Laimėjęs šį mačą, uždirbo daugiau nei 3 mln. Amerikos dolerių ir dingo. Vėl pasirodė tik po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakų. Pats pasisiūlęs duoti interviu Filipinų radijo stočiai „Radio Bombo“, B. Fischeris gyrė atakas ir pareiškė norintis, kad Amerika būtų nutrinta nuo žemės paviršiaus.
Islandijoje B. Fischeris apsigyveno 2005 m. kovą po aštuonių sulaikymo mėnesių Japonijoje, kur bandė priešintis deportavimui į Jungtines Valstijas. Amerika jo ieškojo dėl sankcijų Jugoslavijai pažeidimo ir nesumokėtų mokesčių. Prieš apsigyvendamas Islandijoje, šachmatų genijus gyveno kažkur tarp Tokijo ir Manilos, buvo vedęs 40 m. už save jaunesnę filipinietę.
Pirmoji pusė – straipsnis „Bobby Fischeris – genialiausias XX a. paranojikas“ iš „El Mundo“
„Per paskutinį tarptautinį mačą, kuriame dalyvavo, B. Fischeris pareikalavo turnyro organizatorių keletą centimetrų pakelti unitazą jo viešbučio numeryje, mat geriausias iš geriausių šachmatininkų privalo būti aukščiau viso pasaulio net ir atlikdamas savo intymius reikalus. Tai vyko 1992 m. Jugoslavijos mieste Sveti Stefane. Po laimėto mačo R. Fischeris dingo be pėdsakų.
Šachmatų mėgėjams beveik dešimtmetį teko laukti, kol šis žmogus vėl priminė apie save. Nespėjo griuvusių Niujorko bokštų dvynių sukeltos dulkės išsisklaidyti po didžiausios žmonijos istorijoje teroristinės atakos, o B. Fisheriu prisistatęs žmogus paskambino į nedidelę Filipinų radijo stotį, kad pareikštų savo nuomonę apie tragediją: „Aš ploju šiai operacijai ir noriu tapti liudininku to momento, kai Amerika dings iš pasaulio žemėlapio“.
R. Fisherio gyvenimas primena genialaus matematiko ir šizofreniko Johno Nasho, Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje, gyvenimo istoriją: kaip ir R. Fisheris, jis niekada negalėjo visiškai kontroliuoti savo proto.
Noras išsiaiškinti šio žaidimo paslaptis paskatino mažąjį Bobby dar vaikystėje visiškai atsiriboti nuo išorinio gyvenimo gimtojoje Čikagoje. Dėl jo asocialumo sunerimusiai motinai net teko duoti skelbimą vietos laikraštyje, kuriame ji prašė atsiliepti šachmatais žaidžiančius sūnaus bendraamžius. Būdamas 10 m. jaunasis vunderkindas dalyvavo pirmame turnyre ir nuo to laiko laimėjo visus įmanomus apdovanojimus.
Sulaukęs šešiolikos R. Fisheris nutarė mesti mokyklą, kad galėtų 14 valandų per parą skirti savo mėgstamiausiam užsiėmimui. Šachmatai buvo tiesiog apsėdę R. Fisherį. Nekeista, kad ilgainiui ėmė ryškėti įvairios jaunojo genijaus manijos ir keistenybės, o pasakojimų apie ekscentrišką jo elgesį vis dažniau ėmė pasirodyti laikraščiuose ir žurnaluose.
„Amžiaus mače“, kaip neretai buvo vadinama R. Fisherio ir B. Spaskio dvikova dėl pasaulio čempiono vardo 1972 m., Bobby nutarė pritaikyti praktikoje savo teoriją, kad neužtenka nugalėti, reikia dar ir pažeminti priešininką. Tuo metu, kai po kiekvieno ėjimo B. Spaskis pasitraukdavo į savo kambarį su 30 sovietinių šachmatininkų analizuoti partijos, jaunasis amerikietis eidavo žaisti kėgliais.
Po triumfo Islandijoje R. Fisherį Amerikoje sutiko kaip nacionalinį herojų. Spauda jį liaupsino, o garsenybės ir turčiai varžėsi siūlydami draugystę, kurios jam nereikėjo. Visą tą laiką R. Fisheris kalbėjo nepakelsiąs tokios gausybės grobuonių, o po kelių mėnesių paprasčiausiai dingo. Ir – viskas. Tarptautinė šachmatų federacija 1975 m. atėmė iš jo pasaulio čempiono vardą po to, kai R. Fisheris kelis kartus atsisakė ginti jį mače su tuometine Sovietų Sąjungos šachmatų viltimi Anatolijumi Karpovu.
Skirtingai nuo kitų jaunų žvaigždžių, nesugebėjusių dorotis su jas užgriuvusia šlove ir pinigais, jis niekada neturėjo problemų nei dėl narkotikų, nei dėl alkoholio, nei dėl moterų. Jo silpnoji vieta visada buvo pats stipriausias jo bruožas – nuovoka. Jis yra pareiškęs, kad baltieji privalo grįžti į Europą, juodaodžiai – į Afriką, o Ameriką reikia grąžinti indėnams.
Po to apkaltino žydus užgrobus valdžią pasaulyje. Taip pat yra skelbęs, kad šachmatai tėra viena protinės masturbacijos rūšių. R. Fisherio antisemitizmo niekas taip ir neįstengė paaiškinti – jo motina buvo žydė, o ir jis pats buvo gimęs žydų kvartale.
Gerbėjai ištisus dešimtmečius laukė ekscentriškojo genijaus sugrįžimo į šachmatus. Iš tiesų jis buvo grįžęs. Britų didmeistris Nigelas Shortas, aštuonis kartus internete nugalėtas nežinomo šachmatininko, sakė 99 proc. esą įsitikinęs, kad žaidė su R. Fisheriu. Daug metų trukęs šachmatininko tylėjimas suteikė galimybę jo kritikams tvirtinti, kad R. Fisherį persekiojo pralaimėjimo baimė.
Šachmatų turnyrų istorikai prisimena, kad R. Fisheris labai dažnai palikdavo turnyrus jų nebaigęs po to, kai organizatoriai atsisakydavo išpildyti jo keliamus absurdiškus reikalavimus. R. Fisheris, nesuprantamas ar tiesiog beprotis, visą gyvenimą mėgino pabėgti nuo savo genialumo. 2002 m. sausio 27 d. vienos Islandijos radijo stoties tiesioginiame eteryje klausytojas jo paklausė, kas didesnis, jis ar Garis Kasparovas.
„Kaip galite mane lyginti su tuo sukčiumi? – pasipiktino R. Fisheris. – Aš visko pasiekiau savo jėgomis ir nesužaidžiau nė vienos iš anksto sutartos partijos“. Po to jis dingo. Ir – viskas“.
Antroji pusė – straipsnis „Kaina, kurią sumokėjo R. Fisheris“ iš „The Wall Street Journal“
„Bobby Fisheris neilgai turėjo čempiono titulą, tačiau jo talentas ypatingų ginčų nekelia. Jis įnešė naujovių, kurių šachmatų žaidime nebuvo nuo 19 a. pabaigos. Pono R. Fisherio pranašumas prieš amžininkus buvo neįtikėtinas. 1972 m., Šaltojo karo įkarštyje, jis pats vienas sugebėjo įveikti puikiai sustyguotą sovietinę mašiną, viešpatavusią šachmatų pasaulyje keletą dešimtmečių. Ir tai – po to, kai R. Fisheris apskritai vos atvyko į mačą ir pralaimėjo pirmas dvi partijas.
Nors prieš susitikdamas su B. Spaskiu jis sutriuškino du kitus sovietinius didmeistrius, tuometinėje Sovietinių Sąjungoje jis turėjo gerbėjų ne vien dėl savo talento – daugelis slapta žavėjosi jo individualizmu ir laisve.
Mačui pasibaigus įtikinama amerikiečio pergale, visas pasaulis buvo po jo kojomis. Fantastiškas R. Fisherio žaidimas, jo Amerikos pilietybė ir įgimtas žavesys padarė jį nacionaliniu herojumi. Jis populiarumu varžėsi su boksininku Muhammadu Ali. Šachmatai pirmą kartą istorijoje tapo komerciškai sėkminga sporto šaka. Neregėtai išaugo vadovėlių, knygų apie šachmatus pardavimo skaičius, kelis kartus padidėjo turnyrų prizų fondai.
Bet šlovę lydėjo atsakomybė ir milžiniškas psichologinis spaudimas. Ponas R. Fisheris nebegalėjo prisiversti žaisti ir 1975 m. prarado čempiono vardą. Jį mėgino privilioti astronominėmis sumomis, už mačą su A. Karpovu jam siūlė 5 mln. dolerių. Bet R. Fisherį tuo metu jau buvo užvaldžiusios destruktyvios jėgos. Jis buvo idealus pretendentas, bet niekam tikęs čempionas.
Visuotinai įprasta manyti, kad B. Fisheris buvo paprastas ir kaprizingas vaikas, įpratęs, kad visi jo norai visada būtų tenkinami. Mano nuomone, jis vis dėlto gerai suvokė savo veiksmus ir psichologinį poveikį, kurį priešininkams darė jo elgesys. Reikjavike R. Fisheris turėjo reikalą su džentelmenu B. Spaskiu, kuriam sunkiai sekėsi priešintis karingam amerikiečiui.
Bet 1975 m. jam būtų tekę kovoti su jaunu A. Karpovu. Bijodamas net minties apie galimą pralaimėjimą, R. Fisheris pasitraukė iš šachmatų. Atsisakęs vienintelio užsiėmimo, kuriuo norėjo užsiimti gyvenime, jis atsidavė savigriovai. Paskutiniu jo dramos veiksmu galima laikyti 1992 m., kai susiviliojęs milijonais jis nutraukė atsiskyrėlišką gyvenimą ir sužaidė dar vieną mačą su B. Spaskiu karo išdraskytoje Jugoslavijoje ir taip pažeidė šiai šaliai paskelbtas tarptautines sankcijas.
Tai buvo neišraiškingas mačas, kuriame vis dėlto buvo R. Fisherį primenančių blykstelėjimų. 20 vienatvės metų vis labiau žeidė jo proto pusiausvyrą. Vėliau jis garsėjo nebent įžeidžiamais pareiškimais.
Vis dėlto R. Fisheris nusipelno atminimo – tiek dėl puikių partijų, tiek dėl to, ką nuveikė šachmatų labui. Jo dėka ištisa karta puikių Amerikos šachmatininkų pradėjo mokytis šio žaidimo dar vaikystėje. Būtų labai negerai, jei jo asmeninė tragedija taptų ir šachmatų tragedija.
Žmonės gali pagalvoti: štai kas gali ištikti genijų, nusprendusį savo gyvenimą susieti su šachmatais. Bet iš tiesų juk kalbama apie tai, kas gali ištikti jautrios psichikos žmogų, atsisakiusį pagrindinio savo gyvenimo užsiėmimo“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).