LDM direktoriaus Romualdo Budrio reakcija į šį unikalų mūsų paveldo objektą buvo stulbinančiai atsaini ir profaniška. „Pavyzdžiui, neseniai būsimajai Valdovų rūmų ekspozicijai įsigijome XVII amžiaus indų kolekciją – už visus juos sumokėjome perpus mažiau, negu įvertinta ta vienintelė Sapiegų taurė. Žinoma, būtų gerai ją turėti, bet už 800 tūkstančių litų Valdovų rūmuose galėtume įrengti visą kambarį. Tai kas geriau – ar visas kambarys, ar viena taurė tarp plikų sienų? Be to, nežinome, kokia tikroji jos vertė,“ – aiškino R. Budrys interviu „Lietuvos rytui“ (2007-11-23). Beje, lapkričio 29 d. Lietuvos valstybės ir LDM vadovų nesudominusi taurė buvo parduota už mažesnę nei ekspertų nustatyta kainą – 640 tūkst. litų.
Nesistebiu, kad ponui R. Budriui ekspertų įvertintos taurės vertė liko neaiški. Stebina kitkas: LDM leidžia valstybės skirtus milijonus, įvairiuose neaiškiuose antikvariatuose pirkdamas neaiškios kilmės sendaikčius, bet atkakliai ignoruoja viską, kas iš tiesų susiję su po pasaulį išblaškytu lituanistiniu paveldu.
Sapiegos taurė nėra vienintelis toks atvejis. Kaip pastebėjo Rasa Gečaitė, jau porą metų besidominti, kaip LDM vadovai atrinkinėja eksponatus Valdovų rūmams, šių metų rugsėjo 20 d. tame pačiame „Christie's“ aukcione už 24250 eurų (83,7 tūkst. litų) parduotas originalus paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) portretas. Tai pigiau, nei Valdovų rūmams perkami su Lietuva nesusiję paveikslai, bet LDM šis portretas nesudomino.
Panašiai R. Budrys bei V. Dolinskas ignoravo 2005 m. lapkričio 29 d. Baltarusijoje už 80 tūkst. JAV dolerių (240 tūkst. litų) pardavinėtą unikalų XV a. I pusės sidabrinį paauksuotą diržą, Baltarusijoje pramintą „Vytauto diržu“. Vos išgirdę apie šį Lietuvos kultūros istorijai ypatingą reikšmę turintį dirbinį, R. Budrys ir V. Dolinskas suskubo pareikšti abejones dėl jo autentiškumo ir, žinoma, neparodė nė menkiausio noro juo plačiau pasidomėti, nors diržas jau buvo įvertintas kur kas rimtesnių už šiuodu veikėjus specialistų ir pripažintas autentišku.
Menkaverčiai daiktai Valdovų rūmams perkami dideliais kiekiais: antai vien kasapankų (suolas-dėžė) Valdovų rūmams jau nupirkta 19, be to, dar 6 kasonės (irgi panašus baldas). Kaip galima spręsti iš LDM paskelbto jau supirktų sendaikčių sąrašo, daugiausia tai yra daiktai be jokios istorijos: neaišku, kas ir kam juos padarė, kokiais keliais jie pasiekė mūsų laikus, tik aišku, kad nieko bendro su Lietuva jie neturi.
Antai Prancūzijoje įsigytas XVI a. krėslas, anot LDM skelbiamo aprašymo, „istoriškai tarnavo kaip Burgundijos kunigaikščio ar didiko sostas“, tad šis baldas Valdovų rūmuose turės vaizduoti mūsų valdovų sostą. Aišku, kad nežinodami, kas tai iš tiesų per krėslas, kam jis priklausė – „kunigaikščiui ar didikui“ (jau nekalbant apie šio „kunigaikščio ar didiko“ vardą), neįtikinsime jo ypatinga verte nė turisto iš Burgundijos, jeigu toks užklystų į Valdovų rūmus. Tiesa, LDM gidai, skirtingai nuo oficialių aprašymų kūrėjų, net nespėlioja – pristato šį krėslą tiesiog kaip tikrą Burgundijos kunigaikščio sostą, kuris buvęs toks pat, kaip ir mūsų valdovų...
Perkami net tokie daiktai, kurių tikroji paskirtis patiems pirkėjams lieka paslaptimi. „Vaistinės indas (?)“ – taip (su klaustuku) įvardintas indas, 2006 m. Italijoje nupirktas už 8,3 tūkst. litų. Dar vienas panašus galbūt vaistinės indas įsigytas už 12 tūkst. litų. Mat tas ir kitas indas, „manoma, buvo naudojamas vaistinėje“.
Vaistinėje? Kokioje vaistinėje? Čia bus Valdovų rūmai ar Vaistinės muziejus? LDM rašytojai pripažįsta: „Vienareikšmių duomenų apie vaistinės egzistavimą Vilniaus rūmuose nėra, tačiau archeologinių tyrinėjimų metu rasta nemažai tipologiškai bei spalvinės gamos prasme panašių indų“. Taigi, spėjamas italų vaistinės indas gerai pailiustruos spėjamos Lietuvos valdovų vaistinės buitį.
Iš tiesų pinigų verkiant reikia ir tikram paveldui, aptinkamam Valdovų rūmų teritorijoje. Atkastos unikalios medinio viduramžių užstatymo liekanos, deja, yra tik aprašomos, nufotografuojamos ir... išvežamos į sąvartyną! Taip naikinamas unikaliausias mūsų kultūros paveldas, nors, pavyzdžiui, Breste atkastas medinių pastatų liekanas baltarusiai sugebėjo užkonservuoti vietoje ir įrengti unikalią ekspoziciją. Taip, dėl drėgmės išsilaikiusias medines konstrukcijas konservuoti sudėtinga ir brangu, bet tai daryti būtų nepalyginamai didesnė prasmė, nei švaistyti pinigus Vakarų Europos antikvariatuose.
Vietoj to LDM iniciatyva Valdovų rūmų teritorijoje įvykdytas tikras nusikaltimas: iškastas visas kiemas, kuriame buvo ankstesnių už atstatomus Valdovų rūmų pamatai, siekiantys XIV amžių, tie pamatai įsprausti į gelžbetonines konstrukcijas ir tarp jų įrengtas su Valdovų rūmais nieko bendro neturintis terminalas, kuriame bus rūbinės ir lankytojų srautų skirstymo vieta. Taip laimima daugiau „naudingo ploto“, tarsi Valdovų rūmai būtų atkūrinėjami, siekiant gauti kuo daugiau patalpų, o ne atkurti istorinį rūmų vaizdą.
Būsimiems Valdovų rūmų lankytojams, iš V. Dolinsko pirkinių bandysiantiems susidaryti Lietuvos valdovų buities įvaizdį, gali kilti ir toks klausimas: kokiam socialiniam sluoksniui priklausė mūsų valdovai? Magnatams turbūt ne, jeigu jau nesugebame įsigyti net vienos Sapiegoms priklausiusios sidabrinės taurės. Gal tuomet vidutiniams bajorams? Tai jau panašiau į tiesą. LDM gidė, stabtelėjusi prie vienos nušiurusios kasapankos, papuošiančios Valdovų rūmų interjerus, papasakojo jaudinančią istoriją apie tai, kaip šį baldą R. Budrys pusvelčiui įsigijo, važinėdamas po Lietuvą, ir turguje pamatęs ūkininką, prekiaujantį į ją sukrautomis bulvėmis...
Bet grįžkime prie V. Dolinsko man duoto griežto nurodymo liautis skleidus erezijas. Atrodo, naujieji Valdovų rūmų „valdovai“ iš LDM jau įsijaučia į savo vaidmenį. Kaip ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdžia neapsiribojo vien Valdovų rūmais, taip ir V. Dolinskas ima įvedinėti savo tvarką visoje Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tiesa, nepaisant valdoviškų pretenzijų, savo manieromis naujasis „valdovas“ ko gero nusileistų ir anų laikų valdovų vežikams. Bandžiau pasiaiškinti, kokių konkrečių pretenzijų man turi V. Dolinskas. Mūsų susirašinėjimas buvo trumpas ir nevaisingas, įdomus gal tik naujojo „valdovo“ mentaliteto požiūriu. Vietoj paaiškinimo, V. Dolinskas iškart pradėjo plūstis ir išvadino mane debilu bei ligoniu, kurio „debilizmas įrašytas fizionomijoje“.
Iš tiesų jo didenybės Vydo Dolinsko mąstysenoje yra šis bei tas pažįstamo, netgi sakyčiau, valdoviško. Tik ne iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų laikų. Oponentus skelbti psichiniais ligoniais labai mėgo sovietmečio valdovai. Normalūs buvo tik paklusnūs, lojalūs piliečiai. Tačiau LDM „valdovų“ ryšiai būtent su šia praeitimi reiškiasi ne tik mentaliteto lygmenyje.
Ne paslaptis, kad LDM vadovas R. Budrys yra senas nomenklatūrinis kadras, proteguojamas Algirdo Brazausko. Būtent šiais klaniniais ryšiais ir galima paaiškinti visiškai nelogišką sprendimą Žemutinės pilies teritorijoje įsteigti feodalines jurzdikas primenančias LDM valdas: dar iš sovietmečio paveldėtą dalį Senojo arsenalo, kuris tarsi svetimkūnis įsiterpia į Lietuvos Nacionaliniam muziejui priklausančią teritoriją, o šiais laikais – ir Valdovų rūmus pavesti būtent šiam su politinės istorijos objektais nieko bendro neturinčiam muziejui, o ne Nacionaliniam muziejui, kurio misija ir yra parodyti mūsų valstybės istoriją.
Vardan ko buvo paaukota logika, akivaizdu: Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovybė nebuvo paranki dar vienam Valdovų rūmų „valdovui“ A. Brazauskui, kurio iniciatyvos, tokios, kaip suniokoti Pilies kalną, įrengiant funikulierių, tiesiog šiurpino LNM specialistus. Kritiškai jie žiūrėjo ir į Valdovų rūmų statybas. Tad aišku, jog Valdovų rūmams vietoj tikrų muziejininkų buvo pasirinkti nepakantūs kritikams, bet paklusnūs šeimininkui profanai.
Šito pasirinkimo rezultatus matome jau dabar ir jausime dar ilgai. „Tikrai tikiu, kad Lietuvos sostapilės centre išdygę XXI a. Valdovų rūmai bus išties garsūs. Tik ne dėl autentikos ir desperatiškai supirktų meno kūrinių originalų (?), o dėl pasaulinio lygio profaniškumo,“ – pranašauja R. Gečaitė. Bijau, kad jei profanai nebus sustabdyti, šiai pranašystei lemta išsipildyti su kaupu.