Todėl ir atsirado visos tos slaptos širdelės – “valentinkos”, kurios simbolizuoja meilės maištą prieš valdžią ir kontrolę. Ir krikščionybė juk buvo maištinga meilės religija. Nelabai ją lietuviai skubėjo priimti. Kiek Popiežiaus pasiuntinių bandė čia atnešti tikėjimą Kristumi! Jau ir Rusija apsikrikštijo, ir Lenkija, o lietuviai vis laukė, ir netgi nukryžiavo tris krikščionis ant kalno, ir dar pačioj matomiausioje vietoje! Na nukryžiuotų kur nors slaptai, Paneriuose, tai ne - ir dabar šiam gėdingam aktui atminti baltuoja Trys Kryžiai iškart už Gedimino bokšto. Kas už to slypi? Atmintis. Tik ne apie meilę, o apie kančią ir agresiją. Nes jei kam atrodo, kad nukryžiavimas - tai meilės aktas, tegul pirmas meta į juos akmenį.
Žvelgdami giliau, negaline nepastebėti, kad tokie pasiaiškinimai slepia ką kitką. Jie slepia gilią antipatiją meilės simboliams. Nes svarbiau yra prisiminti mirtį. O jei meilę, tai su kančios atspalviu. Štai meilės ekskursijos po Vilnių Labai geras dalykas. Tik kaip jos aprašomas spaudoje? Kiemelis, kur Adomas Mickevičius buvo nelaimingai įsimylėjęs draugo merginą. Atkreipkime dėmesį - nelaimingai. O štai toks paminklas, kur berniukas suvalgo batą dėl mylimosios. Nes nelaimingai ją įsimylėjo. O ten vaikščiodavo įsimylėjusi Barbora Radvilaitė, tikriausiai, irgi nelaiminga...
Ar jums nepasirodytų keista, jei Vilniuje atsirastų reginių, paminklų ir švenčių, kur meilė yra laiminga? Kur ji yra abipusė, kur visi laimingi ir patenkinti ? Na toks Brazilijos karnavalas?
Ne. Nes jei tai atsitiktų, užsidarytų nemaža dalis mūsų dienraščių.Redaktoriai pasakytų: žmonėms neįdomu meilė ir laimė. Meilės šventės, pasakytų, tai orgijos, o vyksta jos tik pavojingose sektose. Žmones traukia kančia.
Nes jie negalėtų skaičiuoti, kiek sudegė namų, kiek nesankcionuotai pastatytų namų, kiek rasta nušautųjų, pasikorusiųjų, kiek sugyventinių nudobė savo artimuosius ir kiek blogio slypi mūsų valdžios užkulisiuose. Tokia jau pasirinktinė atmintis. Žinoma, čia neapsieinama be vertybių. Tik ne meilė. Agresijai priešpastatomos vertybės – kantrybė, drąsa, atkaklumas. Saikas, atvirumas, teisingumas. Tradicinės ikikrikščioniškos vertybės.
Todėl iki Valentino šventės ir po Valentino šventės Lietuvoje tvyro karingos Romos imperijos atmosfera. Tos, kuri tik IV amžiuje priėmė krikščionybę. O šiaip labiau vertino saiką, atvirumą, drąsą ir teisingumą. Ir nevengė kraujo. Ar jums mūsų žiniasklaidos dėmesys lavonams ir smurtui neprimena romėnų pamėgtus gladiatorių mūšius?
Todėl visai gali būti, kad krikščionybė į Lietuvą dar neatėjo. Ir kad raudonos širdutės naudingos visai ne apatinio trikotažo ir latekso gaminių pardavėjams. Tai - vis dar ateinančios krikščionybės ženklas. Gera žinia tokia ateina mums per šias raudonas širdutes. Kvietimas džiaugtis.