Kovoja su užmarštimi
Algirdas Paleckis įsižeidė ir Jurgą Šeduikytę palygino su Salomėja Nėrimi. Palyginimas, daug ką pasakantis apie šio politiko kognityvinį disonansą – iki galo nesuvoktą savo asmenybės ir patirties elementą, atnešantį daug kančių ir vidinio disbalanso. Dar daugiau šis palyginimas pasako apie Vilniaus vicemero politinę kultūrą ir referencijų lauką.
Tiesą sakant, o ar galėjo kaip nors kitaip į Jurgos gestą reaguoti neeilinis politikos ir muzikos kičo karalystės gyventojas? Ir ką gi dar galėjo pasakyti paksininkas iš pašaukimo, kurio nuėjimas į libdemų gretas ir mėginimas destabilizuoti savo šalį tėra laiko klausimas?
Kad ir kaip būtų, aš nesiruošiu pagerbti Algirdo Paleckio dėmesiu, kurio jam šiuo metu skiriama tikrai per daug. Jis instinktyviai kovoja su tuo, kam yra pasmerktas – su užmarštimi. Jis juk nepadarė ir greičiausia nepadarys nieko, už ką istorija įamžintų jo vardą. Klasikinės graikiškos ir romėniškos pilietinės, moralinės bei politinės dorybės tikrai negresia draugui Algirdui Paleckiui, o makiaveliškoms ir šekspyriškoms blogio bei niekšybėms gelmėms jis yra tiesiog per silpnas ir blankus personažas.
Keičiasi žmonės
Svarbu kita – Lietuva pradėjo keistis. Ne jos politikai ir politika, o žmonės. Pats šviesiausias ir gražiausias ženklas, kad Lietuva pradėjo keistis ir akyse gražėti, yra Jurgos gestas. Esu įsitikinęs, kad ji elgėsi taip, kaip jai diktavo sąžinė, žmogiškas orumas ir būtinybė ginti savo poziciją. Bet galų gale ji apgynė net ne save.
Jurga apgynė jau seniai suniekintos Lietuvos aukštosios kultūros ir jos atstovų garbę. Juk mes gyvename šalyje, kurios valdantieji sluoksniai, sykiu ir mokslo bei kultūros institucijų vadovai paniekino mokslą, meną ir visą aukštąją kultūrą iki tokio lygio, kad ji šiandien yra tiesiog išguita iš kolektyvinio sentimento, pasididžiavimo savo šalimi ir apskritai socialinio reikšmingumo lauko.
Ką davėme pasauliui
Kas šiandien oficialiojoje Lietuvoje teikiasi prisiminti ir priminti jauniems žmonėms, kad mūsų šalis pasauliui davė Emmanuelį Leviną, Chaimą Soutine’ą, Jacques’ą Lipchtizą, Joną Meką, Jurgį Mačiūną, Vytautą Kavolį, Algirdą Julių Greimą, Mariją Gimbutienę, Aleksandrą Štromą?
Ar mes turime didžiuotis alumi ir pergalėmis, ar priminti kultūrinę atmintį baigiančiai prarasti oficialiajai Lietuvai, kad įstabias Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ ir „Karaliaus Lyro“ ekranizacijas kartu su didžiuoju rusų režisieriumi Grigorijumi Kozincevu sukūrė genialus lietuvių kino operatorius Jonas Gricius?
Ar mes turime prisiminti Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno pavardes tada, kada reikia švęsti iškilmingą datą ir pompastiškai parodyti pasauliui, ką turime? Ar tada, kada tenka atsakyti į nemalonų, bet niekur nedingstantį klausimą: ar mūsų didieji teatro režisieriai turi šansą likti savo šalyje ir kurti joje, ar jiems netrukus teks savo kūrybą perkelti į teatrą ir aukštąją kultūrą labiau gerbiančias šalis?
Kičo šėlsmas ir dvasios liumpenų puotos – tik taip galima apibūdinti daugelį iškilmingų švenčių, kurios transliuojamos per Lietuvos televiziją įvairių švenčių progomis. Ar įmanoma per mūsų televiziją tomis progomis, kada kreipiamasi į visą šalį, išgirsti styginių kvartetą, nesupopsintą operinę ariją, kamerinį orkestrą ar ilgesnę džiazo kompoziciją?
Analfabetų šėlsmas
Visa tai dingo. Įspūdis toks, kad Lietuva – tai visuotinės pubertetinės kultūros kraštas, kurioje kelią į sėkmę atveria gebėjimas televizijos ekrane pabūti keturiasdešimties metų paaugle arba šešiasdešimties metų jaunuoliu.
Ši kone visuotinė vulgarizacija ir barbarizacija stulbina dar ir tuo, kad ją orkestruojantieji ir užsakantieji kalba lietuvių tautos vardu ir yra šventai įsitikinę, kad tikrasis lietuvių tautos balsas yra ne jos akademinės muzikos kūrėjai ir atlikėjai, ne teatro meistrai, ne folkloro atlikėjai, ne poetai ir eseistai, juolab ne mokslo žmonės, o popmuzikos analfabetai.
Kas jiems šitą sakė? Iš kur jie žino, kad lietuviams reikia tik krepšinio, alaus, „Aliukų“ ir Ryčio Cicino? Jei tai būtų tiesa ir Lietuva gyventų tik kiču, tada nevertėtų stengtis pasauliui išlaikyti tokios kultūros.
Geriau jau tada leisti tokį brangų ir trumpą buvimo čia savo laiką prie klasikinių tekstų, didžiuosiuose pasaulio muziejuose ir koncertų salėse, užuot mėginus pakeisti, Milano Kunderos žodžiais tariant, užmaršties politikų ir muzikos idiotų valdomą visuomenę.
Laimei, taip vis dėlto nėra, nors mūsų dvasios liumpenproletariato ideologai ir spėjo įtikėti, kad alternatyvų jiems ir jų sėjamam skoniui bei estetiniams pasirinkimams nėra. Gerai, kad tai yra viso labo tik jiems patogi fikcija, kuriai tikrą iššūkį pirmoji ir metė Jurga.
Taip apginama garbė
Jurga itin švelniai ir nestipriais žodžiais pasakė paprastą tiesą, kad jei visas šitas dvasios liumpenproletariato šėlsmas nebus bent pristabdytas ir jei mes nerasime deramos vietos savo aukštajai kultūrai, galime padėti tašką visoje savęs teigimo ir reprezentavimo pasaulyje istorijoje bei liautis svaiginęsi iliuzija, kad nusipelnome teisės vadinti save europietiška nacija.
Jurga apgynė jau daugelį metų metodiškai ir nuolatos žeminamų Lietuvos menininkų ir kultūros meistrų garbę. Ji metė iššūkį politinio ir estetinio kičo propaguotojams ir rėmėjams. Sykiu jos gestas buvo paprastas, spontaniškas ir nė iš tolo nepriminė pigmėjiškų nuodingų strėlių ir viso to smulkios niekšybės repertuaro, kuriuo jau seniai gyvena ne politinių idėjų ir moralės normų, o savo kompleksų ir saldaus keršto savo šaliai laukimo valdomi mūsų politikai.
Todėl po šio Jurgos Šeduikytės gesto pajutau, kad manyje vėl nubudo optimizmo likučiai, prislopinti viso vargano mūsų politikos spektaklio, kurio nesinori stebėti ir juolab jame dalyvauti, bet kurį pagaliau būtina ryžtingai nutraukti. Panašų jausmą patyriau, kada prieš keletą metų jauna mergina Kaune nepriėmė tuometinio šalies prezidento Rolando Pakso jai dovanotų gėlių.
Jauni žmonės, ginantys savo orumą kvailumo, niekšybės ir cinizmo akivaizdoje, simboliškai apgina ir visos savo šalies garbę. Pagaliau Lietuva yra ne trumpalaikę galią įgyjantys ir užmarščiai pasmerkti politiniai klounai, o save ir savo visuomenę bei kultūrą gerbiančių žmonių moraliniai gestai bei pasirinkimai.
Žinia, kad Jonathano Swifto plunksnos nusipelnančių mūsų politikų nepagarbą viskam, kas aukščiau už juos, oriai ir ryžtingai gali bent akimirkai sustabdyti savęs nesureikšminantys, bet savo laisvę ir orumą branginantys žmonės, man yra gražiausia šių metų kalėdinė dovana. Tikiu, kad anaiptol ne man vienam.