Neatrodo, kad per nepilną pusmetį mūsų televizijoje, o ypač į jaunimą orientuotose laidose, „primityvaus mąstymo ir lytinio potraukio šlovinimas“, „vulgarumo ir seksualumo kultas“ būtų pranykęs. „Sex sells...“

„Sex education“ neefektyvumas

Deja, ne visi Lietuvoje besirūpinantys jaunimo reikalais problemą mato aukštesnio kultūrinio lygio kontekste. Seksualinio instinkto kultas kai kam yra pilnai priimtinas – reikia tik išvystyti „lytinio švietimo“ sistemą. Praktiškai tai reiškia platų kontracepcijos naudojimą ( ir gerą jos pardavimą). Ši taktika yra paremta seksualinės revoliucijos ideologija, teigiančia, jog ilgai krikščionybės moralinių varžtų pančiotas ir ribotas, šiuolaikinis žmogus pagaliau iš jų išsilaisvino, ir savo seksualiniams įgeidžiams gali suteikti mažai kuo apribojamą laisvę.

Lyg jau nuo senovės graikų laikų nebūtų aišku, jog jokių moralinių dėsnių nevaldomas seksualinis pasitenkinimas „numelioruoja“ tautos galias, skatindamas pagarbos asmeniui, giliųjų jausmų ir kitų humanistinių vertybių krizę, palaipsniui pagraužiančią ir pačius valstybės pamatus.

Kontracepcijos „studijų“ programos, pagrindinį impulsą savo išsivystymui gavusios po Amerikoje įvykusios seksualinės revoliucijos ir atsiradusios kartu su tokių „intelektualių“ leidinių pasirodymu kaip „Playboy“, „Hustler“ ir kt., yra vadinamos lytiniu švietimu – „sex education.“ Dėl akivaizdžių priežasčių, kurias paminėsime žemiau, jos patiria efektyvumo krizę – bent jau ten, kur to nebijoma pripažinti. Štai praėjusių metų gruodžio 31 dienos anglų dienraštis „Daily Telegraph“ rašo, jog britų vyriausybės pastangos sumažinti paauglių nėštumų skaičių platinant kontracepciją ir diegiant seksualinio švietimo programas yra nesėkmingos, tai pripažįsta ir patys valdininkai.

Vyriausybės kritikai teigė, jog „saugaus sekso“ propaganda atsisuko kitu galu: vis jaunesnės mergaitės ėmė patirti spaudimą pradėti seksualinius santykius, o populiarioji jaunimo kultūra, daugėjant „sekso be problemų“ galimybių, vis labiau suka primityvaus instinktų garbinimo linkme. „Ko [Anglijai] iš tikrųjų reikia yra radikalus nusisukimas nuo tokios „kultūros“, kuri intymius santykius redukavo iki rekreacijos ir laiko praleidimo būdo“, teigė Normanas Wellsas iš Family Education Trust organizacijos.

Gintautas Vaitoška:
Faktai rodo, kad kaip tik septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kada buvo masiškai pradėta naudoti kontracepcija, aukštyn šoko lytiškai plintančių ligų kreivė, abortų skaičius (logiška kontracepcinio mentaliteto išdava: nesuveikus kontracepcijai vaisingumas stabdomas abortu), o taip pat žymiai padaugėjo skyrybų. Akivaizdu, jog kontracepcija, priešingai negu tikėjosi naivieji švietėjai, nepadidino nei vedybinės laimės, nei nevedybinių santykių saugumo.

Daugiau kontracepcijos reiškia daugiau sekso – tokios „sudėtingos“ išvados mūsų seksualinio švietimo entuziastai, regis, padaryti nepajėgia. Tiesa, žodžių lygmenyje, neretai jie deklaruoja „vertybinę orientaciją“: mes už brandžius santykius, meilę ir netgi susilaikymą nuo sekso iki vedybų – tačiau seksualinio švietimo programų turinys rodo visai ką kita. Dėl paauglio psichologijos ypatumų, kuriuos, beje, mūsų ir kitos europinės kultūros gerai suvokė visais laikais, nuogas sekso tiesų eskponavimas turi sprogstamąjį efektą, kuris ir pasireiškia liūdnais statistiniais rodikliais. Tokia dinamika gerai suprantama kovos prieš ŽIV plitimą baruose: bent jau kalbant visuomenės mastu, išgelbsti ne sveiki prezervatyvai, tačiau sveikas protas.

Kodėl „švietimas“ neefektyvus

Žmogus, pasirodo, yra sudėtingesnis aparatas negu mano daugelis lytinio švietimo entuziastų. Atrodytų, tik sunaikinai ovuliaciją moters organizme arba išmokei paauglį teisingai užsimauti prezervatyvą – ir problema išspręsta. Tačiau faktai rodo, kad kaip tik septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kada buvo masiškai pradėta naudoti kontracepcija, aukštyn šoko lytiškai plintančių ligų kreivė, abortų skaičius (logiška kontracepcinio mentaliteto išdava: nesuveikus kontracepcijai vaisingumas stabdomas abortu), o taip pat žymiai padaugėjo skyrybų. Akivaizdu, jog kontracepcija, priešingai negu tikėjosi naivieji švietėjai, nepadidino nei vedybinės laimės, nei nevedybinių santykių saugumo.

Priežasčių tam yra daug. Paprasčiausia yra tokia: kontracepcija turi tam tikrą efektyvumo procentą; vadinasi, kuo daugiau atsitiktinių lytinių santykių, tuo daugiau neplanuotų nėštumų, abortų ir lytiškai plinančių ligų. Kuo daugiau tikinčių „saugaus sekso“ mitologija, tuo daugiau ja apsigavusiųjų.

Kita vertus, jei paskaitysite prezervatyvo panaudojimo instrukcijas, atrasite, kad joms tiksliai įvykdyti – o tik tada prezervatyvas bus „efektyvus“ – reikia būti kone mokslininku. Penki punktai, kurių čia dėl užsilikusio drovumo neaprašinėsime, tačiau kurie lytinio švietimo „studijų“ metu yra vaikams demonstruojami ant vyriško lyties organo muliažo, yra įvykdomi tik būnant blaiviam ir susikaupusiam – sąlygos tiesiogiai prieštaraujančios pačiai rekreacinio sekso idėjai bei aplinkybėms.

Trečia, problemai suvokti reikia truputį daugiau psichologijos pažinimo. Jei prezervatyvas gali būti efektyvus „apšviesto“ jaunuolio sąmonėje, tai pasąmonės balsas kalba kaip tik atvirkščiai. Vienas žymiausių XX a. psichoterapeutų, egzistencinės psichiatrijos autoritetas Rollo May rašo, jog galėjimas pastoti arba pradėti kūdikį – o ypatingai tada, kai žmogus yra nusivylęs skaudžiu draugystės sudužimu arba to bijo – neretai skatina „netyčinį“ neapsižiūrėjimą naudojant kontracepciją, nes tapti motina (o kartais net tėvu...) yra dalykas, sakantis, kad tu esi vis dėlto „efektyvus.“ Kad tėvai nestumdys taip lengvai, kad palikti nebus taip lengva, kad visuomenė pasižiūrės ne tik kaip į „neatsakingą piemenę“, bet kaip į moterį...

Suprantama, visa tai prieštaringa ir pilna problemų, tačiau toks yra žmogus, jau nekalbant apie tą jo porūšį, kuris vadinamas paaugliu. Kaip rašo kitas XX a. psichologijos šulas Erichas Fromas, būtent tas amžius aiškiai parodė, jog racionalistinis projektas „pagerinti“ visatą savo malonumui padidinti yra žlugęs: du didžiausi pasaulio istorijoje karai, holokaustas ir bolševikinis („šviesią ateitį“ žadantis...) teroras nenuginčyjamai parodė, jog žmogaus „viduriuose“ – pasąmonėje siaučia tokios galios, kurių su „teisinga metodika“ nesustabdysi.

Seksas ir pamokos

Apie tokį klausimą dar 1905 metais užsiminė Sigmundas Freudas žymiosiose „Trijose esė apie seksualumo teoriją“: „pedagogai pastebėjo, jog seksualinis aktyvumas padaro vaikus sunkiau išlavinamais.“ Po šimto metų – tai yra pernai – JAV paskelbtas Nacionalinis paauglių sveikatos longitudinis tyrimas pademonstruoja šią tiesą statistiškai. Jame skelbiama, jog nuo lytinių santykių susilaikantys paaugliai turi 60 proc. mažesnę galimybę būti išmesti iš mokyklos, 50 proc. mažesnę galimybę patys palikti mokyklą ir dvigubai didesnę galimybę pabaigti aukštąjį mokslą nei tie, kurie buvo mokykloje „seksualiai aktyvūs“.

Duomenys galiojo ir įvertinus galimas paklaidas dėl šeimos ekonominės padėties, lyties, rasės, tėvų išsilavinimo bei skyrybų. Tačiau gal būt tie „atsakingi“ paaugliai, t.y. tie, kurie lytiškai santykiaudami naudojo kontracepciją, nepatyrė tokio efekto? Juk pastarieji tai tikrai protingi!.. Pasirodo, kad nelabai: jei tyrimo metu 37,9 proc. paauglystėje susilaikiusių nuo seksualinių santykių jaunuolių studijavo koledže arba buvo jį baigę, tai iš lytiškai santykiavusiųjų nenaujant kontracepcijos studijavo koledže 18,7 proc. (t.y. dukart mažiau, kaip ką tik minėjome), o iš lytiškai aktyviųjų naudojusių kontracepciją studijavo 24 proc. Taigi, nors ir ne dukart, tačiau daugiau nei pusantro karto mažiau nei mokėjusių susilaikyti.

Amerikiečių mokslininkai R. Rectoras ir K. A. Johnsonas, analizavę šio tyrimo rezultatus, parodo ir logiškas tokio seksualinio aktyvumo paauglystės amžiuje priežastis. Pirma, žmogaus dėmesio ir motyvacijos resursai yra riboti; tokie vaikino ir merginos santykiai, kuriuose atsiduodama vienas kitam seksualiai, kuria stiprius, daug fizinio ir ypač emocinio „laiko“ sunaudojančius išgyvenimus, ko pasėkoje jo mažiau lieka mokslui.

Antra, paauglių seksualiniai santykiai yra neišvengiamai trumpalaikiai ir nestabilūs (60 proc. draugysčių pasibaigia per tris, o 80 proc. – per šešis mėnesius); intymių ryšių sudužimas sukelia emocinę sumaištį ir depresiją – dalykai, taip pat sumažinantys akademinius pasiekimus. Ir trečia, seksualiai aktyvūs paaugliai dažniau draugauja su bendraamžiais, kurie turi mažesnių akademinių ambicijų ir vieni kitus (kaip geroje girtuoklių kompanijoje) traukia žemyn.

Tyrimas taip pat parodė, jog sugebantys susilaikyti paaugliai demonstruoja geresnius rodiklius nei santykiaujantieji bendraamžiai tokiose asmenybės savybėse kaip sugebėjimas atidėti pasitenkinimą, orientacija į ilgalaikius tikslus, impulsų kontrolė bei galėjimas numatyti savo veiksmų pasekmes. Tad jei mes rūpinamės, kaip prof. Pavilionienė rašė kitame savo straipsnyje, iniciatyvaus, savarankiško ir konkurencingo jaunimo ugdymu, seksualinė švietimo pakraipa, regis, apšviečia ne tas smegenų sritis, kurios reikalingos šiuolaikiniame pasaulyje.

Kokios programos veikia

Geriausia pasaulyje šalis, lytinių švietėjų nuomone, yra Olandija. Ir išties, paauglių nėštumo rodikliai joje yra mažesni negu JAV arba D. Britanijoje. Tačiau patys olandai sako, kad jų programos jaunimui yra efektyvios dėl to, jog išmoko merginas sakyti „Ne“, rašoma Daily Telegraph. Palyginus su britų jaunimu, „meilė ir atsidavimas“ (commitment) buvo svarbiausia priežastis pradėti seksualiniams santykiams, tuo tarpu Anglijoje tai buvo svarbu tik mergaitėms, kai vaikinams buvo svarbu fizinis potraukis, bendraamžių spaudimas bei „pasinaudojimas galimybe.“ Priešingai įprastinėms klišėms apie „viską ir visiems leidžiančią“ Olandiją, pasirodo, jog jų jaunimo lytiniame ugdyme svarbią vietą užima moralinės normos, o „švietimas“ paliekamas pagrindinai socialiai atsilikusiems, neturtingiems rajonams, kuriuose klesti promiskuitetas.

Gintautas Vaitoška:
Anglijoje „saugaus sekso“ propaganda atsisuko kitu galu: vis jaunesnės mergaitės ėmė patirti spaudimą pradėti seksualinius santykius, o populiarioji jaunimo kultūra, daugėjant „sekso be problemų“ galimybių, vis labiau suka primityvaus instinktų garbinimo linkme.
Plačiai pripažįstama, jog tokioje didelėje šalyje kaip JAV, paauglių nėštumo rodiklius smarkiai sumažino asmenybės ugdymą bei į susilaikymą iki santuokos kviečiančios programos. Štai toks autoritetingas žurnalas kaip „Journal of Adolescent Health“ 2004 metais skelbia, jog 53 proc. sėkmės dėl sumažėjusio paauglių nėštumo dažnumo gali būti priskiriams ugdymo programoms, kai kontracepcijos naudojimui tik 47 proc.

Kitas, žymaus amerikiečių sociologo Roberto Lernerio atliktas vienos iš lytinio ugdymo programų („Best Friends“) tyrimas nurodo, jog jame dalyvavusios merginos, lyginant su programoje nedalyvavusia bendraamžių grupe grupe, šešis kartus rečiau buvo pradėjusios lytinius santykius, aštuonis kartus rečiau naudojo alkoholį arba narkotikus bei du kartus rečiau rūkė. Ši, viena iš daugelio panašių programų JAV, yra dėstoma virš 100 mokyklų, ir apima 110 akademinių valandų, skirtų asmenybės ugdymui, diskusijoms meilės ir draugystės, savigarbos, alkoholio ir narkotikų naudojimo, pasipriešinimo lytiniam bei kitokiam smurtui temomis, o taip pat AIDS bei kitų lytiškai plintančių ligų bei grožio – svorio – mitybos klausimais.

Panaši yra ir Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupės parengta programa. Ją rengę pedagogai, psichologai ir medikai kalba apie vyro ir moters tarpusavio pagarbą, lyčių stereotipų vengimą, savigarbos bei kitų asmenybės savybių ugdymą, tarpusavio santykius draugystėje bei šeimoje, savęs įvaizdžio problemas, kurios nemažam skaičiui merginų yra susijusios su anoreksija kaip pavojinga psichinei sveikatai būkle, jaunimas mokomas reflektuoti savo jausmus bei jų išraiškos, kalbama apie apsisaugojimą nuo smurto. Naudojant aktyvius pedagoginius metodus, šios vertybės yra ne tik diskutuojamos teoriškai, tačiau ir patiriamos praktiškai grupiniame darbe.

Aiškinama ir kas yra kontracepcija, parodant taip pat ir jos nepageidaujamus veikimo aspektus bei nešimtaprocentinį efektyvumą. Suprantama, esant toliau klestint primityviai jaunimo seksualizacijai mūsų žiniasklaidos priemonėse, tokios programos, netgi jei gerai mokyklose išdėstytos, yra tik lašas jūroje – tačiau vis dėlto tai yra geriau negu nieko, ir bent tiems paaugliams, kurie yra girdėję apie gilesnes vertybes bei gražesnę meilę savo šeimoje, nuskambės pažįstama gaida – o gal net išgelbės nuo skaudžios, „meilės“ ar „laisvo sekso“ vėliavomis pridengtos patirties...

Žiupsnelis seksualinio švietimo klasikos

Suprantama, mūsų seksualinio švietimo entuziastai, susibūrę į Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociaciją, kaip padorūs žmonės ir geri specialistai, nori tik gero mūsų jaunimui: kad nesirgtų, nepastotų ir būtų seksualiai laimingi. Žinoma, jų šūkiuose – kaip, pavyzdžiui tinklapyje skelbiamame siekyje „platinti informaciją apie saugų seksą ir propaguoti reprodukcines ir seksualines teises“ yra nedidelių klaidelių – tokių kaip kad užsikrėtimo bei pastojimo požiūriu (tikrai modernus sugretinimas, tiesa?..) „saugaus“ sekso nėra, yra tik „saugesnis“ – tai oficiali tarptautinių institucijų pozicija – arba ir tai, kad psichologiniu požiūriu paauglių sekso saugumas yra neįmanomas panašiai kaip saugus vairavimas pasigėrus – pasibaigia neišvengiama trauma.

Teoriškai Lietuvos seksualinio švietimo atstovai deklaruoja ištikimybę vertybinei orientacijai.

Štai žymus asociacijos narys dr. V. Klimas, regis, gina, net tezę, jog moralė bei skaistumas iki santuokos tiems, kurie tai sugeba, yra geras dalykas. Deja, viskas tik žodžiais: pakanka pasižiūrėti į minėtą asociacijos puslapį, kad suprastum, jog kokios vertybės asociacijai yra brangios.

Štai rubrika „Pirmas kartas“, skirta įspūdingiausiųjų „pirmųjų kartų“ aprašymui; atsidarius ją viršuje puikuojasi užrašas: „nekaltybė yra išgydomas dalykas ...“ Toks puslapis, kad ir ką bekalbėtų mano gerbiamas gyd. Klimas (tikrai vertas pagarbos tada, kada gydo...), yra tiesioginė agitacija už lytinius santykius tarp vaikų: yra istorijų apie pirmąjį kartą kai jai buvo trylika... Jau nekalbant apie seksualumo sujungimą su meile, čia skatinamas seksualinis infantilizmas tiesiogine žodžio prasme. Neatrodo, kad etika ir ginekologija dr. Klimo galvoje kaip nors susijungia, o apie asmenybės psichologinės brandos etapus – t.y. kada jaunas žmogus tampa pajėgus sujungti seksualumą su meile – vargu ar jis išvis ką nors galėtų pasakyti.

Beje, gal visgi viską lemia ekonomika ir abipusė nauda. Gerai sudalyvavus Seksualinės sveikatos asociacijos įdomiausių istorijų konkurse, galima laimėti prizų: veikalų, kurie prof. Pavilionienei, greičiausiai, parodyti nebuvo: „šlovinančių primityvų mąstymą ir lytinį potraukį“. Tačiau kai kuo profesorė gal ir apsidžiaugtų: tarp prizų yra ir 100 „Cool“ prezervatyvų! Tos pačios rūšies, nuo kurių pardavimo pasipildo asociacijos (narių?) kišenės. Na jau tiek to, smulkmena, nekreipiame į tai dėmesio mes... Svarbesnis klausimas yra toks: kaip čia yra su profesore Pavilioniene? Mat po intelektualiai triuškinančios Lietuvos televizijų primityvumo kritikos, ji parašė ir straipsnį, kuriame, šalia kitų dalykų, ji apgailestauja, kad Lietuvoje per brangūs prezervatyvai... Keistoki minties viražai; gal profesorė nepasitiki, kad jos pačios propaguojama „gili mintis bei nuoširdūs jausmai“, kviečiantys branginti savo seksualumą kaip didelį asmens turtą, yra prieinami ne tik tokiems išsilavinusiems intelektualams kaip ji pati, tačiau ir Lietuvos jaunimui?

Tačiau grįžkime prie seksualinio švietimo. Kaip ištikimi jo teorijos ir praktikos propaguotojai, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos atstovai turėtų gerbti vieną iš savo mokyklos klasikų, seksualinio švietimo Amerikoje pradininką ir labai žymų autoritetą Alfredą Kinsey, o taip pat visą jo mokslininkų komandą. Tai jis pasitarnavo labiausiai, kad seksualinės revoliucijos lozungai įsivyrautų Amerikoje, o paskui, per holivudinę produkciją, ir visame pasaulyje. O gal šie lietuviai kolegos turėtų drąsos būti tokiais politiškai nekorektiškais, kad savo įkūrėjo išsižadėtų? Pavojinga būtų, Tarptautinė tėvystės organizacija – juos įkūręs ir tebefinansuojantis abortų ir kontracepcijos pramonės magnatas – nepaglostytų... Su draugiškais palinkėjimais susigaudyti ne tik žemesnės kūno dalies, bet ir savų smegenų vingiuose, siunčiame jiems tokias šį rašinį pabaigiančias mintis.

Alfredo Kinsey požiūriu – o juk prieš tapdamas seksologu jis buvo zoologas (garsus vapsvų gyvenimo specialistas) – vyriškas individas gali patirti šešių rūšių seksualines iškrovas („outlets“). Kinsey nuomone, jos yra lygiavertės: masturbacija, naktinė poliucija, heteroseksualinis aktas, homoseksualinis aktas, heteroseksualinis petingas ir lytiniai santykiai su gyvuliais. Ir štai, viename iš devintojo dešimtmečio lytinio švietimo vadovėlių („Berniukai ir seksas“) Kinsey artimas bendradarbis ir kolega Walteris Pomeroy klausia: „Kas atsitiktų, jei berniukas turėtų lytinius santykius su gyvūnu?“ Ir atsako: „Maždaug vienas iš penkių kaime gyvenančių arba vasarą ten apsilankančių berniukų praktikuoja arba pabando santykius su gyvūnais: poniais, veršeliais, avimis, kiaulėmis ir netgi vištomis arba antimis. Taip pat dažnai naudojami šunys, nors katės retai. ... Kai kurie berniukai su gyvuliu užmezga stiprų emocinį ryšį, meile paženklintus seksualinius santykius („a loving sexual relationship“); dėl savo elgesio jie jautėsi gerai iki tol, kol pradėjo mokytis koledže, kur jie pirmą kartą sužinojo, jog tai, ką jie darė, buvo „nenormalu.“ Tik tada jie pasijautė prislėgti, ėmė laikyti save vos ne monstrais“.

Čia padarykime pauzę, o po to padėkokime Aukščiausiajam Viešpačiui, kad Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija kol kas dar neužsiėmė seksualiniu švietimu.