Tačiau beveik visais atvejais vieša informacija apie tokias „gudručių“ įmones, jų direktorius – samdytus „bomžas“ ar tikrus respektabilius veikėjus, jų įmonių pavadinimus ir t.t. yra tyliai užmigdoma, o visuomenei pranešama, kad nuostolis valstybei buvo savanoriškai atlygintas.

Taigi, kai nuostolis savanoriškai atlygintas, o direktoriai atsipirko lengvu išgąsčiu ir keliomis paromis areštinėje, ta byla pamirštama ir imamasi kitos. Sistema ir įstatymai Lietuvoje taip surėdyti, kad įkliuvusieji, jei jie ne visiški avigalviai ir neslepia pavogtų milijonų, gali toliau iškėlę galvas sukti savo versliukus ir planuoti eilines sukčiavimo schemas.

Kodėl gi vagystė iš valstybės, o tuo pačiu ir iš kiekvieno mūsų, kuri ypatingai smerktina Vakarų šalyse, yra taip lengvai atleidžiama Lietuvoje? Visų pirmų, mano nuomone, dėl ypatingai didžiulės verslininkų įtakos formuojant įstatyminę bazę. Antra, vis dar gajus žalingas įprotis, paveldėtas iš sovietmečio, - vogimas iš valstybės nelaikomas nusikaltimu, o greičiau kombinavimu. Trečia, dėl tokiems nusikaltimams ypatingai palankios verslo įpročius formuojančių nuomonės, arba, tiksliau tariant, dėl tokios nuomonės viešo nedemonstravimo.

Ar galėtų kas nors šiandien prisiminti Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI), pramoninkų konfederacijos ar „Verslo žinių“ analitinius pasisakymus ar straipsnius, smerkiančius tokias aferas, be kita ko, labai iškreipiančias tą pačią laisvąją rinką? Aš neprisimenu, tačiau vos ne kiekvieną mėnesį tenka klausyti pagraudenimų , kad Lietuvoje verslui tenka per mažai laisvių, jis per daug reguliuojamas ir suvaržytas.

Gintaras Binkauskas:
Lietuvoje verslas taip pasigerino laisves ir sąlygas, kad šiandien tik „Sodros“ mokesčio lubos ir darbo kodekso keleto straipsnių pakeitimas trukdo tapti Lietuvai laisviausia nuo mokesčių šalimi Pasaulyje. Deja, kartu tampame ir šalimi laisviausia nuo socialinės atsakomybės.

Tačiau „Verslo žinios“, prisistatydamos kaip nešališkiausias ir nepriklausomas nuo politinių vėjų laikraštis ir turėdamos didžiulę įtaką formuojant verslo aplinkos įpročius, nuotaikas ir net elgesį, tyli tarsi vandens į burną prisisėmusios, apsiribodamos iš ELTOS ar BNS pateikta skurdžia informacija.

Taigi, kas tada formuoja mūsų mylimų verslininkų pasaulėžiūrą? O gal ji jau seniai susiformavo – su Stašaičio, Petriko, kitų ankstyvųjų kapitalistų mąstymo ir elgesio perliukais, bei E. Leontjevos (buvusios LLRI prezidentės) ar R.Šimašiaus kasmetiniais pavirkavimais kaip Lietuvoje verslui sunku ir kada gi patekės laisva be mokesčių aušra? O jei tokia aušra neteka, kaip dar iki šiol nepatekėjo nei vienoje pasaulio šalyje, tai tos aušros pasitikti dalis verslo šešėliais, šešėliais eina patys.

Sarkazmo čia daug, tačiau amžinas klausimas „kodėl ir kas kaltas?“ nebūtų keliamas, jei Lietuvoje iš tiesų egzistuotų „vergiškos“ sąlygos vystyti verslą. Tuo tarpu Lietuvoje atvirkštinė situacija – verslas taip pasigerino laisves ir sąlygas, kad šiandien tik „Sodros“ mokesčio lubos ir darbo kodekso keleto straipsnių pakeitimas trukdo tapti Lietuvai laisviausia nuo mokesčių šalimi Pasaulyje. Deja, kartu tampame ir šalimi laisviausia nuo socialinės atsakomybės.

Dvi problemos, kurios valdant socialdemokratais besivadinančios partijos laikais išsikerojo taip, kad pradėjo ėsti pamatinius šalies pagrindus – emigracija ir socialinė nelygybė didesnė nei kai kuriose chuntų ar „gorilų“ valdomose Afrikos šalyse.

Mums tiesa, savų „gorilų“ pakanka – jos pas mus respektabilios, kostiumuotos, konsultuojančios vyriausybes ir atrenkančios „talentus“ per įvairius šou, tačiau dalies jų smegenys taip paveiktos LLRI ir stašaitinio kapitalizmo „bacilų“, kad suprasti – kodėl šiandien mokytojai, gydytojai, gaisrininkai streikuoja, kodėl jaunimas kraunasi lagaminus ir patį juodžiausią darbą sutinka dirbti užsienyje, bet ne tokių gorilų sandėliuose, parduotuvėse ar gamyklose – jie jau negali. Šiandien jų rūpestis – dar labiau sumažinti mokesčius, dar daugiau atsivežti kinų, ukrainiečių, moldavų, dar daugiau sugalvoti schemų, kaip PVM ar kitus likusius mokesčius nuslėpti.

Ne visi verslininkai tokie – netgi galima sakyti jog dauguma yra socialiai atsakingi, sąžiningai moka mokesčius, kuria darbo vietas, jas puoselėja. Manau, kad šiandien tokios įmonės, kuriose tiek darbo apmokėjimo, tiek darbo santykių klausimai buvo reguliuojami ne tik maksimalios naudos sau nuostatomis, o ir sąžiningu ir adekvačiu atsiskaitymo už darbą principu – neturi problemų su darbuotojais, ir neišvažiavo jie į anglijas ar airijas.

Tose įmonėse gal pelno maržos nebuvo tiek svaiginančios kaip tose, kurios dabar kiniečius kviečiasi, tose įmonėse gal savininkai pasitenkindavo nauja mašina kartą per penkis metus, o nekeisdavo jų kasmet ar dar dažniau, tose įmonėse, kai darbuotojas ateidavo prašyti padidinti darbo užmokestį, nes planuoja pirkti butą kreditan, ir legalios pajamos netraukdavo iki bankų reikalaujamų – jos būdavo legalizuojamos, o nebūdavo siūloma eiti ieškoti kito darbo, nes 400 litų oficialiai mokama alga būdavo darbdavio mielaširdingumo viršūnė.

Aišku, vienareikšmiškai visko vertinti negalima, nes buvo ir dabar yra daug objektyvių priežasčių, kada rinkos svyravimai, konkurencija, savininkų išsilavinimo ir išprusimo stoka buvo priežastys, nulėmusios emigraciją. Tačiau per keletą paskutinių metų pelno augimas visuose Lietuvos ūkio sektoriuose rodo, kad verslas rezervų turi ir turėjo mūsų piliečius išsaugoti Lietuvoje. Kodėl verslas tik dabar susigriebė tą daryti? Kodėl jų pasaulėžiūrą formavę institutai, konfederacijos, federacijos, verslo ir ūkio žinios ir nežinios, socialinė aplinka nesugebėjo parodyti, kad šalia labai svarbaus įmonių veiklos rodiklio pelno, egzistavo nemažiau svarbūs dalykai – žmoniškųjų resursų valdymas ir teisingas atlygis už darbą.

Rudenį Lietuvoje viešėjęs vienas verslo guru profesorius J.Pfefferis, sužinojęs apie mūsų verslininkų problemą dėl darbo jėgos trūkumo, pasakė ne itin verslininkams patikusią frazę, jog ne emigrantai ir ne emigracija yra kalti, kad žmonės išeina iš darbo ir išvažiuoja, o kalti darbdaviai, kad nesugeba motyvuoti ir išlaikyti jų. Tarsi antrindama guru, neseniai atlikta visuomenės apklausa parodė, kad lietuviai - mažiausiai savininkui lojali tauta Europoje.

Taigi, kaip tu man – taip aš tau. Tiesa, kol nebuvo sienos atviros, kol kiekvienas norėdamas išvažiuoti iš Lietuvos turėjo rizikuoti nelegaliai dirbti ir nuolat jausti deportacijos baimę, tol verslininko arogancija – „gali eiti , už durų šimtai stovi“ padarė žiaurią meškos paslaugą mūsų verslininkiškumui ir metas pradėti tą situaciją taisyti.

Netikiu, kad LLRI kada nors supras tai, tačiau konfederacijos, federacijos , o ypač „Verslo žinios“, galėtų tapti pirmąja pagalba, nuo asocializacijos kenčiančiam Lietuvos verslui, nes jei esi principingas 76 milijonų byloje, tai tyla arba „nematymas“ keliolikos kartų po 1 ar 2 milijonus, jau rodo tam tikrą užsiangažavimą arba tylų pritarimą, „o, blemba, nepasisekė...“.