Neabejoju, kad būtent tai Prezidentui pataria ir jo pagrindiniai patarėjai ekonomikos ir politikos srityse – Ramūnas Vilpišauskas ir Lauras Bielinis. Prezidentas nepasidavė įtakos grupių spaudimui, vetuodamas lengvatinio PVM vaisiams ir daržovėms įstatymą, ir lygiai taip pat pasielgs ir šį sykį.

„Leo įstatymas“ yra žalingas Lietuvai dėl trijų pagrindinių priežasčių. Visų pirma jis neužtikrina greičiausio ir pigiausio naujos atominės elektrinės pastatymo, nes be kita ko, gali įpainioti Lietuvą į ilgus teisinius ginčus tiek šalies viduje, tiek su Europos Sąjunga.

Antra, jis yra itin žalingas pilietinės visuomenės formavimuisi ir visuomenės pasitikėjimo valstybe stiprėjimui, nes atlieka stiprų demoralizuojantį vaidmenį ir stiprina bejėgiškumo jausmą. Ir trečia, jis kenkia Lietuvos kaip funkcionuojančios įstatyminės valstybės įvaizdžiui užsienyje nes nebuvo atsižvelgta nei į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadas, nei atsakytą į klausimą ar šis įstatymas neprieštarauja ES teisei, draudžiančiai sujungti energijos gamintojus ir paskirstytojus.

„Leo įstatymas“ neužtikrina greičiausio ir pigiausio atominės elektrinės pastatymo

Ignas Brazauskas:
Su „Maxima LT“ jokių derybų vykti negalėjo. Lietuvos situacija priminė padėti žmogaus, kuris iš anksto pasakė pirkėjui „savo butą aš parduosiu tiktai jums, na, o dabar derėkimės dėl kainos“. Derybos įmanomas tiktai tuomet, jei abi iš besiderančių pusių turi alternatyvą.
Netiesa, kad nepasirašius įstatymo, Lietuva negali tęsti ir netgi baigti derybų su Latvija, Estija ir Lenkija dėl elektrinės statybos ar pasirašyti susitarimų dėl elektros tiltų statybos. Vienintelis dalykas, kuris rūpi užsienio partneriams yra tai, kad Lietuva, kaip valstybė įsipareigotų vykdyti vienokius ar kitokius susitarimus ir, kad fiziškai būtų pajėgi tai padaryti.

Kad Lietuva ar „Lietuvos energija“ yra pajėgi pastatyti tiltus į Lenkiją ir Švediją, kurie kainuos po 1-2 milijardus litų niekam nekyla abejonių Jau šias metais turėtų būti baigtos derybos tiek su Lenkija ir Švedija ir pasirašytos visos sutartys. Jau kitais metais galėtų prasidėti projektavimo darbai, o dar kitais metais ir pačios statybos. Lietuvai tereikia įsipareigoti atlikti savo dalį statybos, o tai kaip ji tai darys – iš biudžeto lėšų, skolinimosi ar prisitraukdama privatų investuotoją – tai jau Lietuvos reikalas. Lenkai ir švedai tiesiog nori išgirsti tvirtą Lietuvos įsipareigojimą ir nieko daugiau.

Taip pat netiesa, kad nepasirašius „Leo įstatymo“ atominės elektrinės statyba nusikeltų keletui metų. Prezidentas tiesiog turi paskirti „vyriausiąjį derybininką“ (juo galėtų būti ir Premjeras) deryboms su Latvija, Estija ir Lenkija. Ir jau šiais metais turėtų būti susiderėta, kokios galios bus elektrinė, kokiomis dalimis bus skirstomasi energija ir koks bus kiekvienos pusės finansinis įnašas. Be abejo, tam reikia užbaigti poveikio aplinkai įvertinimą ir kaštų ir naudos analizę, kuri galutinai atsakytų ar tokia elektrinė reikalinga.

Net jei elektrinė kainuotų 5 milijardus eurų ar beveik 20 milijardų litų, Lietuvos įnašas už trečdalį akcijų tebūtų 6 milijardai litų. Tiek estai, tiek latviai, tiek lenkai puikiai supranta, kad parūpinti šiuos pinigus Lietuva tikrai yra pajėgi. Netgi Mastrichto kriterijai leidžia Lietuvai kasmet skolintis po 3 proc. BVP arba 3 milijardus litų. Taigi Lietuva labai lengvai gali pasiskolinti 6 milijardus litų per 2 metus.

Pradėjusi derybas su užsienio partneriais, Lietuva perimtų iniciatyvą derybose su privačiu kapitalu. Su „Maxima LT“ jokių derybų vykti negalėjo. Lietuvos situacija priminė padėti žmogaus, kuris iš anksto pasakė pirkėjui „savo butą aš parduosiu tiktai jums, na, o dabar derėkimės dėl kainos“. Derybos įmanomas tiktai tuomet, jei abi iš besiderančių pusių turi alternatyvą. Net jei buvo nuspręsta, kad reikia įtraukti „VST“ (kas yra tikrai klaidinga), reikėjo, bent apsimesti, kad svarstomi ir kiti variantai ir deramasi ir su kitais galimais partneriais.

Labai tikėtina, kad prasidėjus nuožmiai kovai tarp atominių reaktorių tiekėjų iš Prancūzijos, JAV, o gal ir Japonijos ir P. Korėjos, bus pasiūlyta ne tik pigiausia kaina, bet ir parūpintas ilgalaikis kreditavimas – t.y. elektrinė bus perkama išsimokėtinai.

„Leo įstatymas“ demoralizuoja visuomenę

Artūras Račas apžvelgdamas „Leo“ situaciją, teigia „turime pripažinti, kad pralaimėjome“. „Versus“ redaktorius Vidas Rachlevičius nacionalinio radijo laidoje, siūlo nulenkti galvas ir „išsiėmus vidutinio formato nosines, tyliai paverkti“.

Iš tiesų pritarčiau minčiai, kad „visuomenės energija“, kuri gali būti prarasta, dar sykį per jos pastangas pervažiavus buldozeriu, net „valstybiškai“ mąstant, ilgalaikėje perspektyvoje gali būti brangesnė nei naujos atominės elektrinės energija.

Jei „Leo LT“ stumtųsi į priekį dabartinėje savo formoje ir su dabartiniu šleifu, visą ateinantį dešimtmetį visuomenę lydėtų jausmas, kad ji nesugebėjo apginti savo interesų ir buvo pasinaudoto jos silpnumu. Toks silpnumo jausmas tikrai neprisidėtų prie jaunosios kartos tikėjimo, kad jie gali laimėti ir kurdami savo valstybę, ir kurdami pasaulinio lygio įmones ar meno kūrinius.

Kuomet Prezidentas vetuos „Leo įstatymą“ visuomenė pajus, kad valstybės gyvenime iš tiesų prasidėjo nauja epocha, kurioje ji gali ne tik apsiginti, bet ir klestėti.

„Leo įstatymas“ teisiškai kompromituoja Lietuvą užsienio partnerių akyse

Ką galima pagalvoti apie valstybę, kurioje įstatymas forsuojamas skubos tvarka, net dorai neapvarsčius Seimo Teisės departamento ir Teisės ir teisėtvarkos komiteto įspėjimų dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai ir aiškaus prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Net jeigu Prezidentas pritartų įstatymo turiniui, jis, kaip paskutinis įstatymo priėmimo saugiklis, turėtų gauti aiškų atsakymą tiek iš Lietuvos, tiek iš Europos teisinių struktūrų, arba vetuoti šį įstatymą, jei toks atsakymas nėra gautas.

Kas atsitiks, jei po metų ar kitų atominės elektrinės statyba sustos dėl teisinių ginčų su Europos Sąjunga. Kaip šiame kontekste bankai teiks paskolas „Leo LT“? Be abejo, jie užsiprašys kelių procentų papildomos „grąžos už riziką“ – už visą tai mokės elektros vartotojai ir mokesčių mokėtojai.

Tikrai neabejoju, kad Prezidentas Adamkus yra pakankamai patyręs politikas, puikiai suprantantis, kad prieš jį esantis pasirinkimas nėra pasirinkimas iš dviejų blogybių. Šiuo atveju ir avis (t.y. visuomenės pasitikėjimas) gali likti sveika, ir liūtas gali sau lakstyti ir generuoti pozityvią energiją.