Kas dar nežino, kokių turtų čia sukaupta, gali susirasti „Lietuvos literatūros ir meno archyvo fondų žinyną“, jo medžiaga skelbiama ir internete. Nustebs, kad tiek daug tokių vertingų dokumentų, dėl kurių archyvas galėtų būti nacionaliu pasididžiavimu. LLMA turi tradiciniams archyvams nebūdingų savitumų – kaupia ir saugo asmenų fondus, tai yra čia atsiduria tyrinėtojams tokie svarbūs kultūros žmonių asmeninių archyvų dokumentai. Atrodytų, tai pranašumas, galintis šią įstaigą apsaugoti nuo bet kokio pasikėsinimo. Kur tau...
Keistos yra Lietuvos archyvų departamento (LAD) vadovų nuostatos. Jų požiūris į LLMA ir jo darbą, dokumentus ir darbuotojus, tyrinėtojus ir skaitytojus, švelniai tariant, atsainus. Jiems reikia pastato Mindaugo g. 8, ir jie renkasi su niekuo nesiskaitančiųjų (argi dabar imsi paisyti kultūros žmonių protesto svaičiojimų?) laikyseną – tokie prieš kokius penkiolika metų buvo verslo „berniukai“ (grobuoniški nusiteikimai + džiunglių taisyklės; dabar dar įpinta truputis bravūros).
Dar keisčiau girdėti profesionalams nepritinkančius postringavimus – kad LLMA iš tiesų dirba per gerai, per sklandžiai. Ir esą blogai, kad LLMA skaitytojui nereikia laukti užsakytų dokumentų savaitėmis (kaip, tarkim, Lietuvos centriniame valstybės archyve), kad nereikia ilgai kapstytis ieškant bylų ar norint sužinoti, kas jose yra (nes LLMA fondai sutvarkyti, kad būtų maksimaliai patogu – šios įstaigos archyvistai taip „anachronistiškai“ suprato savo misiją). Tai esąs akivaizdus trūkumas, iš tyrinėtojų pavagiantis atradimo džiaugsmą.
Turbūt dar geriau būtų, jeigu tyrinėtojai išvis nieko nerastų – iš jų nebūtų atimta atradimo viltis.
Biurokratai trintų rankomis, jeigu į LLMA skaityklą nevaikščiotų niekas – tada jie savo sumanymus įgyvendintų tyliai, dar tyliau, negu buvo sumanę dabar.
O visų geriausia būtų buvę, jei LLMA skaitytojai ir kiti kultūros žmonės lapkričio 14 dieną nebūtų suėję ginti archyvo. Bet suėjo. Ir ne su papuvusiais kiaušiniais ar pomidorais. Ne su tortais. Ne su beisbolo lazdomis.
Su klausimais. Paprastais ir sykiu tokiais sudėtingais, kad ne visada buvo galima suvokti LAD atstovų atsakymus: dėl pusiau biurokratinio, pusiau demagoginio kalbėjimo. Kodėl iš viso reikia ką nors daryti su archyvu, kuris gerai tvarkosi? Pastatui reikia remonto? Prašom daryti! Ir į pagerintas patalpas grąžinti neišdraskytus, neišmėtytus tuos pačius fondus. Į tą pačią vietą.
Archyvą iškelti vien tam, kad LAD įsirengtų... parodų salę? Kad biurokratinis aparatas įsikurtų šiame, specialiai archyvui statytame name, per du aukštus? Jeigu jau neišsitenka (matyt, pučiasi štai tokių reorganizavimų sąskaita), verčiau teiškelia tame pačiame pastate esantį Lietuvos valstybės naująjį archyvą. Pastarasis yra naujas darinys ir toli gražu nėra sukūręs tokių darbo tradicijų, kaip LLMA. Antakalnyje, O.Milašiaus gatvėje, vietos sočiai – tesistato departamentas pastatus ir priestatus. Bet ne, jie viltis sieja su Mindaugo g. 8 – šiame kieme jau kyla priestatas. Tai kam tada tos nuomonės, kurių neva laukia LAD, jei šaukštai popiet?
Aiškindami savo siūlytą LLMA fondų skaidymą (draskymą), LAD atstovai įsikando menamų Klaipėdos muzikinio teatro pretenzijų (klaipėdiečiai turbūt nustebtų, kad jais taip manipuliuojama) – kodėl šios įstaigos dokumentai turėtų keliauti į Vilnių, tai esą neatitinka regionų plėtros politikos. Į tai atsakė muzikologas Jonas Bruveris: parodykite man Klaipėdoje žmogų, kuris rašytų visos Lietuvos muzikinių teatrų istoriją.
Kad ir kaip bjauru, LAD ir visuomenės atstovų susitikimo atmosfera buvo nuostabi. Ji priminė Sąjūdžio sambūrius. Rodės, ore tvyro tai, kas buvo gniaužiama, užslopinama neteisybe ir demagogija, kas ilgai kaupėsi ir tuoj pratrūks. Žmonės atėjo išsisakyti ir norėjo kalbėti. LAD, žadėjęs netgi atsižvelgti į išsakytas pastabas, klausytis nesiteikė. Prabėgus valandėlei (pusę šio laiko jie pūtė arabus, rodė kažkokias skaidres), valdininkai suskubo pasišalinti.
Vis dėlto šis tas jau pasiekta. Nesitikėję tokių ryžtingų protestų, draskytojai sukluso. Šitaip piršę ir gyrę archyvo reorganizavimo jį skaidant idėją, dabar jau nudavė linkstą prie reorganizavimo prijungiant (prie ko nors). Net Prezidento patarėja Irena Vaišvilaitė, galbūt nelabai įsigilinusi, šliūkštelėjo vandens ant draskytojų malūno, pareiškusi, kad nebeverta diskutuoti apie skaidymą (kodėl ji tokia tikra, kad to nebus daroma?), esą reikia svarstyti tik prijungimo reikalus.
Bet kodėl iš viso ko nors reikia: skaidyti, prijungti, sujungti, pertvarkyti? Kodėl iš viso reikia ką nors daryti su archyvu, kuris: a) gerai tvarkosi; b) yra sukūręs tradicijas; c) yra unikalus?
Draskytojai sutaupys? Plės lankytojų nesutalpinančio Centrinio valstybės archyvo skaityklas? Perkels LLMA darbuotojus ten? Tai koks čia sutaupymas?
Ir kodėl LAD teisininkas toks užtikrintas, kad jo įstaiga laimės bylas prieš norinčiuosius atsiimti savo dokumentus iš LLMA asmenų fondų? Ir dar – kada LAD atras laiko padiskutuoti apie savo keistoką požiūrį į asmenų fondų formavimą? Jie kol kas žiūri į juos draskytojų akimis.
Autorius yra archyvo skaitytojas