Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2, 1-12)

Nuo IV a. Rytų Bažnyčiose Viešpaties Apsireiškimas (gr. Epifaneia) yra švenčiamas kaip trejopas paminėjimas, apimantis išminčių pagarbinimą, Kristaus krikštą ir Kanos vestuves. Šioje šventėje pagerbiamas Jėzaus dieviškumo apsireiškimas: pagonims, kai į Betliejų atvyksta Rytų išminčiai, žydams, kai Jėzus krikštijasi Jordano upėje, ir mokiniams, kai Kanos vestuvėse vanduo virsta vynu. Vakarų Bažnyčioje šventės turinys sutelktas į išminčių pagarbinimą, todėl dažniausiai vadinama „Trijų Karalių“ švente, o Kristaus krikštas ir Kanos vestuvės minimos kitų sekmadienių liturgijose.

Tertulijonas († 230) yra pirmasis krikščionių autorius, pavadinęs Evangelijoje minimus išminčius karaliais. Galbūt jis turėjo mintyje 72 psalme: „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą. Jam tarnaus visos tautos” (Ps 72, 10-11).

Krikščioniškojoje ikonografijoje iki X a. išminčiai niekuomet nevaizduoti karališkais apdarais. Katakombų freskose jie pavaizduoti persiškais drabužiais. Nuo V a. nusistovėjo tradicija išskirti tris išminčius remiantis Evangelijoje minimomis trimis aukomis – auksas, smilkalai ir mira – kurios simbolizuoja Jėzaus karališkumą, dieviškumą ir žmogišką laikinumą. Tik atradus Naująjį pasaulį trys išminčiai pradėti vaizduoti kaip baltosios, geltonosios ir juodosios rasių atstovai: jie priklauso skirtingoms rasėms ir sykiu visai žmonijai. Jiems tradicija suteikė ir vardus: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Būtent šią dieną, daugelis krikščionių brėžia kreida ant savo durų tris simbolines raides: +K+M+B.

Naujajame Testamente tik evangelistas Matas mums papasakoja apie Rytų išminčių apsilankymą Betliejuje. Šiame pasakojime iškyla trys skirtingos reakcijos į Jėzaus gimimo pranešimą – išminčių, Erodo ir žydų dvasininkijos.

Pradėkime nuo neigiamo pavyzdžio – Erodo. Jis simbolizuoja žmogų, kuris savo pasirinkimą jau yra padaręs. Tarp Dievo ir savo valios, jis aiškiai pasirinko savo valios vykdymą. Iš meilės sau, jis gali paniekinti ir Dievą. Galbūt mano atliekąs savo pareigą – gina savo karalystę. Tad ir nekaltų vaikelių išžudymas yra morališkai pateisinamas (plg. Mt 2, 16-18), kaip ir daugeliui kitų diktatorių, nes tai daroma vardan visuomenės gėrio. Tik Dievo malonės stebuklas (ir laimei šių stebuklų yra) gali sušvelninti šį egoizmą ir perdėtą pasitikėjimą savimi.

Žydų dvasininkija žino, kur yra gimęs Mesijas, sugeba nurodyti ir kitiems, tačiau lieka patogiai įsitaisę savo namuose, Jeruzalėje. Tai simbolis gerai pažystamas mums, krikščionims: žinome, ką reiškia sekti Kristų, sugebame paaiškinti kitiems, tačiau dažnai mums trūksta drąsos, o gal ir noro, tuo gyventi.

Pagaliau pereikime prie išminčių. Jie nieko nemoko, bet daro. Dievas jiems apsireiškė jiems suprantamu būdu – stebint dangaus platybes, Dievo kūriniją. Dievoieškos knygą gali skaityti net ir nepažįstantis rašto žmogus. Ta knyga yra visas pasaulis: saulė, žvaigždės, jūra, medžiai, paukščiai, drugeliai, – visa tai yra Dievo kūriniai. Žvelgdamas į nuostabią gamtą žmogus mato joje Kūrėjo ranką. Šį jausmą gražiai išreiškė šv. Pranciškus Asyžietis († 1226) „Saulės giesmėje“.

Rytų išminčiai palieka savo susikurtą saugumą, aplinką ir leidžiasi į kelionę. Jie tai apibudina paprastai: „Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Jie eina „pagarbinti“. Tai teologiškai gilus išsireiškimas, kurį evangelistas Matas dar kartą pakartoja: „Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“. Jie žino ką reiškia „garbinti“ (gr. proskynesis), nes ši praktika gimė pas juos, Rytuose, karalių rūmuose. Pirmą kartą Naujajame Testamente šis žodis būtent čia ir užrašomas; tai pirmasis Kristaus dieviškumo atpažinimas. Taip pat ir šiandien, kai kurie krikščionys turėtų neužmiršti, kad garbinime tik Dievą. Mes gerbiame Mergelę Mariją ir šventuosius, prašome, kad jie pasimelstų už mus, bet jų negarbiname taip, kaip Dievo (plg. Apr 19, 10; 22, 9).

Paskutinė svarbi nuoroda, kurios galime pasimokyti iš išminčių, yra jų sugebėjimas, susitikus Jėzų, sugrįžti į savo kraštą kitu keliu. Keičiant gyvenimą, keičiasi ir kelias, tačiau vedantis ne kažkur tai, bet į mūsų kasdieninę aplinką.

Ir šiandien Jėzus Kristus yra pasaulyje. Norint jį atrasti, kaip ir Rytų išminčiams, reikia praeiti pro Jeruzalę, tai yra pro Bažnyčią. Daug kas bando ieškoti Jėzaus šalia Bažnyčios. Bet tai yra iliuzija. Negalima galvos atskirtos nuo kūno, negalima atrasti Kristaus anapus jo bendruomenės, jo žodžio, jo sakramentų. Bet tai pasakius, mes susiduriame su prieš tai jau paminėta skaudžia problema: Jeruzalė gerai žinojo, kur gimė ir kur randasi Jėzus, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Tad ir šiandien, Bažnyčios dvasininkija kartais nuvilia žmones, beieškančius Kristaus. Jie žino pasakyti, kur jis randasi: tarp vargšų, kenčiančių, tyruose širdyse kaip Marija ir Juozapas, bet patys ta linkme neina, nenusileidžia iš Jeruzalės blizgesio į vargingą Betliejaus tvartelį. Tačiau būtume neteisūs, jeigu nepastebėtume ir kitos Bažnyčios dalies, kuri gyvena ir kenčia su vargšais, kuri išdalija save misijose, kuri yra pasirengusi eiti kartu su visais Dievoieškos keliu.