Atsiprašyti už žmogaus kūniškumo niekinimą
Pirmiausia pradėsiu nuo to, kad krikščionybės istorijoje tikrai būta jos narių ir grupių kurios niekino žmogaus kūniškumą, jo seksualumą. Reikia tai aiškiai įvardinti ir, kaip popiežius Jonas Paulius II, pats, suprantama, nebūdamas nei kaltas, nei atsakingas tiesiogiai, atsiprašė už kai kuriuos krikščionių poelgius istorijoje. Taip reikia atsiprašyti ir už iškreiptą požiūrį tarpusi Bažnyčioje žmogaus kūniškumo ir seksualumo klausimu. Šis neteisingas požiūris traumavo ne vieną žmogų.
Tačiau reikia matyti istorinį kontekstą kaip šis požiūris formavosi. Suprantama, kad šiame straipsnyje neišdėstysiu istorinės analizės kaip tai plėtojosi , bet atkreipsiu dėmesį tik į kai kuriuos dalykus . Kaip bebūtų keista, bet pirmieji krikščionys kai kurių priešininkų buvo kaltinami būtent seksualinėmis orgijomis, palaidumu. Kita vertus, jau gana anksti krikščionybėje pradėjo kai kurie asmenys formuluoti mintį, kad kūnas ( taigi ir seksualumas) yra blogis iš esmės. Ši pasaulėžiūra (manicheizmas) ne kartą oficialiai buvo atmesta Katalikų Bažnyčios, tokias pažiūras skelbusieji net atskirti nuo Bažnyčios, tačiau realiai jų skelbtos mintys ir praktikos, o gaila, labai giliai įsismelkė visoje krikščionybėje ir amžiais darė didelę įtaką.
Egoizmo realybės nuogumas
Tad grįžtu prie straipsnio pradžioje iškelto klausimo: kokią pirmąją nuodėmę padarė Adomas su Ieva? Dauguma, tikriausiai, turi atsakymą, kad susigundė gražiu ir patraukliu obuoliu, kūnu, seksualumu ir taip nusidėjo. Dievas buvo kažkodėl uždraudęs šį gerą dalyką, tai už jų pasidavimą pagundai juos išvarė iš Rojaus. Tačiau šis aiškinimas yra visiškas nesusipratimas. Kur mes Biblijoje randame, kad Dievas būtų uždraudęs lytinius santykius? Piešingai, dar prieš išvarant iš Rojaus pradžios knygoje skaitome, kad „kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos, tardamas:“Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją““(Pr 27-28).
Jei turime bent truputi logikos ( net jei į Bibliją žiūrėtume tik kaip į literatūros gražų mitą) neįmanoma mąstyti, kad Dievas Adomą ir Ievą nubaudė už seksualinius santykius. Pats įsakė tai daryti, o paskui už tai baudė. Tik yra gan retorinis klausimas: kaip toks absurdiškas šios Šventojo Rašto vietos aiškinimas iš vis galėjo atsirasti ir taip plačiai pasklisti, įsišaknyti tiek pačių krikščionių tarpe, tiek ir visoje visuomenėje?
Pirmieji simboliniai mūsų protėviai nusidėjo egoizmu, suabejojimu (ir poelgiu) Dievo visišku geranoriškumu jų atžvilgiu, meile jiems, nusidėjo pasidavimu velnio melui, kad žmogus atsiskirdamas, nepaklusdamas Dievui-Meilei, tapdamas egoistu, taps už Jį didesnis ir laimingesnis. Ši iliuzija žmogų lydį per visą žmonijos istoriją. Tada jis pamato savo egoizmo nešamą „laimę“, pasekmes, nuogumą ir taip save išvaro iš Rojaus. Ar to tragiško nuogumo pasekmės nematomos karuose, šeimų nesutarimuose ir kitose egoizmo nuodėmėse?
Už lytiškai plintančias ligas ir nevaisingumą taip pat kalti konservatyvieji?
Štai A. Pavilionienė rašo: „Lietuvos jaunimas 15 - 24 m. gydosi nuo lytiškai plintančių infekcijų – sifilio bei chlamidiozės, gonorėjos, kurių komplikacijos gali padaryti žmones nevaisingus“. Supraskim, kad čia irgi kalti tie, kurie kalba apie lytinio potraukio valdymą. Jie paskatina jaunimą „pasigauti“ sifilį, gonorėją. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, per anksti pradėję seksualinius santykius, nesugeba ir suaugę būti ištikimais, valdyti savo seksualumą, šokinėja iš lovos į lovą, yra žymiai labiau neatsparūs ir kitom narkomanijos formom.
„Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programa“ ir siekiama vaikus ir paauglius atsakingai žiūrėti į savo lytiškumą, save brandinti santuokai, o ne leisti, kad seksualumas žmogų valdytų. Nevaldomas seksualumas yra viena iš vergystės rūšių, narkomanijos forma. Bet kokiam sveikai mąstančiam žmogui akivaizdu, kad seksualumui išreikšti tinkamiausia vieta yra santuoka, kad ne laikas seksualinius santykius pradėti 13 – 15 m. O dabar kiekvienais metais pradedančiųjų lytinius santykius amžius vis ankstyvesnis. Ir įvairios kontraceptikų firmos, neva besirūpinančios paauglių laime, propaguodamos savo produkciją, tikrai nepasisakys prieš tai.
Švietimas kartu su atsakomybe
Belieka pačiai visuomenei prisiimti atsakomybę, bet ir patys tėvai, anot A. Pavilionienės, pasisakantys už atsakingą vaikų seksualinį brendimą yra konservatyvūs tamsybininkai, kurių nereikia klausyti. Tokią destruktyvią mintį straipsnio autorė akivaizdžiai išsakė. Ir mes turime sekti Europa, tapti jos zombiais, kartoti jos klaidas, kurias jau po truputi jie patys pradeda suprasti. Reikia visuomenėje skatinti, kad seksualinius santykius pradėtų turėti vaikai, klinikos vaikams darytų abortus nežinant jų tėvams?
Vien žinojimas seksualinės technikos tikrai nėra švietimas. Galima vaikus mokinti, kaip užmauti prezervatyvą ant banano, bet tai tikrai nepaskatins atsakingai žiūrėti į savo seksualumą. Bet kokios žinios gali būti panaudotos ir geram ir blogam. Jei nebus krypties ir ugdymo, kad šias žinias paaugliai naudotų geram, jie greičiausiai ir paseks lengviausiu, bet į aklagatvį vedančiu, keliu – ankstyvais lytiniais santykiais.
Kaip sakant, viskam yra laikas. Ir jei jaunimui teigsime, kad viskas yra gerai, ko jie tiesiog dabar nori, užauginsim savo instinktų vergus, zombių visuomenę, kuria labai lengva manipuliuoti. Ir geri dalykai, ne vietoje ir ne laikų naudojami, tampa blogi. O krikščionybė ir teigia, kad Dievo gražiai dovanai seksualumui yra tinkama vieta ir laikas. Ir tuo jokiu būdu nėra paniekinamas seksualumas, žmogaus kūnas. Būtų galima daug surasti vietų Biblijoje, kur kalbama apie žmogaus lytiškumą teigiamai: pradedant būtent Pradžios knyga (kur suvalgė obuolį...), Giesmių giesme ir baigiant krikščionybe - apaštalų laiškais. Viename iš jų skaitome: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla tai jūs!”
Žmogus, taip pat ir jo kūnas yra Dievo šventykla. Lytiškumas - Dievo dovana, kurią žmogui naudojantis, Dievas džiaugiasi. Kur nebėra tvarkos – ši dovana gali tapti prakeiksmu. Ugnis yra geras dalykas, bet tai gali būti ir prakeiksmas, jei ji nesuvaldoma. Pabaigai vėl grįšime prie Pradžios knygos, kur neva pirmieji tėvai nusidėjo turėdami lytinius santykius, ten skaitome, kad „vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos ir jie taps vienu kūnu“ (Per 2,24). Tai gražu ir šventa. Tačiau viskam yra laikas!