Liberalioji demokratija pirmiausia yra laisvi rinkimai ir žmogaus teisės. Šiandien tarptautinio terorizmo pagrindu žmogaus teisės varžomos ir Niujorke, ir Vilniuje, o į rinkimus vaikšto vis mažiau lietuvių ir kitų europiečių. Gal todėl reikia pradėti kalbėti apie liberaliosios demokratijos pabaigą? Tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje?
Lietuvoje į neseniai vykusius rinkimus į laisvą Seimo nario vietą Alytuje atėjo vos pora dešimčių rinkėjų. Tikėtina, kad į artėjančius Seimo rinkimus jų ateis taip pat nedaug. Nebent prispirs ekonominė krizė ir su ja susijusių radikalių pokyčių viltis.
Liberalioji demokratija išgyvena ne pačius geriausius laikus ir vadinamosiose Vakarų valstybėse. Čia jau beveik dešimtmetis aktualiausiomis išlieka iš daugiakultūrių visuomenių prigimties išplaukiančios problemos. Galiausiai ar moterys ir vaikai iš Lietuvos pirmiausia neparduodamos vadinamosiose brandžiosiose pasaulio demokratijose, užimančiose aukščiausias vietas "Freedom House" reitinguose?
Negana to, kad beveik visame pasaulyje dėl tarptautinio terorizmo grėsmės yra ribojamas trijų Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnių (dėl teisės į saugumą ir laisvę, dėl teisės į privatumą ir dėl žmogaus kankinimo uždraudimo) veikimas, pati liberalioji demokratija virto tiesiog "vartotojiškąja demokratija", kur piliečiai renkasi iš gausybės prekių, o ne politikos programų.
Demokratijos pabaiga turbūt ateis dar negreitai. Ir kažin, ar jos reikia laukti. Tačiau gali tekti šiek tiek pakeisti demokratijos sampratą, įsitvirtinusią žmonių galvose, ir galbūt net pataisyti vyraujantį jos apibrėžimą politologijos vadovėliuose. Juk galbūt netrukus žmogaus teisės bus varžomos ne tik dėl tarptautinio terorizmo, bet ir dėl globalinio atšilimo ar energetinės nepriklausomybės vardan? O žmonės pernelyg tam neprieštaraus?
Ar tik nebus teisus Niccolo'as Machiavelli'is, tvirtinęs, jog valdiniams svarbiausia, kad valdovas užtikrintų jų saugumą ir neliestų jų turto, žmonų ir vaikų? O gal pasaulio valdovams ir mąstytojams reikėtų eilinį kartą grįžti prie Aristotelio bendrojo gėrio siekio idėjos? Aristotelis teigė, kad politika yra bendrojo gėrio tikslų siekimas, kai atskira politinė bendruomenė svarsto savo bendrojo gėrio tikslus, dėl jų susitaria ir kartu jų siekia.
Bendrojo gėrio siekio idėja yra universalesnė nei vyraujanti liberaliosios demokratijos samprata. Ji nenumato individualių žmogaus teisių būtinybės. Tai XIX a. liberalai padėjo lygybės ženklą tarp bendrojo gėrio ir individualių teisių. Taigi aristoteliškasis "bendrasis gėris" išspręstų žmogaus teisių, varžomų dėl vienokios ar kitokios grėsmės, problemą. Be to, liberalioji demokratija negalėtų būti primesta kitoms civilizacijoms ir kultūroms kaip geriausia, teisingiausia, lyg šios pačios negalėtų nuspręsti, kas yra jų bendrasis gėris.
Anglų istorikas Markas Mazoveris savo knygoje "Tamsusis kontinentas" tvirtina, kad visos ideologijos yra panašios tuo, kad kiekviena savo pačios utopiją, ar tai būtų pasaulinė komunistinė revoliucija, ar demokratijos universalumas, ar tūkstančio metų reichas, pateikia kaip Istorijos Pabaigą. Istorija yra tiesiog tapatinama su laiminčia puse.
Juk ar demokratija, kuri paėmė viršų po Pirmojo pasaulinio karo, nebuvo visiškai išmirusi visoje Europoje tik po dviejų dešimtmečių? Ir ar liberaliosios demokratijos pergalė prieš sovietinį komunizmą XX a. pabaigoje būtų buvusi įmanoma, jei komunizmas nebūtų sutriuškinęs nacionalsocializmo Antrajame pasauliniame kare? Todėl dar neaišku, koks demokratijos likimas yra ateityje. Tačiau reikia tikėtis, kad ji bus geresnė nei dabar.