Taigi pirmoji priežastis.
Gamintojams neapsimoka geras alus
Mano gomurio įsitikinimu, nors Lietuvoje alaus pramonė yra milžiniška, šalyje beveik neverdamas (laivai statomi, maistas ruošiamas, degtinė varoma, o alus verdamas) geras alus. Pirmiausia todėl, kad Lietuvoje, be „lager/pilsener“ tipo alaus (kuris dėl savo prigimties negali būti nei išskirtinai skanus, nei itin geras), neverdamas joks kitas. Tiesa, mėginimų virti kitokį, pvz., „bock“, „ale“, „porter“, „weissbier“ tipų, alų būta.
Deja, beveik visi jie nesėkmingi – tokio alaus paklausa (spėju, dėl prasto jo skonio) menka. Lygiai taip pat menka gal kiek originalesnio, mažų bravorų verdamo alaus paklausa. Kitaip tariant, tautiečiai yra ištikimi pačiam primityviausiam alaus tipui – „lager/pilsener“, o alus populiarioje sąmonėje matomas kaip prasčiokų ir studentų (t.y. socialinių sluoksnių, neišgalinčių nusipirkti „geresnių“ gėrimų) gėralas.
Kodėl Lietuvos bravorai nesugeba pasiūlyti vartotojui originalesnių alaus tipų (ne rūšių, nes to paties prasto alaus tipo rūšių juk siūloma daug) ir nesistengia šviesti šalies gyventojų alaus kultūros srityje, sunku pasakyti. Peršasi mintis, kad jie vadovaujasi principu, kad, jei žmonės geria šlamštą, ir dar gausiai, tai tegul jį ir geria, kol pardavimo mastas, ne be patriotiniais motyvais apie tautos (suprask, tik geriančios alų) vienybę pagardintų reklamų pagalbos, teikia patenkinamus pelnus. Todėl gamintojai nėra suinteresuoti (o gal ir yra negebūs) ką nors keisti.
Mano manymu, tokia apgailėtina padėtis susiklostė pirmiausia todėl, kad Lietuva nepatenka į vadinamąją alaus juostą, įsiterpusią tarp Europos pietuose esančios vyno ir žemyno Šiaurėje esančios degtinės juostų. Lietuva atsidūrė tarpsluoksnyje tarp alaus ir degtinės juostų, nė vienai taip ir nepriklausydama. Nors Lietuvoje degtinės varoma išties daug, kad Lietuva nepriskirtina (geros) degtinės juostai, labai lengva įsitikinti pasaulio oro uostų alkoholio parduotuvėse – lietuviškos degtinės ten nepardavinėja, nors švediškos, suomiškos, rusiškos, net ukrainietiškos beveik visur galima rasti. Norvegams atstovauja akvavitas.
Lietuvos nepriklausymą ir alaus juostai lėmė keli veiksniai. Visų pirma gamta. Pagrindinė alaus sudedamoji dalis yra vanduo. Deja, Lietuvoje, matyt, vanduo gero alaus virimui nėra tinkamas (čia, aišku, geologai galėtų tikriau pasakyti). Neturime ir kito esmingo komponento – apynių, kurie paprasčiausiai čia neauga. Dėl trečiojo komponento – javų (miežių, kviečių ar avižų) – nieko tikra negaliu pasakyti, bet mūsiškės klimato sąlygos neatrodo tokios palankios kaip, tarkim, Bavarijoje, Čekijoje ar Austrijoje.Bet gamtą, ypač šiais laikais, galima įveikti – užsakyti selekcininkams išvesti kokybiškesnes grūdinių kultūrų rūšis arba užsivežti jų iš užsienio ar importuoti žaliavą, net vandenį. Bėda, matyt, yra ne tik ar ne tiek gamta, kiek kultūra. Pastaruosius porą šimtmečių Lietuvos gyventojų dietą stipriai lėmė didžiosios kaimynės gastronominė kultūra, kurioje „arielka“ buvo neabejotinai nustelbusi alų. Todėl visai suprantama, kad alaus kultūra mūsų tėvynėje nebuvo puoselėjama. Čia verta prisiminti, kad alaus juostai priklauso daugiausia katalikų kraštai (Airija, Belgija, Pietų Vokietija, Austrija, Čekija, iš dalies Slovakija ir Lenkija) arba kraštai, turintys dideles katalikų bendruomenes (Jungtinė Karalystė, Šiaurės Vokietija, Olandija).
Tose šalyse alaus virimo tradicijas ištisus šimtmečius tobulino vienuoliai. Neretoje šiuose kraštuose verdamo alaus etiketėje puikuojasi vienuolis, o alus pavadintas jį pradėjusios virti vienuolijos vardu, pvz., „Franziskaner“, „Paulaner“, „Karmelieten“, „Kapuziner“ ir pan. Deja, Lietuvos vienuoliams nebuvo lemta kiek nors ženkliau prisidėti prie europinės alaus kultūrinės įvairovės.
O dabar – apie antrąją priežastį.
Įvežti – irgi neapsimoka
Į Lietuvą beveik neįvežamas geras alus – jo nėra nei prekybos centruose, nei maitinimo įstaigose. Vis dėlto prekyboje reikalai šiek tiek geresni nei gamyboje. Lietuvai įstojus į ES ir liberalizavus alkoholio importą kai kurie prekybos tinklai (tiesą sakant, kol kas žinau tik vieną) įsidrąsino įsivežti kokybiško (todėl, suprantama, ir brangesnio) alaus iš užsienio. Kartu keli drąsūs verslininkai, dirbantys viešojo maitinimo sferoje, kuriems lenkiu galvą, pradėjo patys importuoti gerą alų ir prekiauti savo pačių įsteigtuose restoranuose ir kavinėse. Per porą metų Vilniuje net susidarė savotiškas mažučiukas geru alumi prekiaujančių maitinimo įstaigų tinklelis.
Bet koks gi alus yra geras?
Gero alaus – daugybė rūšių
Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje ar Bavarijoje atsilankę tikri alaus entuziastai nedvejodami atsakys, kad tokio alaus tipų – pora tuzinų, o kiekviename iš jų – šimtai rūšių. Žinoma, čia ir skonio reikalas, todėl tie, kuriems patinka klasikinis mielių kupinas nefiltruotas (vadinamasis „Naturtrüb“) šviesus ar tamsus „weissbier“ (keliuose Lietuvos didmiesčių prekybos centruose galima rasti „Franziskaner“ (butelyje), o Vilniuje net pilstomo „Schöfferhofer Weizen“ ir „Tucher“), verdamas Pietų Vokietijoje ir Austrijoje, nebūtinai dievins britų „real ale“ (Lietuvoje tokio nėra dar ir todėl, kad toks nepasiduoda transportavimui ir turi būti neatidėliojant geriamas vietoje), lygiai kaip Lietuvoje vienoje knaipėje pabandytą pilstyti belgišką laukinėmis mielėmis raugintą „gueuze“ mėgstantys (tokiems priskiriu ir save) nebūtinai žavėsis vokišku „bock“ ar „rauchbier“ (apie rūkytą alų Lietuvoje, ko gero, daugelis nė nėra girdėję).
Tie, kurie mėgsta lengvesnį ir kvapesnį alų, gali gardžiuotis belgų ir olandų verdamu „witbier“ (plačiausiai paplitęs yra keliose Vilniaus maitinimo įstaigose pilstomas belgiškas „Hoegaarden“, o keliuose prekybos centruose prekiaujama ir austriška jo versija „Edelweiss Snowflake“), bet nė iš tolo nežiūrėti į trapistų alus (kelias rūšis vis dar galima rasti keliuose prekybos centruose), o vaisinį „lambic“ (taip pat Lietuvoje bandytus pilstyti vyšninį „Kriek“ ir avietinį „Framboise“) geriantys nebūtinai bus palankūs airių „stout“ (bene žinomiausia šio alaus tipo rūšis – „Guinness“) ar britų „porter“. Ir tai – tik keli iš pasaulyje verdamų alaus tipų, kurių kiekvienas turi šimtus rūšių. Savaime suprantama, ne visos jos gali būti geros ir kokybiškos. Manyti, kad visi „weissbier“, „gueuze“ ar „lambic“ yra geri, būtų naivu, nors daugelis vis dėlto yra išties skanūs.
Nors gero alaus tėvynė yra Europos alaus juosta, geras alus verdamas ir kituose žemynuose. Pavyzdžiui, Japonijoje verdamos kelios itin skanaus „weizen“, „witbier“ ir „porter“ rūšys, o JAV vien „weissbier“ rūšių yra daugiau nei šimtas. Tiesą sakant, amerikiečiai (ir kanadiečiai) per pastarąjį dešimtmetį padarė grandiozinį šuolį savo alaus kultūroje – tiek gamyboje, tiek prekyboje. Ir nors „Bud“, „Coors“ ir panašūs alaus vardą teršiantys gėralai JAV tebėra populiarūs, vis daugiau amerikiečių bravorų perima senojo žemyno alaus virimo tradicijas.
Alaus kultūra neįsivaizduojama be estetikos, t.y. bokalų ir taurių, iš kurių geriamas skirtingų tipų alus. Pavyzdžiui, belgų ir bavarų alus turi „savo“ bokalus ir taures. Neretas iš jų būna vertas meno dirbinio statuso. Pavyzdžiui, žymioji kolbos formos „Kwak“ taurė, kurią vartant likus tam tikram alaus kiekiui joje pasigirsta garsas „kvakt“. „Kriek“ taurės labiau primena vyno ar kitų (vynuoginių) gėrimų taures nei tradicinį bokalą. Bavariško „weissbier“ taurės pagamintos taip, kad sulaikytų gausingas putas, kad nebūtų prarasti brangaus (skanaus) gėrimo lašai.
Pasaulyje kalbant apie alų neretai paminimas ir sidras. Ne, ne tas cheminis „brudas“, kuriuo nuodijasi mūsų šalies paaugliai. Aš kalbu apie sidrą – obuolių „alų“, tokį, koks gaminamas Vakarų Prancūzijoje ar britų salose. Deja, Lietuvos prekybos centruose prekyboje tokio nemačiau, nors Latvijoje ir Estijoje jų yra net po kelias rūšis.
Ir pabaiga. Neretai, kartais iš intuicijos ir nevalingai, save lyginame su kaimyninėmis valstybėmis, ypač esančiomis į šiaurę nuo mūsų. Nors Latvija ir Estija tikrai negali pasigirti esančios alaus juostos kraštai, alaus (čia pirmiausia kalbu apie importuoto) kultūra jose neabejotinai pažengusi daug toliau – Rygoje ir Taline apstu barų, kuriuose pilstomas jei ne visų, tai bent dauguma mano paminėtų tipų alus, prekybos centruose gausu importuoto (tiesa, nebūtinai visada gero) alaus.
Žinoma, galima savęs su niekuo ir nelyginti, o paprasčiausiai įsivaizduoti, kad esame šauniausi, kad mūsų alus geriausias ir kad jis mus vienija. Bet tiek to, aš sutinku pabūti tokios vienybės užribyje, nes man už miežinę vienybę svarbiau, kad Lietuvoje rastųsi kuo įvairesnio alaus. To linkiu ir visiems alaus entuziastams.
Ar sutinkate su autoriaus išsakytomis mintimis? Atsakykite į klausimą dešinėje kolonoje.
Naujausiame "Atgimime" taip pat skaitykite:
Džina Donauskaitė: Jei skųsies – nubaus
Jei žmogus sumąstei pasistatyti namą ir nesi koks teisininkas, tai statybų priežiūrą vykdančios institucijos ir kaimynas, dirbantis perspektyvioje statybų bendrovėje, gali tave maustyti kaip tik išmano. Statybų bendrovės UAB „Luidas” darbuotojo kaimynystė apkartino vienos vilniečių šeimos gyvenimą. Daiva Repečkaitė: Tarp savivokos ir patyčių
Lietuviškas Užgavėnių paprotys persirengti “žydukais” yra tik aklas mūsų protėvių tradicijų kopijavimas, dabartinei kartai dažniausiai nieko nebereiškiantis. Andrius Martinkus: Eurazizmas: valstybininkų ideologija
Autorius tęsia straipsnių ciklą apie šiandien Rusijoje vis įtakingesnę ideologiją. Šįkart apie tai, kaip prie jos prisidėjo dalį gyvenimo Lietuvoje praleidęs istorikas ir filosofas Levas Karsavinas.