Štai toks Valstybės atkūrimo dienos minėjimas su geopolitikos ženklu. Ar galima ir įmanoma susieti kvietimą aktyviau bendradarbiauti su kaimynais ir pastebėjimą, kad buvusi imperija Rusija nesugeba atsakyti į Vakarų geranoriškumą tuo pačiu? Kita vertus, jubiliejus juk visai gera proga pasvarstyti, kaip dabar atrodo ir kuo gyvena bent dalis tos teritorijos, kuri didžiąją 20 a. dalį buvo vadinama sovietine imperija.
„Dviejose pusėse“ – būtent apie tai.
Pirmoji pusė – straipsnis „Bizantiškas pamokslas“ iš „The Economist“
„Per sovietinių specialiųjų tarnybų 90-mečio minėjimą pernai Rusijos federalinės saugumo tarnybos vadovas Nikolajus Patruševas savo kalboje pavaldiniams leido sau neįprastą istorinį nukrypimą: „Kas užsiima istorija, žino, kad saugumo būta ir anksčiau. Sofija Paleologus ištekėjo už Ivano Trečiojo ir, būdama paskutinio Bizantijos imperatoriaus giminaitė, labai rimtai užsiėmė saugumo klausimais“. Mažai kas suprato, apie ką kalbama. Viskas paaiškėjo po kelių savaičių, kai valstybinis kanalas „Rosija“ parodė 60 minučių filmą „Imperijos pabaiga: Bizantijos pamoka“. Filmas turėjo didžiulį pasisekimą ir buvo demonstruotas dar kartą, pridėjus 45 minutes trukusią diskusiją, pasibaigusią išvada, kad Rusija gali egzistuoti tik kaip stačiatikių imperija.
Siekdami pateisinti savo veiksmus, Rusijos vadovai dažnai pasitelkia istorines paraleles. Praėjusiais metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas išreiškė paramą naujiems istorijos vadovėliams, kuriuose žiaurus Josifo Stalino valdymas teisinamas kaip neišvengiamas blogis. Tuo metu, kai kitos buvusios sovietinės respublikos kuria memorialus, siekdamos skatinti atmintį apie sovietinės valdžios žvėriškumą, Rusija tai vadina istorijos iškraipymu.
Šiuo metu svarbiausią vaidmenį Rusijoje vaidinančių buvusių šnipų manymu, istorija yra galinga poveikio priemonė. Čia paminėtas televizijos filmas veikiausiai irgi priklauso tam pačiam žanrui. Jo autorius ir pasakotojas archimandritas Tichonas Ševkunovas iš apsnigtos rusiškos cerkvės persikelia į Stambulą ir Veneciją, kad demaskuotų Vakarus, kurie esą yra genetiškai užprogramuoti nekęsti ir Bizantijos, ir jos dvasinės įpėdinės Rusijos. Pasak tėvo Tichono, dabartinio Vakarų kapitalizmo pagrindus padėjo karo trofėjai, prisigrobti iš Bizantijos per Ketvirtąjį kryžiuočių žygį 1204 m., ir žydų lupikavimas. Remiantis šia versija, pirmoji Bizantijos klaida buvusi ta, kad ji pasitikėjo Vakarais ir leido jų pirkliams prekiauti ir rinkti muitus.
Šiuolaikinių žodžių ir įvaizdžių vartojimas filme taip krinta į akis, kad Rusijos žiūrovas negali nesuprasti jo moralo. Užuot laikiusis savo tradicijų, Bizantija Vakarų reikalavimu mėgino vykdyti reformas ir modernizuotis ir brangiai už tai sumokėjo. Baisiausia, kad Vakarai užkrėtė Bizantiją žalingomis individualizmo idėjomis, sunaikinusiomis imperijos vertybes.
Žymiausias rusų Bizantijos specialistas Sergejus Ivanovas sako, kad visa tai – supainiotas tūkstantmetės Bizantijos istorijos pateikimas ir negrabus mėginimas perkelti jį į dabartinę Rusiją. Tai, kas rodoma filme, su Bizantijos istorija neturi beveik nieko bendra. Tikrasis filmo tikslas nėra istorinių įvykių pateikimas ir stačiatikybės vertybių gynimas. Kai nėra jokios naujos ideologijos, filmas manipuliuoja Bizantijos istorija, kad pateisintų antivakarietišką Rusijos nusiteikimą per visą tūkstantmetę jos istoriją. Filme taip pat esama slapto raginimo V. Putinui: neklausykite Vakarų, likite valdžioje, uždarykite sienas.
Tėvui Tichonui ir Rusijos valstybinei televizijai mažai rūpi faktas, kad Rusijos imperija kaip tik daugiausia laimėdavo, kai atsiverdavo Vakarams. Bizantija visada buvo Rusijos stačiatikių tikėjimo šaltinis, bet mažai kas iš rusų carų rėmėsi politiniu jos modeliu. Maskvą juk ne be pagrindo vadino trečiąja Roma, o ne antruoju Konstantinopoliu. Tėvas Tichonas sako, kad Bizantijos studijas pavyko prikelti tik J. Stalinui, o „jis žinojo, iš ko mokytis“. Bet manipuliavimas istorija pavojingas tuo, kad jos tragedijos gali pasikartoti“.
Antroji pusė – straipsnis „2008-ųjų prognozė: buvusios Sovietų Sąjungos šalys“ iš interneto tinklalapio „Stratfor“
„Rusija įžengia į 2008 m., užimdama pačias stipriausias geopolitines pozicijas po Šaltojo karo pabaigos. Jos kariuomenė pradeda gauti naujas ginklų sistemas, šalis maudosi naftos doleriuose, centrinė valdžia faktiškai sunaikino politinę opoziciją šalies viduje, valdantysis režimas populiarus. Tuo pat metu Rusija susiduria su nė kiek ne mažesnėmis problemomis. Kiniją, Kazachstaną ir Turkmėnistaną jungiantys vamzdynai, kurių statyba turėtų būti baigta šiemet, gali pakeisti energijos išteklių eksporto maršrutą, kuris dabar naudingas vien Rusijai. Karinių pajėgų modernėjimas Azijoje verčia Rusiją planuoti gynybą dviem frontais, ko sovietiniais metais jai taip ir nepavyko pasiekti. Norėdama įtvirtinti savo pozicijas, Rusija turi imtis ryžtingų veiksmų jau 2008 m.
Šiuo metu posovietinėje erdvėje ryškėja trys tendencijos. Pirmiausia, baigiamas 2003 m. pradėtas Rusijos energetikos sektoriaus konsolidavimas. Būtent šiemet valstybiniai gigantai „Rosneft“ ir „Gazprom“ „praris“ didžiąją dalį dar likusių nepriklausomų šio sektoriaus dalyvių. To tikslas – ne vien Kremliaus kontrolės stiprinimas (be abejo, jis svarbus), bet ir efektyviausio Maskvos užsienio politikos instrumento galutinis perdavimas į reikiamas rankas. Tiesa, gali būti, kad Rusijos poveikio Europai viršūnė dėl energetikos politikos pasiekta anksčiau, 2007 m.
Antra, dar svarbesnė, tendencija yra ta, kad Rusijai būtina forsuoti konfrontaciją su Vakarais. Jos galybė dabar santykinai didžiausia, o Amerikos galybė, taip pat vertinant ją santykinai, atsidūrusi žemiausiame lygyje. Tokia padėtis, be abejo, ims keistis, kai tik Jungtinės Valstijos išves karius iš Irako. Todėl siekdama išvengti geopolitinio 1990 m. atsitraukimo, Maskva privalo mėginti pasinaudoti momentu. Žodis „konfrontacija“ šiuo atveju nebūtinai reiškia karą – kalbama apie paprastą susidūrimą, parodantį Rusijos jėgą ir Vakarų silpnumą. Kremlius turi viešai parodyti sugebėjimą priversti Vakarus „atsitraukti“. Sėkmės atveju tai privers provakarietiškas jėgas buvusiose sovietinėse respublikose peržiūrėti savo pozicijas ir padidins Rusijos įtaką.
Tiesa, tam sutrukdyti gali trečioji tendencija, ėmusi ryškėti praėjusiais metais. Kalbama apie klanų nesutarimus Kremliaus vadovybėje. Metų metus siundant vieną prieš kitą įvairias valdžios frakcijas, V. Putinui galų gale pavyko užsitikrinti savo artimiausios aplinkos kontrolę. Iš esmės toks ir yra autoritarinio lyderio valdymo metodas – reikia nuolat provokuoti prieštaravimus tarp įtakingų jėgų, kad jos nenusitaikytų į jį patį. Bet to rezultatas taip pat yra ir tas, kad visas politinis gyvenimas ilgainiui virsta slapta kova, o tai nukreipia dėmesį nuo kitų uždavinių sprendimo.
Pagaliau Rusijai kyla dar viena problema, kurios ji kol kas net nenori pripažinti. Kinija jai iš panosės „nusiveda“ Vidurio Aziją. Svarbiausias šia prasme yra Kazachstanas – vienintelė Vidurio Azijos respublika, turinti sieną su Rusija. Jei Astana pasuks į Pekino pusę, kitoms regiono respublikoms ši šešta pagal dydį pasaulio valstybė taps svarbi „buferinė zona“, sauganti nuo įsiutusios Rusijos. Kalbama ne vien apie žaliavas. Rusų diplomatai seniai filosofuoja apie „daugiapolį“ pasaulį, kuriame susivienijusios Rusija ir Kinija turėtų atsverti Amerikos įtaką, tačiau iš tiesų jos nepasitiki viena kita ir neabejodamos išduotų viena kitą mainais į Amerikos palankumą. Bet kuriuo atveju Rusijai teks kietai kautis, siekiant išlaikyti Vidurio Aziją. To paties siekdama Kinija veikiausiai sugebės gauti ekonominę ir politinę Vašingtono paramą“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).