Jau keliolika metų visą valdžią Armėnijoje iš tikrųjų dalijasi trys asmenys. S. Sarkisianas iki šiol buvo vyriausybės vadovas, tačiau apžvalgininkai prognozuoja, kad dabar jis su prezidentu susikeis pareigomis. Bet ir pats L. Ter-Petrosianas kadaise ministru pirmininku buvo pasirinkęs R. Kočarianą. Grįžęs į politikos sceną po 10 m. pertraukos, 63 m. sulaukęs L. Ter-Petrosianas staiga suprato, kad anie du daugiau kaip du dešimtmečius yra artimi draugai. Rinkimus stebėję užsienio ekspertai juose neįžvelgė didelių pažeidimų, tačiau opozicijos lyderis į protesto mitingus Jerevane sukvietė tūkstančius žmonių, daugiausia jaunimo. Jis net paragino studentus boikotuoti paskaitas ir išeiti į gatves.
Valdančiosios Respublikonų partijos vadovas Armenas Ašotianas opozicijos lyderių atžvilgiu buvo griežtas. „Karo ar revoliucijos jie nesukels, – kalbėjo jis laikraščiui „Kommersant“. – Norės susirėmimų – gaus grąžos“. Tačiau protestuotojų mitingai kol kas taikūs. Jerevano policija į juos žiūri atlaidžiai, o pagrindinėse gatvėse išstatytų palapinių neliečia. Atrodo, kad Kijevo Maidanas Armėnijai kol kas negresia.
Vis dėlto padėtis šalyje apverktina. Nors ši Kaukazo kalnų apsupta šalis, turinti apie 3 mln. gyventojų, kiek stabilizavo savo ekonomiką, pagal bendrąjį vidaus produktą ir ūkio plėtros tempą pasaulyje ji tebėra antrajame valstybių šimtuke. Armėnija nesiekia narystės nei ES, nei NATO, kaip kitos Kaukazo šalys, ir savo ekonomiką grindžia glaudžiais ryšiais su Rusija. Armėnija aktyviai dalyvauja Kolektyvinėje saugumo sutartyje su Rusija. Maskvos grasinimai Gruzijai ir Ukrainai, pretenduojančioms į Aljansą, žlugdo bet kokias Jerevano viltis įsijungti į eurostruktūras.
Kita vertus, nejuda iš mirties taško ir Jerevano santykiai su Azerbaidžanu bei Turkija. Derybas su Baku gadina neišspręstos Kalnų Karabacho problemos. Jos tęsiasi jau 20 m., kai įvyko pirmieji susirėmimai tarp azerbaidžaniečių ir etninių armėnų. 1992 m. kilęs karas tarp jau nepriklausomų Armėnijos ir Azerbaidžano nusinešė 35 tūkst. gyvybių. Kažkada Josifas Stalinas šį armėnų apgyvendintą kraštą priskyrė Azerbaidžanui, tačiau iširus Sovietų Sąjungai ir Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę, kurios iki šiol niekas, netgi Armėnija, nepripažino.
Jerevanas siekia Kalnų Karabachą prisijungti konfederacijos pagrindu, tačiau Baku reikalauja, kad kraštas ir apsauginė zona atitektų Azerbaidžanui. O jis – strategiškai svarbus rajonas. Už kelių kilometrų nuo konflikto zonos eina pagrindinis naftotiekis, jungiantis Kaspijos jūros naftos telkinius, Turkiją ir Vakarų valstybes. Kalnų Karabachas trukdo susitarti su Baku ir Turkija, kad Armėnija ateityje taptų plačiu energijos išteklių tranzito į Vakarus koridoriumi. Bet, atrodo, įšaldytas konfliktas kol kas yra geriausia išeitis kunkuliuojančiam Kaukazo regionui.
Užtai Jerevanas didžiuojasi santykiais su Iranu. Kaip ir Maskva, jis teisina Irano branduolinius planus ir kaltina Vakarus taikant branduolinėms valstybėms dvejopus standartus. Pernai Armėniją aplankė Irano prezidentas, ir armėnų spauda džiaugėsi, kaip rašė spauda, tarsi būtų Ararato kalnas atiduotas...
Žinoma, įvykę rinkimai Armėnijoje nieko nepakeis. Rusija patenkinta jų baigtimi, nes S. Sarkisianas, buvęs ministras pirmininkas ir gynybos ministras, jai ištikimas. Visą reikalą gadina taip pat buvęs jos bičiulis L. Ter-Petrosianas, baigiantis politinę karjerą, bet dar Maskvai skaudžiai primenantis spalvotų revoliucijų grėsmę.
„Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.55 val.