Kuriant nacionalinį investuotoją, Vyriausybė pasivijo Seimą institucinio orumo atsisakymo lenktynėse. Vyriausybė ir premjeras Gediminas Kirkilas be išlygų palaiko „Vilniaus prekybos“ grupės valdomos bendrovės „NDX energija” siekius, sutapatina valstybės ir „NDX energijos” interesus, kartais elgiasi lyg pirmenybę skirtų bendrovei. Vakaruose bendrovės moka milžiniškus atlyginimus lobistams, kad jie įtikintų valdžią priimti jai palankius politinius sprendimus. „Vilniaus prekybai“ klostosi geriau. Jai nereikia samdyti lobistų, nes Vyriausybė pati tapo uoliausiu lobistu.
Vyriausybė ne protestuoja prieš šį lese majesté, bet jam pritaria. Valdžios pareigūnai ne kartą prabilo “NDX energija” argumentais. Beveik pažodžiui kartodamas “NDX energija” ultimatumą, premjeras aiškino, kad “nebus su kuo derėtis”, jei Vyriausybė reikalautų atnaujintų derybas. Prieš kelias savaites seimo suorganizuotose diskusijose A. Matulevičius kelis kartus priminė Ūkio ministerijos sekretoriui Anicetui Ignotui, kad jis yra valstybės tarnautojas, tad turi ginti valstybės, ne „Vilniaus prekybos“ interesus. Seime ir Vyriausybėje nuolat šmirinėja „Vilniaus prekybos“ vyrai. Šį pirmadienį Kirkilo sušauktame kai kurių frakcijų vadovų pasitarime dėl Atominės elektrinės įstatymo pataisų dalyvavo ir vienas „Vilniaus prekybos“ vadovų Žilvinas Marcinkevičius. Ar jis dalyvavo kaip naujos frakcijos atstovas? Ar tik susirūpinęs, kad premjeras netaip kalbės, negebės deramai paaiškinti pataisų privalumų?
Šiomis dienomis be lobistų neapsieisi. Bet paprastai jie lieka šešėliuose. Teoriškai įstatymai turi tarnauti valstybės ir visų gyventojų interesams. Lobistai siekia pramušti savo klientams naudingus sprendimus. Politikai nenori sukurti įspūdį, kad jie rūpinasi siauros grupės, ne visų rinkėjų gerove. Tad šie ryšiai veikiau nuslėpiami negu viešai demonstruojami.
Pirmaisiais Busho kadencijos metais viceprezidento Cheney’o vadovaujama darbo grupė susitiko su energetikos bendrovės atstovais aptarti JAV energetikos politiką. Kilus nuogąstavimams, kad gauti patarimai buvo vienašališki, kai kurios nevyriausybinės organizacijos prašė viceprezidento atskleisti dalyvių sąrašą. Cheney’is kategoriškai atsisakė visuomenei pranešti net kas dalyvavo pasitarime, jau nekalbant apie tai, ką jie konkrečiai pasiūlė. Ilgainiui JAV Aukščiausias Teismas palaikė viceprezidento teisę tylėti.
Lietuvoje tvarkomasi kitaip. Kirkilo Vyriausybė ir “NDX energija” bendrauja kaip Siamo dvyniai. Visur žengiama kartu, kalbama tuo pačiu balsu, nors seniai akivaizdu, kad tai kenkia abiems pusėms. Vyriausybė elgiasi lyg ji būtų “NDX energija” tarnaitė, leidžia bendrovei ją viešai šokdinti, nesigėdija dėl pralošto orumo.
Nemažiau stebina „Vilniaus prekybos“ laikysena. Gal tik Jelcino laikais Borisas Berezovskis ir keli kiti oligarchai taip atvirai vaikštinėjo valdžios koridoriais, demonstratyviai gardžiavosi savo galia ir įtaka. Rusijos liaudis nepamilo jų.
Nesuprantu, kodėl veikiama taip nesubtiliai. Ar todėl, kad numatomas pelnas toks didelis, jog dėl jo ryžtamasi beveik viskuo rizikuoti? Gal manoma, kad šiandien pasipiktinę žmonės rytoj viską užmirš? Kad Seimas ir opozicinės partijos yra tiek pasimetusios, jog nieko nedarys?
Nors tuo abejoju, neatmestina galimybė, kad pataisytas įstatymas tarnauja Lietuvos interesams, kad parinktas variantas iš tiesų yra optimalus, kad be “NDX energija”nepasisektų pradėti statyti atominę elektrinę. Bet savo veiksmais Vyriausybė ir „Vilniaus prekyba“ užtikrina, kad jėgainės statyba lydės korupcijos ir neskaidrumo šleifas, kad daugeliui liks įspūdis, kad politikai ir valdininkai vėl užmiršo, kam jis atstovauja.
Per anksti numatyti politines pasekmes. Nors Liberalų ir centro sąjunga formaliai priklauso valdančiajai koalicijai, ji kietai priešinasi įstatymo pataisoms. Partijos vadovas A. Zuokas pareiškė, kad turime reikalą ne su “nacionaliniu investuotoju, o su nacionaliniu reketuotoju.” Kaip visada, konservatoriai blaškosi. Aiškinama, kad negalima visu projektu pasitikėti, bet atrodo, kad partija rimtai nesipriešins projektui, balsuojant, susilaikys.
Tyli Pakso “Tvarka ir teisingumas,” neragina savo remėjų išeiti į gatves ir demonstruoti prieš įstatymą. Paksas veikiausiai meldžiasi, kad įstatymas būtų priimtas. Ne dėl to, kad jam pritaria, bet dėl to, kad, kaip ir po „Mažeikių naftos“ pardavimo „Williams“, jis stengsis vaizduoti vienintelį Lietuvos politikos teisuolį, drįstantį priešintis stambaus verslo machinacijoms ir ginti paprastą skriaudžiamą žmogų.