Be abejo, šie rinkimai vyko po Kosovo ženklu. Tiek B. Tadičius, tiek Tomislavas Nikoličius yra prieš Kosovo nepriklausomybę, bet pirmasis atmeta jėgos naudojimo galimybę ir stoja už glaudžius santykius su ES ir Amerika, net jei jos pripažins šios Serbijos provincijos nepriklausomybę.

Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso nedelsdamas pasveikino naująjį prezidentą, pareikšdamas, kad B. Tadičiaus pergalė tapo demokratijos ir Europos vertybių pergale. J. M. Barroso taip pat pareiškė esąs įsitikinęs, kad glaudesnė ES ir Serbijos sąveika prisidės prie Balkanų suklestėjimo.

Serbija, o ir visi Balkanai, buvo ir yra labai svarbūs Europai. Tikrai ne vien todėl, kad čia prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kai 1914 m. bosnis Gavrilas Principas nušovė Austrijos sosto įpėdinį Francą Ferdinandą. Balkanai – tai dar vienas europietiško identiteto paribys, vieta, kur europietiškumas buvo ištisus amžius tikrinamas. Balkanuose Europai teko atsilaikyti prieš islamo veržimąsi į Vakarus, gyvenimas čia buvo savotiškai užsikonservavęs, galbūt todėl ilgiausiai Senajame žemyne, net iki 1992 m. lapkričio 29 d., išliko imperija pavadinimu Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika. Imperijos byrėjimas virto kruvinu karu. O ir dabartiniai vadinamieji užšaldyti regiono konfliktai, tokie kaip Kosovas, aidu atsiliepia kitose Senojo žemyno vietose.

Pirmoji pusė – „Nestabilumas Balkanuose – kelias į katastrofą“ iš „The Financial Times“

„Sėsdamos prie derybų stalo dėl Kosovo nepriklausomybės, ES ir Rusija turi ne aklai vadovautis įstatymo raide ar įsitikinimu savo teisumu, o atsakomybės dėl Europos stabilumo suvokimu.

Rusai turi suprasti, kad, nori jie to ar ne, Kosovo kraštas greitai taps nepriklausomas ir jį pripažins Jungtinės Valstijos, ES ir daugelis musulmoniškų šalių. Jei nepriklausomybė nebus suteikta, Kosovo albanai sukels maištą. Jungtinėse Tautose paskelbdama veto ir taip moraliai palaikydama Serbiją, Rusija, aišku, gali išlaikyti nestabilumą Kosove ir net prisidėti prie jo plitimo visame regione. Blogiausia tokios politikos pasekme gali tapti karas, kuris destabilizuotų ne tik Balkanus, bet ir visą Europą ir labai pakenktų Rusijos bei Vakarų santykiams. Bet Rusijai derėtų savęs paklausti, ar tai jai iš tiesų naudinga. Ar jai verta daryti sprendimus, kurie Vakarų Europą skatintų suartėti su pačiomis antirusiškiausiomis jėgomis Amerikoje?

Bet ir ES šalių vyriausybėms būtina pripažinti porą akivaizdžių faktų. Pirmiausia, jei bandymai išlaikyti Kosovą Serbijos sudėtyje gresia maištais, lygiai taip pat bandymai jo sudėtyje išlaikyti serbišką dalį Mitrovicą gali paskatinti maištauti serbus. Turint galvoje aplinkybę, kad pasibaigus Kosovo karui albanai praktiškai vykdo etninio valymo politiką, siūlyti serbų mažumai patikėti saugumo pažadais yra absurdas. Savo ruožtu albanai ne kartą išsakė užuominas, kad jei Mitrovica bandys prisijungti prie Serbijos, sukils albanų mažuma ne tik Serbijoje, bet ir Makedonijoje. Į tokius grasinimus Vakarai turi reaguoti labai griežtai.

Antra, Vakarai turi pripažinti, kad jei neįmanoma priversti Kosovo sugrįžti į Serbijos sudėtį, lygiai taip pat neįmanoma Abchazijos ir Šiaurės Osetijos priversti grįžti į Gruzijos sudėtį. Nepaisant visų komplikuotų išorinių aplinkybių, naujausios istorijos analizė akivaizdžiai patvirtina: šių respublikų gyventojai negali pasitikėti Gruzija lygiai taip pat, kaip Kosovo gyventojai – Serbija. Kai Vakarai vadina Kosovo atvejį unikaliu, tai atrodo paprasčiausiai kvaila, nes paralelės akivaizdžios.

Norint išspręsti visus šiuos klausimus ir atkurti elementarią logiką, Vakarams nebūtina pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės. Juolab kad ir Rusija to primygtinai nereikalauja, prisimindama nesenas pamokas, susijusias su jos pačios kai kuriomis neramiomis nacionalinėmis mažumomis. Priešingai, šioms respublikoms reikia pasiūlyti sprendimą – vadinamąjį „vienos valstybės“ formatą, kurio Vakarai siekia (tiesa, kol kas nesėkmingai) kaimyniniam Kalnų Karabachui. Azerbaidžanui siūloma de jure išlaikyti šią teritoriją, teoriškai numatant galimybę kada nors ateityje susijungti, remiantis abipusiu susitarimu, bet de facto ši teritorija gauna visus nepriklausomybės atributus. Pirmiausia, visišką savo ginkluotų formuočių ir sienų kontrolę.

Prieš žengdamos bet kokį kitą žingsnį, Vakarų valstybės turi atsiminti: Pirmojo pasaulinio karo košmaras prasidėjo konfliktu dėl Bosnijos ir Hercegovinos statuso. Tai buvo mažytis žemės lopinėlis, su kuriuo absoliuti dauguma kare žuvusių europiečių neturėjo nieko bendra. Šiandien Balkanų ir Kaukazo konfliktai neatrodo tokie rizikingi, bet nė viena iš aptariamų teritorijų neverta to, kad vertėtų griauti esamą tarptautinių santykių sistemą. Be to, pradėdamos Pirmąjį pasaulinį karą, jo dalyvės niekaip negalėjo numatyti, kad šio karo pasekmėmis siekdami savo siaubingų tikslų pasinaudos Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas. Šiandien mes negalime teisintis nežinojimu, juo labiau kad savo akimis matėme, kaip Osama bin Ladenas ir jo čečėnų sąjungininkai savo laiku naudojosi rimtais nesutarimais tarp Vakarų ir Rusijos“.

Antroji pusė – straipsnis „Balkanai taisosi“ iš „The Guardian“

„Žmonėms Balkanuose šiais metais teks susidurti su nelengvu pasirinkimu: regionas pagaliau gali išspręsti savo problemas, paveldėtas po praeitame dešimtmetyje vykusio karo, ar vėl nugrimzti į nestabilumą ir kraštutinį nacionalizmą. Pirmu atveju Balkanai pajudėtų į gerovės ir europietiškos integracijos pusę, bet dauguma komentatorių mano esant neišvengiamą antrąjį variantą.

Negaliu sutikti su niūrių pranašysčių autoriais, žadančiais fatališkas pasekmes. Tam tikra nestabilumo grėsmė egzistuoja, ypač dabar, kai tuoj turėtų išsispręsti Kosovo ateities klausimas. Bet to galima išvengti, jei ES imsis ryžtingai vadovauti procesui ir bendromis jėgomis spręs kilsiančius sunkumus. Sugebėjimas tą padaryti paveiks ir pačią Bendriją, nes būtent ji, o ne kiti šio proceso dalyviai patiria tiesioginį vykstančių procesų poveikį. Vakarų Balkanai paskutiniais metais užtikrintai, nors ir nevienodai, juda į priekį, o narystė ES yra svarbus motyvas vykdyti reformas. Visiškai akivaizdu, kad Balkanų ateitis yra Bendrijoje ir dauguma žmonių ten nori patekti kuo greičiau.

Faktiškai visos regiono šalys gali pagreitinti stojimo į ES procesą. Tikiuosi, kad šių metų pabaigoje jos visos taps kandidatėmis, kai pasirašys susitarimus dėl stabilumo ir bendradarbiavimo su Bendrija. Albanija ir Juodkalnija šį žingsnį jau žengė. Tą padarė ir Makedonija, kuri artimiausiu metu gali būti pasirengusi pradėti derybas dėl stojimo, jei turės politinės valios toliau vykdyti reformas. ES laukia, kol Bosnija ir Hercegovina bei Serbija įvykdys sąlygas, leisiančias pasirašyti susitarimą dėl bendradarbiavimo.

Serbija arti to, kad pasiektų sklandų ir užtikrintą bendradarbiavimą su Tarptautiniu tribunolu karo buvusioje Jugoslavijoje nusikaltimams tirti. Tai labai svarbu dėl to, kad šalis galėtų užversti vieną juodžiausių savo istorijos puslapių. Pasirašiusi oficialų susitarimą, Serbija galės greičiau judėti narystės ES link. Tai gali įvykti dar šiemet. Kitų šalių piliečiai retai stodavo prieš tokį aiškų pasirinkimą: tarp nacionalistinės praeities ir ateities ES.

Balkanų gali laukti šviesi ateitis. ES egzistuoja kaip niekada tvirta politinė valia palaikyti Vakarų Balkanų šalis, pasirinkusias europietiškas vertybes ir europietišką gyvenimo lygį. Vis dėlto galų gale regiono gyventojams patiems reikia demokratiškai pasirinkti ir apsispręsti dėl savo šalių ateities“.

„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).