Visuomenės balansavimas tarp heteroseksualumo ir homoseksualumo panašus į atogrąžų miškų problemą: stiprūs medžiai, draskomi dėl pramonės plėtros ir siaubingos pasaulinės taršos, nebeužaugs tokie aukšti ir tvirti. Iš esmės tai vienintelis greitai atsinaujinantis žaliavų šaltinis, tačiau sveikų medžių užauginimui prireiks ne vienos kartos pasikeitimo. Žmonės žino, kad negerai niokoti tvirčiausius medžius (ataugintųjų procentas mažas, todėl po kiek laiko, jei nebus imtasi revoliucinių gamtosaugos priemonių, miškų karaliai gali visai išnykti), tačiau niekas nenori bereikalingų karų su pasaulinę rinką užgrobusiais medienos pramonės banginiais, ir toliau kerta, nes žaliava populiari, o kaina nebloga.
Panašiai kertamos ir heteroseksualų gretos... o seksualumas importuojamas į Lietuvą kaip nebloga madinga „prekė“, turinti gausybę pakraipų. Legalaus homoseksualumo istorija prasidėjo prieš septynerius metus. Pirmąja šalimi pasaulyje, kurioje įteisintos ne tik santuokos tarp tos pačios lyties žmonių, bet ir įvaikinimas, tapo Olandija. Šiuo pavyzdžiu pasekė Belgija ir kitos šalys... Atrodė, jog tai mums negresia, tačiau Lietuvos vyriausybės apatiškumui antausį skėlė Europos parlamentas dėl Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimų, kurie susiję su gėjų teisėmis, o dabar Strasbūro teisme pareiškiama, kad nebeįmanoma pateisinti draudimo homoseksualams įsivaikinti mažylių.
Vienalytės seksualinės ir šeimyninės partnerystės ignoravimas bei manymas, kad draudimai arba leidimai ką nors išsprendžia, būtų paprasčiausias bėgimas nuo savo trūkumų ar socialinio neišprusimo (nuo to, kaip mes nemokame priimti kitokių). Ar mes, žiūrėdami į žmogų su nevaldomomis kojomis, pyksime ant jo ir primygtinai prašysime arba įsakysime šokti tango? O ar laikome jį sveiku? Net jei ir nelaikome, bet gerbiame jį ir suprantame, kad nieko pakeisti nebegalima. Mes jį paprasčiausiai toleruojame. Nors homoseksualas netgi nėra luošys, dažniausiai homofobai nekenčia ne tiek paties žmogaus, kiek nepriimtinos idėjos, kuria jis seka.
Niekinga smerkti žmogų dėl to, kad jo kitokia seksualumo idėja. Panašiai kaip kad nemėgstame rusiškos politikos, bet dieviname jų inteligentiją, neapkenčiame ne homoseksualumo ar kokio feminizmo, o iškreiptų, į prievartinius veiksmus pereinančių minčių. Homoseksualai į heteroseksualus „neatvirs“ (nebent koks šamanas užkalbėtų), tačiau vyrauja nuomonė, kad naujo modelio šeimos padės plisti ne tik homoseksualumui, bet ir iškrypimams (t.y. pedo, zoo, nekro ir kitoms „...filijoms“), kurie būtent ir erzina heteroseksualiuosius. Homofobiškai žvelgiant, po kelių šimtmečių heteroseksualai taps mažuma, ypač jei daugės vienalyčių šeimų, turinčių teisę auginti vaikus.
Manoma, kad taip kyla neišvengiamybė užauginti dar didesnę homoseksualų kartą, nes vaikų seksualumo suvokimas formuojasi ne embriono stadijoje ar genuose, o per kelis pirmuosius gyvenimo metus, stebint tėvų elgesį ir kartojant jų pavyzdį. Tačiau egzistuoja ir kita nuomonė, kad genai daug ką lemia ir, kad dabartinius gėjus bei lesbietes augino įprastinės šeimos, teigianti, jog visuomenė vis tiek marga seksualinėmis kryptimis.
Visgi, kaip vertintumėte mintį, kad genetinis poveikis gali būti pranašesnis už įpročius, atsineštus iš šeimos arba tai, jog homoseksualai išaugins daugiau homoseksualių nei heteroseksualių vaikų kaip ir heteroseksualai mažiau gėjų, lesbiečių ar biseksualų?.. Jei manęs asmeniškai paklaustumėte, ar tai gerai, ar blogai, atsakyčiau, kad negalime homoseksualumo sampratos įsprausti į juoda-balta rėmus, tai labiau panašu į jau minėtų medžių kirtimą. Klausimas tik toks, kaip (ne)sugebėsime išlikti tolerantiški?
Blogiausia tai, kad kovojimas už lygias galimybes pereina į vertybinį karą, kuris iš esmės keičia šeimos sampratą ir griauna žmonių kaip populiacijos vienybę. Esu už lygias galimybes karjeros, mokslo srityje, taip pat už amžinąsias vertybes – pagarbą ir meilę. Tačiau apie kokias lygias teises plačiąja prasme galime kalbėti, jei vyrai negimdo vaikų, o moterys jų neapvaisina? Čia ir prasideda suvokimo iškreiptumas, nes prisidengiant lygių galimybių troškimu, pernelyg išviešinamas seksualumas ir jo reiškimas, bylojantis apie rimtas psichologines bėdas.
Problema ne lovoje ir ne ta, ar vyras miega su vyru ar su moterimi (ir atvirkščiai), o visuomenės sekso-centrizmo liga. Seksas vienišumo nesumažins, o centrizmo liga tėra demonstratyvus, tačiau nesąmoningas bandymas pakovoti už vidinę ramybę, pasižymintis lytinės tapatybės neigimu ir savęs negerbimu, demonstruojant šį neigimą visuomenei. Jums turbūt sunku atsakyti – toleruojate kitokius ar ne? Veikiausiai tiesiog nekreipiate į problemą dėmesio, nes ji KOL KAS neturi tiesioginės įtakos jums ir numojate ranka, o tai – klaida. Pavyzdžiui, diskriminuoti gėjus žalinga ne tik dėl jų, bet ir dėl mūsų pačių. Ypač Šveicarijoje daugėja skyrybų dėl seksualinės pakraipos nuslėpimo: vyrai gėjai sukuria šeimas su moterimis, kurios nežino jų silpnybės kitiems vyrams. Galiausiai šie apgaudinėja žmonas, jos patiria neištikimybę ir dvigubą šoką neišvengiamoje situacijos atomazgoje.
Remiantis tyrimais, Danijoje beveik 50 proc. visų gyventojų pažymėti „single“ statusu, t.y. jie neturi antros puses, nei buvo kada nors vedę, nei išsiskyrę, nei turi vaikiną/merginą. Gal tai irgi atspindi baimę neišlošti vedybinėje loterijoje? O gal šeimos vertybės jau radikaliai pasikeitė?
Yra daugybė mokslinių teorijų, aiškinančių, ar homoseksualumas iškrypimas, ar tai įgimta ar paveldėta, kurios gali tiek paneigti, tiek patvirtinti jau pateiktą statistiką. Blogiausia tai, kad nuomonių daugialypiškumas verčia mus dar labiau abejoti. Dar sunkiau įkainoti naują prekę mūsų vertybių supermarkete. O kas, jei homoseksualumas yra gamtos atsišaukimas į demografinį sprogimą ir bandymas sumažinti žmonių populiaciją? Tokiu atveju įvyks natūrali atranka (kuri vyksta tarp gyvūnų). Išliks stipriausieji, tačiau šią stiprybę lems ne agresija ir reiškinių ignoravimas. Išlikimas daug ką paaiškins ir tokių audringų diskusijų – gerai ar blogai homoseksualumas (bei jo įstatyminės tendencijos) nebereikės.
Pabaigai – vėl grįžkime į senovę: jei viduramžių moteris viešumoje netyčia iš po ilgos suknelės parodydavo koją su smailianosiu bateliu, tai buvo laikoma nepadorumu, nes toks apavas – tabu. Gal ateityje smagiai pasijuoksime iš to, dėl ko jaudinamės dabar, o šiai dienai neįprastos santuokos ir kitoniškas seksualumas atrodys tik kaip iš po sijono išlindęs batelis. Kokias kurpes pasisiūsime, kaip jas avėsime – mūsų reikalas, bet verta prisiminti švytuoklės principą ir tai, kad mūsų apsisprendimas toleruoti, smerkti bei ignoruoti problemą anksčiau ar vėliau turės atoveiksmį.