Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“. (Mt 24, 37-44)

Romos Katalikų Bažnyčia pirmuoju Advento sekmadieniu pradeda naujuosius liturginius metus. Lotyniškas žodis adventus reiškia atėjimą. Paprastai sakoma, kad Dievo „atėjimas“ susikoncentruoja į du pagrindinius Kristaus atėjimus: jo įsikūnijimą mūsų eros pradžioje ir jo šlovingą sugrįžimą istorijos pabaigoje. Tačiau tarp šių dviejų „regimų“ atėjimų, galima išskirti ir trečiąjį atėjimą, kurį šv. Bernardas († 1153) vadina „tarpiniu“, nes apjungia pirmąjį ir antrąjį atėjimą, bei „neregimu“, nes įvyksta besimeldžiančio žmogaus sieloje.

Tarp Kristaus prisikėlimo ir jo antrojo atėjimo yra tarpinio laiko problema. Jei Dievo Sūnus kažkada ateis, ką reiškia laikas, kurį gyvenam? Kokia yra teisinga laikysena šiame laike? Jėzus mums pataria budėti: „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“. Kodėl budėti?

Gyvenimas pasaulyje neišvengiamai susiduria su įvairiais pavojais. Yra nemaža rizika, kad širdis apsunks ir praras dvasinį jautrumą, nebesugebės matyti supančios tikrovės. Jeigu nebekreipiame dėmesio į dvasinį gyvenimą, tai pasaulis, kuriame gyvename, nėra tikras. Gyvenimo rūpesčiai pamažu užgriozdina žmogaus širdį tokiais susidomėjimais, kad domėjimasis Dievo valia paprasčiausiai išnyksta.

Kad taip neįvyktų, reikalinga budėti, o pagrindinė budėjimo laikysena yra malda. Žvelgdami keturių Evangelijų visumą, mes galime pastebėti, kad budėti reiškia tikėti, tai yra prisiminti Jėzų, kuris mus mato, girdi ir svarbiausiai myli. Danų filosofas Soren Kierkegaard († 1855) sako: „Jeigu tu pamatai, kad daiktai ir įvykiai per daug tau kelia nerimo, jeigu tu pastebi, kad gyvenimo rūpesčiai tave bando parblokšti, jeigu gundymai tave apsupa, o tu nori visą tai nugalėti, tai prisimink Viešpatį Jėzų. Sutelk protą ir širdį į jį, ir būsi išlaisvintas“. Tai reikštų, kad net važiuodami troleibusu, ar eidami gatve, ar skusdami bulves mes galime ištarti karts nuo karto trumpą maldą, pavyzdžiui: „Viešpatie Jėzau, pasigailėk manęs”.

Dažna ir nuoširdi malda – žinoma, ne tik veikloje, bet ir atradus laiko vienumoje – yra tinkamiausias priešnuodis iliuzijų pasauliui. Maldoje mes prisiliečiame prie tikrojo gyvenimo, pažvelgiame į Dievo pasaulį, geriau pradedame susigaudyti kas yra tikra, o kas tėra tik gyvenimo imitacija. Ir pagaliau, svarbu yra pabrėžti, kad negali netikėtai ir nepasiruošus pasirodyti Viešpats tiems, kurie meldžiasi, nes maldoje mes trokštame su juo susitikti, žvelgti į jį, būti tik su juo. Maldos žmogus nebijo mirties ar pasaulio pabaigos, bet ramiai, atlikdamas kasdieninius darbus, laukia tos dienos.