Pavyzdžiu tepabus naujausias Juozo Dapšausko komentaras Aušrinės Pavilionienės tekstui. Kas tai: teorinė polemika? Diskusija apie visuomenei svarbius dalykus? Argumentų mūšis? J.Dapšauskas ir jo dvasios broliai mano, kad taip. Į šitą jų manymą, į „oponento“, „argumento“, „teorinės pozicijos skirtumo“, viešos diskusijos su „bendrapiliečiais nekrikščioniais“ suvokimą ir siūlau atkreipti dėmesį.
Jau pirmoje pastraipoje J.Dapšausko komentaras prisistato kaip blaivaus proto padiktuota reakcija į „pagiežingą moteriškės A.Pavilionienės straipsnį“: oponentės požiūrį iš karto mėginama diskredituoti dviem būdais. Pirma, „psichologine įžvalga“ apie jos asmenybę („įžvalgos“ pagrįstumas abejonių kelti neturėtų: klerikalams visi „kitos stovyklos“ atstovai atrodo pagiežingi – tuo ir paaiškinama jų priklausomybė „kitai stovyklai“); antra, niekinančiu epitetu „moteriškės“ (maždaug: „Aaa, taigi čia moteriškė šneka! Tegul sau!“).
Publika „pagiežingus“ atpažįsta – jos neapmausite. Ir šito jai, geraširdei, pakanka: pastaba, kad pagiežingo žmogaus (tebūnie taip!) argumentų svoris nė kiek ne mažesnis nei paties didžiausio filantropo, nes asmens emocinė būsena, charakteris, temperamentas nėra jo teorinės pozicijos pagrįstumo ar nepagrįstumo matas (kaip ir grožis, šukuosena, batų numeris, akinių forma), prie logikos nepratusiai publikai įspūdžio nedaro.
Cituoju: „A.Pavilionienė savo straipsniu dedasi labai pažangi ir visus, kurie išdrįsta teigti, kad tokiam geram dalykui kaip seksualumas turi būti apibrėžtos ribos, kad lytiškumą vaikuose reikia ugdyti, apšaukia konservatyviais tamsybininkais“. Tik dedasi? Vadinasi, pirma, J.Dapšausko manymu, ji tokia nėra (argumentai nepateikiami – „aišku savaime“), antra, „nebuvimas pažangia“ jam atrodo neabejotinu asmens trūkumu, trečia, reikia suprasti, kad iš tiesų būtent Romos Katalikų Bažnyčia yra pažangi (keista: ta institucija atvirai atmeta pačią modernybės sumanytą „pažangos“ idėją, bet viešuose mūšiuose neatsisako progų parodyti mums, kas yra „tikrai pažangus“, o kas tik „tokiu dedasi“).
Pavilionienė „apšaukia tamsybininkais“ tuos, kurie „išdrįsta teigti“. Ir vėl: oponentė – tik „šūkaujanti moterėlė“, o štai J.Dapšauskas – drąsus žmogus, kuris, nepaisydamas siaubingos „laicistų diktatūros“, ryžtasi pasisakyti; jis anaiptol nešūkauja. O drąsos reikia: juk oponentė – baisus žmogus. Ji ragina vaikučius kilogramais „šlemšti kontraceptikus“ ir verčia darytis abortus! Ji kviečia mus „sekti Europa, tapti jos zombiais“!
Europa – beviltiškas nemąstančių zombių kraštas, tuo tarpu Lietuva – dorovės, laisvo mąstymo oazė, kurioje kiekvienas, išsakęs Romos Katalikų Bažnyčios neaprobuotą nuomonę, paskelbiamas „nusišnekančiu rėksniu liaudies priešu“ (jei tai moteris – dar ir vieta parodoma: „Pagiežingos moteriškės tauškalai!“). Oi, oi – ir kur mes įstojome! (Taip kalba santūrus, racionalus, blaiviai mąstantis asmuo, kuriam svetimos emocijos – „purslotomis mintimis“ jis kaltina pašnekovę. Tas asmuo nori dalyvauti tam tikro lygio diskusijose, bet nežino, kad savo nepritarimo negalima reikšti forma „ji/s nusišneka“, nes sakyti, „ką čia nusišneki“, reiškia ne diskutuoti, o apšaukti.).
Ir pagaliau negalima nepastebėti generalinės J.Dapšausko komentaro temos: mielai išklausyčiau paaiškinimą, kaip Adomo ir Ievos nuodėmės tema siejasi su A.Pavilionienės straipsniu. Nejau ji taip interpretavo Bibliją? Ar tai ji teigė, kad Biblijoje Dievas uždraudė lytinius santykius, o J.Dapšauskas pasiryžo ginti Adomo ir Ievos istoriją nuo tokios absurdiškos interpretacijos? Kokiame troleibuse jis ją girdėjo? Gal jis nuoširdžiai mano, kad Pavilionienei negirdėtos eilutės “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją““(Pr 27-28)? Ir ką?
Sugretinkime šitas J.Dapšausko nežinantiems primintas eilutes su jo paties ištarme, skelbiančia, jog „Bet kokiam sveikai mąstančiam žmogui akivaizdu, kad seksualumui išreikšti tinkamiausia vieta yra santuoka, kad ne laikas seksualinius santykius pradėti 13 – 15 m“, ir – jei jau trokštame visur remtis Biblija – paprašykime nurodyti joje eilutes, kuriomis būtų fiksuojamas Adomo ir Ievos vedybinio kontrakto buvimo faktas (laikausi senos retorinės taisyklės: norėdamas įtikinti, naudok ne savo, o priešininko argumentus).
Bet tiek jau to. Paliksiu ramybėje „sveikai mąstančiam žmogui akivaizdžius dalykus“ (kuo mažiau mąstoma, tuo daugiau dalykų atrodo akivaizdūs), atkreipsiu dėmesį tik į vieną mažą aplinkybę (galinčią destabilizuoti savo „tiesų“ amžinumu tikintį dapšauskišką „sveiką mąstymą“), kad, pagal bažnytinę kanonų teisę, 12 metų yra leistinas santuokinis amžius. W.Shakespeare‘o Džiuljetai buvo trylika: kokia pornografinė istorija, ar ne?