I.Brazauskas. Šešėlinis testas būsimai daugumai

Lygiai prieš pusantrų metų, 2006 m. gegužę, tuomet dar tik krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas „TV Forumo“ laidoje pastebėjo, kad praėjus pusantrų metų po rinkimų opozicija taip ir nesugebėjo sukurti šešėlinės vyriausybės. Tuomet, berods Andrius Kubilius užsiminė, kad gal šešėlinė vyriausybė ir būtų visai neblogas dalykas.

Praeitą savaitę, praėjus trims metams po rinkimų ir septyniems metams po to kai konservatoriai tapo opozicine partija, Andriaus Navicko

paklaustas

ar konservatoriai paskelbs šešėlinį ministrų komitetą, Kubilius atsakė, kad „viską reikią daryti nuosekliai ir nesiblaškant“ ir, kad kol kas šešėlinę vyriausybę atstoja partijos sukurta „Naujoji darbotvarkė Lietuvai“, kuri „iš esmės ir yra mūsų šešėlinės vyriausybės veiklos metmenys“.

Taigi ar reikia šešėlinės vyriausybės ir kas ją sukurs pirmieji?

Reikia pripažinti, kad tik mažuma demokratinių pasaulio šalių turi tokius aktyviai veikiančius ir visuomenei gerai žinomus šešėlinius kabinetus. Tai visų pirma yra parlamentinių anglosaksiškų šalių fenomenas. Jas turi Didžioji Britanija, Airija, Škotija, Kanada, Australija, o taip pat Prancūzija, Japonija ir netgi Lenkija. Būtent naujasis Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, būdamas opozicijoje, sukūrė šešėlinį kabinetą, kuris suformulavo labai konkrečius tikslus – kaip pavyzdžiui, pajamų mokesčio „suplokštinimas“ ir sumažinimas iki 15 proc., sveikatos apsaugos privatizavimas, aukšojo mokslo reforma, sulyginant valstybinių ir privačių universitetų teises. Kaip nebūtų keista Tusko šešėlinė vyriausybė pasiūlė dvigubai sumažinti Seimo narių skaičių , tiesiogiai rinkti merus ir stiprinti vietinę savivaldą, perduodant jai didesnę dalį finansų.

Ignas Brazauskas:

Šešėlinė vyriausybė padidina skaidrumą, kuomet rinkėjai jau prieš rinkimus gali susidaryti aiškų būsimos komandos vaizdą ir jiems nereikia laukti porinkiminių intrigų ir neskaidraus postų dalijimosi.

Tačiau šešėlinė vyriausybė naudinga ne tik generuojant idėjas. Tą gali atlikti ir partijos rinkiminės programos, „naujosios darbotvarkės“ ir „veiklos metmenys“. Šešėlinė vyriausybė nukreipia opozicijos darbą produktyvesne linkme ir leidžia rinkėjams susidaryti geresnį įspūdį ar jie iš tikrųjų turi realią alternatyvą, mokančią ne tik kritikuoti, bet ir sugebėsiančią atlikti kasdieninį valdymo darbą.

Žymiai lengviau apsimesti „visų galų ekspertu“ nusimanančiu apie viską ir bendromis frazėmis pakalbėti ir apie užsienio politiką, ir apie pensijas ir apie trigalvius slibinus, nei iš tiesų iki smulkmenų perprasti tam tikrą valdymo sritį.

Didžiojoje Britanijoje egzistuojanti šešėlinės vyriausybės tradicija, labai prisideda prie politinės diskusijos kokybės. Kasdieną per televiziją galima pamatyti ne tuos pačius kelis veidus kaip Lietuvoje kalbančius apie bet kurią tuo metų populiarią temą, bet šešėlinį finansų ministrą kalbantį apie mokesčius ar šešėlinį švietimo ministrą kalbantį apie studijų kainą. Rinkėjai jau keli metai iki rinkimų turi galimybę susipažinti su būsimais ministrais ir jų pasiūlymais. Tokiam ministrui, laimėjus rinkimus, nereikia metus „apšilinėti kojų“, „susipažinti su situacija“ ir pradėti kurti visokias veiksmų programas ir strategijas.

Be to šešėlinė vyriausybė padidina skaidrumą, kuomet rinkėjai jau prieš rinkimus gali susidaryti aiškų būsimos komandos vaizdą ir jiems nereikia laukti porinkiminių intrigų ir neskaidraus postų dalijimosi.

Kadangi Lietuvoje, ko gero, naujoji dauguma po rinkimų bus koalicinė, jei kelios partijos žadančios bendradarbiauti po rinkimų iš anksto sugebėtų sudaryti bendrą šešėlinę vyriausybę, tai tik parodytų jų gebėjimą susitarti ir bendradarbiauti, ir tikriausiai padarytų teigiamą įspūdį rinkėjams.

Kaip ten bebūtų, reikia pripažinti, kad tiek 2000, tiek 2004 metų Seimo ar 2003 metų prezidento rinkimuose geriausiai pasirodė „aktyvios“ partijos ir kandidatai, vykdę agresyvias rinkimines kampanijas ir sugebėję sukurti „naujumo“ įspūdį. Šešėlinė vyriausybė sudaryta gerokai prieš rinkimus ir gerai pristatyta visuomenei, galėtų tapti rimtu koziriu tų partijos rankose, kurios tam ryžtųsi.

Be abejo, tai nebūtų lengvą partijoms, kadangi šešėliniams ministrams būtų taikomi visai kitokie kriterijai, kuomet jiems tektų atsakinėti į klausimus ir išdėstyti poziciją susijusią su jų sritimi. Jiems būtų sunkiau išsisukti nuo nepatogių klausimų, kaip pavyzdžiui ar jie panaikintų tam tikrą mokesčių lengvatą, naudingą tam tikrai interesų grupei. Vienam šešėliniam ministrui pateikus pasiūlymą skirti papildomai šimtus milijonus litų tam tikrai programai, šešėlinis finansų ministras turėtų atsakyti ar tai neprisidės prie valstybės skolos didėjimo.

Televizijos debatai galėtų vykti ne tik tarp partijų lyderių, bet tarkim, tarp dabartinės švietimo ministrės ir jos šešėlinio oponento.

Tad kas pirmieji ryšis šešėlinės vyriausybės sukūrimui? Socialliberalai? Konservatoriai su Liberalų sąjūdžiu? Liberaldemokratai ar Darbo partija? Ko gero, bent viena partija per artimiausius keletą mėnesių tai padarys. Tai pasiteisino Lenkijoje, turėtų pasiteisinti ir Lietuvoje. Ir nors tai ir būtų galima pavadinti rinkiminiu triuku ar technologija, tačiau toks triukas būtų naudingas politinio diskurso kokybei.

Svarbiausia, kad susiformuotų tradicija ir tokios šešėlines vyriausybės išliktų po rinkimų ir veiktų opozicijoje visus keturis metus ir turėtų konkrečią poziciją kiekvieno įstatymo ar ministerijos potvarkio atžvilgiu. Tai leistų pakilti nuo dabartinio įvairių popierinių strategijų ir bendrų tikslų lygmenio, į gerokai produktyvesnę kasdieninio vyriausybės darbo kontrolę ir realių alternatyvų formulavimą.