Politinėje praktikoje tai reiškia, kad renkant politines partijas demokratiškuose rinkimuose jos save identifikuoja su dešine arba kaire, taip palengvindamos rinkėjų dalią ir susiedamos save su kitomis partijomis, arba rinkimų įstatymai nustato, kiek rinkėjų balsų yra vertas mandatas, bet tokios taisyklės žinomos iš anksto.
Kitas Arrow paradokso aspektas - kad visi minėti kriterijai bus patenkinti ir tuo atveju, jeigu įstatymus leis ir alternatyvas rinksis vienas individas. Jis turės nenusakomą skaičių galimybių, jos bus tarpusavyje nesusijusios, o to individo preferencijų pasikeitimas visada atsispindės galutiniame rezultate.
Politinėje praktikoje tai žinoma diktatūros vardu: vienas asmuo, daug alternatyvų ir lemiantis sprendimas. Po gruodžio 2 d. Rusijos Dūmos rinkimų šį paradoksą galima bus tyrinėti empiriškai, nes jis tapo realybe. Rusijos prezidentas (tikriausiai reikėtų sakyti ir kandidatas į Rusijos Dūmą) Vladimiras Putinas turėjo daug alternatyvų rinkimų kampanijos metu: dalyvauti ar nedalyvauti joje aktyviai, būti vienos partijos sąraše ar nebūti, atvirai remti vieną partiją ar tiesiog skatinti rusus dalyvauti rinkimuose, apsunkinti opozicijos dalyvavimą rinkimuose arba ne ir taip toliau.
Niekas neabejojo, kad būtent nuo jo pasirinkimo priklausys, kokie bus galutiniai rinkimų į žemuosius Rusijos parlamento rūmus rezultatai. Ne veltui daugelis apžvalgininkų tai pavadino balsavimu dėl pasitikėjimo Putinu: daugiau nei 60 proc. rinkėjų balsavo ne už partijas, ne už jų siūlomas alternatyvas, bet už prezidento pasirinkimą. Rezultatas akivaizdžiai atitinka Putino pasirinkimą: jo remiama „Vieninga Rusija" turėtų gauti 306 vietas Dūmoje. Kitos į Rusijos parlamentą patekusios partijos – „Teisinga Rusija" ir Liberalų demokratų partija – yra „susijusios alternatyvos", t.y. vadinasi kitaip, bet iš principo balsuoja kaip ir Putino partija.
Į klausimus, kodėl rusai pritaria prezidento pasirinkimui remti vieną partiją parlamento rinkimuose ir rinkimų įstatymo pakeitimams mažų opozicinių partijų ir nepriklausomų kandidatų nenaudai, opozicijos ignoravimui valstybinių televizijų eteryje, opozicijos lyderių sulaikymams, atsakyti galima dvejopai – paprastai ir sudėtingai. Paprastas atsakymas, kuris yra priimtinas ir Rusijos kritikams, ir dabartinei Rusijos valdžiai - tikėjimas, kad rusai vis dar neatsigauna po didžiulio ekonominio nuosmukio Boriso Jelcino laikais. Putinas sugebėjo nesunkiai pasinaudoti naftos doleriais, kurie užtikrina savotišką stabilumo jausmą ir garantuoja minimalias pajamas. Kitas klausimas, kaip įmanoma išgyventi už 200 litų neviršijančią pensiją.
Toks ekonominių ir socialinių sąlygų nulemtas balsavimas dar sustiprintas „didžiosios Rusijos" sentimentais. „Nuogi, alkani, bet dideli" vis dar svarbus argumentas: likus porai savaičių iki rinkimų Putinas asmeniškai apkaltino Vakarų valstybes kišantis į jo šalies vidaus reikalus, nors jokie užsienio fondai nebegali teikti paramos net nevyriausybinėms organizacijoms jau daugiau nei metus.
Vos tik paskelbus preliminarius rinkimų rezultatus, „Vieningosios Rusijos" pirmininkas Borisas Gryzlovas teigė, kad susirinkusi naujoji Dūma peržiūrės sprendimą dėl atsiskirti nuo Gruzijos siekiančių Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimo. Vykdyti agresyvią užsienio politiką yra paprasčiau ir tikriausiai pigiau nei sutvarkyti socialinės apsaugos sistemą. Taigi iš principo rinkimai vyko demokratiškai, tačiau rinkėjų motyvacija rėmėsi ekonominiais, socialiniais ir imperiniais argumentais.
Sunkesnis Rusijos pasirinkimo paaiškinimas yra kartu ir mažiau priimtinas visoms save „strateginėmis partnerėmis" vadinančioms valstybėms – JAV, Vokietijai, Prancūzijai. Ne vienam tarptautinių santykių veikėjui sunku pripažinti, kad per pastaruosius aštuonerius metus Rusijos politinėje sistemoje įvyko pasikeitimų, kurių niekaip negalima pavadintini demokratiškais. Jeigu 99 proc. Čečėnijos gyventojų dalyvauja Dūmos rinkimuose ir iš jų 99 proc. balsuoja už partiją, kurios sąraše pirmu numeriu esantis Putinas pradėjo antrą karą šioje autonominėje respublikoje, tai tikriausiai yra pakankamai akivaizdus indikatorius, kad kažkas Rusijoje vyksta ne taip, kaip norėtųsi.
Verslo telkimas kelių su dabartine valdžia susijusių oligarchų rankose, žiniasklaidos priemonių monopolizavimas, partijų ir nevyriausybinių organizacijų registravimo ir finansavimo įstatymų pakeitimas, gubernatorių skyrimo tvarkos centralizavimas buvo vainikuoti rinkimų įstatymo į Dūmą pakeitimu. Šie instituciniai pokyčiai padėjo sukurti valdžios vertikalę, kuri lemia ne tik tai, kad prezidentas skiria ir atleidžia daugumą aukščiausių pareigūnų, bet ir formuoja palankią visuomenės nuomonę.
Visuomenės lepinimas lengva duona už naftos dolerius ir didelės valstybės iliuzija leidžia dabartinei Rusijos valdžiai nepastebimai kurti sistemą, kuri nesunkiai save reprodukuotų, net jeigu reikėtų pakeisti vieną ar kitą pareigūną ar tiesiog sukeisti juos vietomis. Putino populiarumas yra sukurtas sėkmingo televizinio įvaizdžio dėka. Daugiau ar mažiau panašų reitingą galėtų turėti bet kuris bent minimaliai žavus politikas, kuris iš televizoriaus ekrano išnyksta tik muilo operų metu.
Kiti du svarbūs šios kuriamos sistemos elementai yra jėgos struktūros ir galimybė skirstyti bei perskirstyti pinigus. Jėgos struktūros prižiūri veikėjų lojalumą, gali raportuoti apie nuotaikas visuomenėje, pagal kurias adaptuojami pasirodymai televizijoje. Galimybė skirstyti pinigus užtikrina tų pačių jėgos struktūrų lojalumą per jų finansavimą bei visų kitų veikėjų priklausomybę nuo „duodančios rankos".
Viena problema, kurią, siekdama sistemos išlikimo, Rusijos valdžia vis dar turi išspręsti - priklausomybė nuo žaliavų eksporto. Niekas šiandieninėje Rusijoje nebando perspėti patiklių rinkėjų, kad staiga kritus naftos kainoms, šalies socialinė sistema visiškai žlugtų. Rusijos pramonė pastaraisiais metais vystėsi daug lėčiau nei augo jos BVP. Rusiškos prekės yra tokios prastos kokybės, kad yra visiškai nekonkurencingos pasaulio rinkoje, nes yra brangesnės nei panašios kokybės kiniškos prekės. Nusivylimas valdžia tokiu atveju būtų dvigubai didesnis nei demokratija Jelcino laikais: sovietinis žmogus buvo pripratęs gyventi kukliai, bet naftos doleriais sotinamas ir prabangiais automobiliais važinėjantis rusas gali tapti labai piktas.
Deja, net jeigu ir buvo bent vienas ar kitas balsas, kuris bandė perspėti apie tokius galimus juodus scenarijus, jis nebuvo girdimas arba su juo buvo susidorota pačiu brutaliausiu būdu Putino gimtadienio dieną. Todėl nenuostabu, kad tokioje iškreiptoje šalies valdymo sistemoje dabartinis prezidentas gali kandidatuoti į Dūmą ir svarstyti galimybę tapti jos nariu „kada nors", kai pasibaigs prezidento kadencija, arba išreikšti norą būti premjeru. Dar paprasčiau turėti tokį parlamentą, kuriame viena partija turi pakankamai balsų pakeisti konstituciją, be to, yra visiškai priklausoma nuo sprendimo perskirstyti pinigus.
Taigi susidaro idealus empirinis pavyzdys, kuris leidžia patikrinti vieną iš politikos mokslų teorijų: plati alternatyvų skalė ir vieno žmogaus, kuriam dirba visa sistema, sprendimas tampa lemiamas. Jeigu tą žmogų pakeisi kitu – maža bėda, jeigu tik jam dirbs visa sistema – kitos asmens preferencijos lems šiek tiek kitokius pasikeitimus, bet jo sprendimai bus lemiami.