Kalbama, jog T.Blairą greičiau apsispręsti įkalbinėja jo artimas bičiulis Prancūzijos prezidentas Nicola Sarkozy, pareiškęs, jog buvęs britų premjeras yra idealus kandidatas vesti Europą į priekį. N. Sarkozy kritikuoja dabartinę sistemą, kai pirmininkaujančios šalys keičiasi kas pusmetį, ir sako, jog reikia prezidento, kuris ES valdytų pustrečių metų. Bet yra ir kitų lyderių, galinčių vadovauti Senajam Žemynui. Tarp pretendentų minimi buvęs Austrijos kancleris Volfgangas Schuesselis bei dabartinis Liuksemburgo ministras pirmininkas Jeanas Claudeas Junkeris.
Kaip bebūtų, buvusio britų premjero užmojis kursto diskusiją ir apie Europos valdymo tobulinimą, ir apie mūsų žemyno ateitį. Kita vertus, Europos raida ir reikšmė pasauliui aptariama nuolat ne tik pačioje Europoje. Šiandien – pora žvilgsnių į mūsų žemyno reikalus iš išorės ir iš vidaus. Pirmoji pusė – Indijos leidinio „Hardnews“ publikacija „Atsibusk, Europa“, ir antroji – amerikiečių tarptautinės politikos eksperto Paragos Khanno šį pavasarį planuojamos išleisti knygos „Antrasis pasaulis: imperijos ir įtaka globalizmo sąlygomis“ ištrauka, publikuota britų dienraštyje „The Guardian“.
Pirmoji pusė – Indijos leidinio „Hardnews“ publikacija „Atsibusk, Europa“
Daugiau kaip tūkstantį sėdimų, 81 stovimą bei 12 vietų invalidams turinti Vienos miesto teatro salė buvo beveik pilna, kai joje vyko diskusija tema „Nestabilumas pasaulyje ir Europos vaidmuo“. Renginyje dalyvavo buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris, JAV investuotojas Georgas Soroshas, Čekijos užsienio reikalų ministras Karelas Schwarzerbergas bei visuomenės ir tarptautinių santykių mokyklos prie Prinstono universiteto dekanė Anne-Marie Slaughter. Gausiai susirinkę klausytojai tikėjosi bent šį tą išgirsti apie neaiškias dabartinio nepastovaus pasaulio perspektyvas.
Auditoriją domino daugybė klausimų: ar laikas ES plėstis? Ar tolimesnė Bendrijos plėtra netrukdys glaudesnei integracijai? Kaip dorotis su demokratijos stoka islamo pasaulyje? Kaip efektyviau dislokuoti civilines bei karines ES misijas konfliktų zonose? Ir taip toliau. „Tai viena priežasčių, dėl kurių Europą laikau didžia. JAV sekmadienio rytą nė vienas žmogus neateitų svarstyti šių rimtų klausimų.“ – pasakė A.M. Slaughter. Tiesa, jos manymu, vienintelė problema ta, jog ES neįsisąmonina, kad XXI amžiuje ji turi tapti pavyzdžiu bei pasaulio lydere.
Bet vienu populiariausių politikų Europoje laikomas J. Fisheris tokį požiūrį pavadino per daug naiviu. Optimistiškai žvelgti į Europą galima tik iš išorės, o būnant pačioje Bendrijoje esama nemažai priežasčių pesimizmui. Pasak J. Fisherio, Europos šalys susiskaldžiusios, jos dažnai nesugeba suprasti nei kitų narių, nei viso kontinento interesų. Būdamos palyginti vieningos ekonomikos klausimais, ES narės dažnai nesutaria dėl užsienio politikos bei saugumo. Bendrija nesugeba susitarti dėl vieningo požiūrio į Rusiją, Kosovo problemą, Turkijos norą įstoti į ES. Europa nesugebėjo pasipriešinti JAV įsiveržimui į Iraką, o dabar nepajėgia apsispręsti, kokios pozicijos laikytis Irano atžvilgiu. J.Fisheris retoriškai klausė, kodėl Europa niekada nevadinama supergalybe kaip kad JAV, Kinija ir Indija.
Tokie visuomeniniai debatai, kuriuose dalyvauja žinomi politikai, verslo bei akademinės bendruomenės atstovai, žurnalistai ir intelektualai, rengiami tam, kad prisidėtų prie tikslingesnės ES užsienio politikos formavimo. Diskutuojant tikimasi suformuluoti atsakymus bei patarimus, kaip Bendrija turi atsakyti į globalius iššūkius. Šiandieninė Europa pilna prieštaravimų. Tai klestintis kontinentas su konkurencinga ekonomika, žema infliacija ir aukšta gyvenimo kokybe.
Europiečiai gauna kokybišką ir palyginti nebrangų išsilavinimą, čia galioja aukšti ekologijos standartai ir sukurta puiki infrastruktūra. Bet politiniu atžvilgiu Europa atrodo kaip nykštukė. Dabar – didelių valstybių laikas, ir veržliai stiprėjančių Kinijos, Indijos, JAV ir Japonijos fone didžiosios Europos valstybės atrodo kaip neūžaugos. Jau dabar trims didžiosioms Bendrijos šalims sunkiai sekasi stabdyti Europos politinio svorio mažėjimą. Jei ES nestiprės, jis dar labiau smuks.
Antroji pusė, tarptautinės politikos eksperto P. Khanno knygos „Antrasis pasaulis: imperijos ir įtaka globalizmo sąlygomis“ ištrauka, publikuota britų dienraštyje „The Guardian“
Kijevas, Tbilisis ir Baku visai nepanašūs į didžiąsias Europos sostines Londoną, Paryžių ir Romą. Joms būtinai reikia rekonstrukcijos. Bėda ta, kad tam reikia politinio stabilumo, ekonominių investicijų, o svarbiausia – tam tikros atsvaros Rusijai, kuri iki šiol manipuliuoja sienomis, vamzdynais ir rinkomis, kad tik paverstų šias valstybes savo satelitėmis. Be abejo, tai ne naujas iššūkis Europos rytuose, kur jau daugiau nei tūkstantį metų kovoja Vakarų krikščionybė, slavų stačiatikybė ir turkų islamas. Bet Europos imperija gali būti nauja išeitis.
Mūsų laikais apie imperijas kalbėti nemadinga, mat jos – tai merkantiliškos, agresyvios praeities atgyvenos, lyg ir išmestos į istorijos šiukšlyną po to, kai pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui Didžioji Britanija, Prancūzija ir Portugalija ėmė trauktis iš kolonijų Azijoje bei Afrikoje, o 1990m. iširo Sovietų Sąjunga. Bet ištisus tūkstantmečius imperijos buvo patys galingiausi politiniai dariniai planetoje, jų jungas sulaikydavo tautas nuo tarpusavio karų, taip būdavo įgyvendinamas amžinas žmonių tvarkos troškimas. Imperijos - tikriausiai ne pati geriausia valdymo forma, bet netobula žmonijos psichologija nieko geresnio iki šiol sukurti nesugebėjo. Būti dideliu vėl tampa madinga.
Nežiūrint į visus dvasinius ieškojimus, apėmusius Rytų Europą po 1990m., ES jau laimėjo lengviausias kovas. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Bendrija absorbuodavo maždaug po vieną šalį kiekvienais metais. Per vieną 2004m. gegužės 1-osios dieną europiečiais oficialiai tapo daugiau kaip 100 milijonų žmonių. Nors ES narės yra atskiros nacionalinės valstybės, jos tuo pat metu priklauso vienintelei pasaulio supervalstybei. Karai tarp jų tapo neįmanomi, o didesnio saugumo bei turtėjimo viltį daugeliu atžvilgių užtikrino vieninga ES vidaus politika.
Europa nuo šiol yra labiausiai savimi pasitikinti planetos ekonomika. Daugelis europiečių mano, jog gyvenimo būdas JAV yra beširdiškas ir pasmerktas, nes remiasi besaikiu skolinimusi ir socialinių garantijų nebuvimu. ES teikia daug daugiau humanitarinės pagalbos nei JAV, o Pietų Amerika, Rytų Azija ir kiti regionai linkę sekti „europietiška svajone, o ne amerikietišku jos variantu. Dažnai sakoma, jog JAV ir Europa sudaro stiprią komandą, nes JAV laužo, o Europa sutaiso, bet šis stereotipas europiečius senokai nervina, nes jie norėtų diegti savo stabilumo versiją anksčiau, JAV dar nespėjus destabilizuoti padėties. Ypač tai liečia arabų pasaulį.
Kaip labiausiai išsivysčiusi valdymo forma, ES vienija šalis korporacinių ryšių principu. Bendrijos sostinėje Briuselyje technokratai, strategai ir įstatymų leidėjai vis dažniau siekia tapti globaliais strategais, užtikrinančiais pusiausvyrą tarp JAV ir Kinijos. Europiečiai veikia pagal principą „ir mums, ir jums“ ir sėkmės atveju gauna iš to nemažos naudos.
Priminsiu garsų R.Kagano posakį – „Amerika kilusi iš Marso, o Europa – iš Veneros“. Bet iš tiesų Europa panašesnė į Merkurijų – vietoj lazdos jos rankoje yra stora piniginė. ES rinka – didžiausia pasaulyje, o europietiškos technologijos vis labiau diktuoja globalius standartus. Jei JAV ir Kinija susipyks, pasaulio pinigams Europos bankuose niekas negrės. Kadangi Londonas vėl tampa pasaulio finansų sostine, nekeista, kad naujasis Kinijos valstybinis investicinis fondas savo pagrindinį biurą atidarė būtent jame, o ne Niujorke. Europoje mokosi dvigubai daugiau kinų nei JAV.
ES plėtra – brangesnis ir rizikingesnis užmojis nei JAV karas Irake, bet ji iš tiesų atsiperka. Kaip sakė vienas eurokratas iš Lietuvos, Bendrija sąmoningai nuskurdinama per kiekvieną plėtros etapą, bet tos plėtros skatinamas stabilumas yra neįkainojamas. ES kasmet skiria 10 mlrd. dolerių apleistai infrastruktūrai savo rytinėje dalyje atnaujinti. Tai strategija, anksčiau išgydžiusi Airiją, Ispaniją ir Portugaliją. Naujosios ES narės – tai „šviežias kraujas“, paskatinęs besivaržantį federalizmą, stimuliuojantį visos Europos ūkį.
ES yra populiariausia ir sėkmingiausia imperija per visą žmonijos istoriją, nes ji ne viešpatauja, o disciplinuoja. Europietiškumas tampa ne mitine platoniška idėja, bet pasiekiamu idealu, link kurio judama etapais. Visas Europos žemynas apima maždaug 35 tautas ir apie 600 milijonų žmonių, taigi ES plėtra dar nesibaigė.