiau reiktų tą patį patarti Gruzijai, ir atidėti narystės svarstymą, kol Saakašvilis tebėra prezidentas.
Tikiu, kad Gruzijos narystės NATO entuziastai supranta, jog Tbilisio priėmimas reiškia įsipareigojimą siųsti ten Lietuvos karius, jei įsiliepsnotų karas.