Pasak jo, kiek anksčiau, apie 2015 metus dabartinės technologinės revoliucijos potencialas pasaulyje bus išsemtas, prasidės globalinė recesija ir depresija, primenanti 1914-1939 metų ar 1971-1985 metų laikotarpius.

DELFI su profesoriumi kalbėjosi apie Lietuvos, Europos, Rusijos ir viso pasaulio ekonomines prognozes.

– 2030 metais Lietuva pasieks ES lygį, bet apie 2015 metus reikėtų laukti visuotinio nuosmukio?

– Pirmiausiai turėčiau pasakyti, kad visos mokslinės prognozės yra sąlyginės. Kalbant apie Lietuvos ir apskritai pasaulinės ekonomikos ateitį, Europos ekonomikos raidą, nuo kurios priklauso ir Lietuvos ekonomikos ateitis, galima daryti skirtingas prielaidas, atitinkamai skirsis ir prognozės.

Aš kalbėdamas išskyriau du scenarijus, juos skiria prielaidos. Pirmuoju atveju mes žiūrime, kokie yra dabartiniai Lietuvos ir kitų šalių augimo tempai ir juos įvertindami paskaičiuojame, kada Lietuva pagal tam tikrus rodiklius, pavyzdžiui, bendrąjį vidaus produktą, pasiekia ES vidurkį. Tai atsitiks greičiau, jeigu ES toliau plėsis (vidurkis smuks), bet gal ne taip greitai, jeigu ES plėtra sustos.

Galima daryti ir kitokias prielaidas. Ekonomistams yra žinoma „ilgųjų bangų“ teorija, dažniausiai siejama su rusų ekonomisto Nikolajaus Kondratjevo vardu. Ji yra kontraversiška ir ne visi ją priima. Aš pasiūliau atsižvelgti ir į alternatyvų raidos scenarijų, pagrįstą šia teorija, tada perspektyvos atrodo niūriau. Žinoma, jeigu ta teorija klaidinga, tai tas scenarijus nieko vertas, tačiau kas, jeigu tos „ilgosios bangos“ tikrai egzistuoja?

Jeigu mes į ekonomikos istoriją žiūrime ilgalaikėje perspektyvoje, galima išskirti ilgalaikius ekonominio aktyvumo ciklus, trunkančius apie 50-60 metų. Pradedant nuo 18 a. pabaigos, pasaulinės ekonomikos procesai daugmaž į šį vaizdą telpa. Kodėl turėtume manyti, kad taip nebus ir toliau?

Pasižiūrėjus, kiek tos pakilimo fazės trukdavo ir kada jos baigdavosi, maždaug taip ir išeina, kad per artimiausius 5-6 metus dabartinė ekonomikos pakilimo banga turėtų baigtis. Tiesa, tiksliai to pasakyti „ilgųjų bangų“ teorija neleidžia, paklaida yra apie dešimt metų.

Nesvarbu, ar „kondratjeviškasis“ nuosmukis jau prasideda, ar prasidės tik artimiausioje ateityje, jį lems dabartinės technologinės-ekonominės paradigmos, kuri įsitvirtino apie 1990 metus, išsisėmimu. Ji siejama su telekomunikacijų, kompiuterijos pažanga ir sistemingu, masiniu pritaikymu gamyboje, kuris leido smarkiai sumažinti vadinamus „transakcinius“ kaštus – gamybos organizavimo, valdymo, rinkos mainų koordinavimo kaštus.

Tokių technologinių paradigmų nuo pramonės perversmo laikų buvo bent penkios: medvilnės ir garo variklio, geležinkelių, elektrotechnikos ir chemijos, automobilių ir sintetinės chemijos, telekomunikacijų ir kompiuterių. Ką naujos paradigmos atsiradimas ir išsisėmimas reiškia, gerai parodo istorija.

Va, antroji banga buvo geležinkelių amžius – visi puolė investuoti į geležinkelius ir Europoje per 20-30 metų nutiestas dabar egzistuojantis geležinkelių tinklas. Paaiškėjo, kad yra tam tikras lūžio taškas, kai tos investicijos darosi mažiau pelningos, geležinkeliai išsisėmė. Taip pat buvo su elektrotechnika, sintetine chemija. Tai nereiškia, kad mes nesinaudojame geležinkeliais, elektrotechnika, automobiliais.

Yra esminis skirtumas tarp tos situacijos, kai geležinkelių tinklas tik kuriasi, ir kai jau yra tankus jų tinklas, kai dar ne kiekviena šeima turi automobilį, skalbimo mašiną ir televizorių, ir kai jau visi turi. Be jų nebegalime įsivaizduoti buities, tačiau jų gamyba nustoja būti ūkio varikliu.

Aš nematau, kodėl turėtų būti begalinis efektas iš kompiuterijos.

Visi turime kompiuterius, visi esame susieti internetu, manau, bent išsivysčiusiose šalyse šių technologijų radikalusis inovacinis potencialas baigiamas išsemti. Telekomunikacijos ir kompiuterija darosi dar viena (nors ir pačia naujausia) „tradicine“ industrija. Tai matosi ir iš to, kad vis naujos šalys (pvz., Indija) šiose srityse sėkmingai konkuruoja su pionieriumi JAV.

– Ar yra signalų, kas galėtų būti ateities inovacija?

– Žiūrint į istoriją, galima pastebėti dėsningumą, kad išradimai, kurie vėliau tampa naujos technologinės-ekonominės paradigmos branduoliu, jau būna žinomi anksčiau.

Dažniausiai nuo išradimo ir to laiko, kai jis tampa naujos bangos varikliu, praeina 20-30 metų, taip buvo ir su kompiuteriais. Kol išradimui trūksta papildinių, tol technologinis išradimas negali duoti didelio ekonominio efekto. Reikia laiko, kad jis apaugtų papildiniais, su kuriais jis sudaro sistemą. Kompiuteriai išrasti seniai, bet proveržis įvyko, kai jie atpigo, sumažėjo (personalinis kompiuteris) ir susijungė į tinklą (internetas).

Aš neabejoju, kad pagrindiniai dalykai, kurie sudarys naujos paradigmos pagrindą, yra išrasti ir žinomi, bet neaišku, kaip visa tai susijungs į naują technologinę-ekonominę paradigmą, kokių papildinių trūksta, kur tos siauros vietos, kurias staiga ir netikėtai įveikus, gausime ekonominio produktyvumo šuolį.

Galima spėlioti, kad tai gali būti susiję su biotechnologijomis. Vėlgi, neaišku, kaip bus įveiktos tam tikros kliūtys, trukdančios šiai pramonei tapti ekonominio augimo varikliu.

Taip pat ir anksčiau rimta kliūtis naujai ekonominei-technologinei paradigmai būdavo visuomenės pasipriešinimas, kuris kildavo ne tik dėl tam tikrų grupių pažeistų interesų, bet ir todėl, kad kildavo tam tikrų konfliktų su egzistuojančiomis tradicinėmis, paprotinėmis dorovės normomis.

Pavyzdžiui, 19 a. kai kurie konservatyvūs publicistai Rusijoje rašė, kad geležinkeliai gali pakenkti liaudies dorovei.

Su biotechnologijomis viskas gali būti dramatiškiau ir kebliau. Pavyzdžiu gali būti genetiškai modifikuoto maisto problema. Jei nebūtų šios problemos, būtų galima smarkiai atpiginti maisto produktus, bet žmonės bijo juos valgyti, yra tam tikros išankstinės nuostatos.

Dar daugiau kliūčių etinių ir moralinių yra dėl pasiekimų taikymo medicinos srityje. Bet gal jau po 20-30 metų susirgus inkstų liga įprastas dalykas bus ne stoti į eilę donoro inkstui gauti, bet užsisakyti naują, kuris po kelių mėnesių bus užaugintas iš tavo paties organizmo ląstelių.

Tačiau tada nieko neturėtų stebinti, kad ūkininkai augina dirbtinai, genų inžinerijos pagalba „sukonstruotus“ gyvulius, o laukuose auga augalai, kurių gamtoje nėra, panašiai kaip nėra plastmasių ir kitų sintetinės chemijos produktų. Be to, sukurti naują rūšį ar jos modifikaciją turėtų būti pakankamai pigu. Manau, kad tokia nauja ekonominė-technologinė paradigma galėtų būti pavadinta „sintetinės biologijos“, „biologinės sintezės“ ar „sintetinių biotechnologijų“ paradigma.

Visos šios mano fantazijos daug kam gali sukelti siaubą. Tas siaubas ir rodo, kad kelias iki naujos paradigmos gali būti sunkesnis ir trukti ilgiau, negu tai buvo ankstesnių technologinių revoliucijų atveju.

Paskutinių 100 metų pažanga buvo paremta vis naujų fundamentalaus mokslo atradimų pritaikymu. Galima klausti, ar ta fundamentaliojo mokslo pažanga yra beribė? Ar nebus atrasta viskas, ką galima atrasti? Jeigu fundamentaliųjų mokslų pažanga turi ribas, kurios gali būti ir ekonominės bei etinės, kaip tai atsilieps technologijos pažangai?

– Mes kalbame apie pasaulines tendencijas, o kas laukia Lietuvos po 5-7 metų?

– Reikia pasakyti, kad globalizacijos sąlygomis pokyčiai pasaulinėje ekonomikoje yra svarbiausias veiksnys, nuo kurio priklauso Lietuvos ateitis. Taip būtų netgi tada, jei Lietuva nebūtų ES narė. Mes esame maža atvira ekonomika dėl to, kad kapitalas jau keliauja visiškai laisvai, o per septynerius metus nuo įstojimo į ES dings ir visi darbo jėgos judėjimo apribojimai. Iš esmės nebeliks atskiros Lietuvos rinkos. Ši sąvoka turės ne daugiau prasmės, kaip, pavyzdžiui, Telšių ar Švenčionių rajono rinka. Vienintele išimtimi bus rinkos tam tikroms paslaugoms, kurioms teikti reikalingas tiesioginis kontaktas su klientu, ar gaminiams, kurių kainą ypatingai stipriai lemia transporto kaštai.

Integracija reikš, kad kainos, užmokesčiai artės prie europinio lygio. Svarbiausias veiksnys, lemsiantis to artėjimo tempą, bus darbo našumas. Jeigu darbo užmokestis augs greičiau už darbo našumą, turėsime savo lokalines, infliacijos proveržių sukeltas ekonomines krizes, kas padarys mūsų kelią link „Europos lygio“ kiek labiau banguotą.

Tačiau tai yra trumpo ir vidutinio laiko grėsmės, kurių šaltiniai yra veikiau politinės prigimties. Jie neturi nieko bendra su ekonominių-technologinių paradigmų kaita. Lietuva dar kurį laiką galės artėti prie europinio lygio, naudodamasi „besivejančio vystymosi“ pranašumais.

– Ką Lietuvos ekonomikai reikštų globalinis nuosmukis?

Pavojai yra dideli, o šiek tiek guodžia (kiek bebūtų paradoksalu) ta aplinkybė, kad Lietuva jau taip glaudžiai integruota į regionines ir pasaulines rinkas.

Jeigu tie sukrėtimai nebus tokie dideli, kad sužlugdytų Europos ar pasaulio finansinę sistemą, tai išplauks ir Lietuva. Manau, kad jeigu tokio žlugimo grėsmė iškils, problemos bus sprendžiamas europiniu ir globaliniu lygiu. Vargu, ar 1929-1933 m. didžioji krizė gali pasikartoti.

Tačiau naujam „kondratjeviškam“ nuosmukiui prasidėjus, galima laukti pokyčių dominuojančioje pasaulyje ekonominėje filosofijoje. Šiuo metu tai yra neoliberalizmas.

Neoliberalizmo idėjos atrodo labai patraukliai, kai viskas eina pirmyn, auga. Tada visi nori kuo daugiau laisvės, mažiau reguliavimo, visi kratosi valstybės. Tačiau vėlgi ekonomikos istorija rodo, kad kai ne šiaip burbulas sprogsta, bet keli burbulai sprogsta vienu metu, nuotaikos pasikeičia.

Vaizdas būna labai panašus į tai, kas būna, kai vakarėlis yra pačiame linksmume ir kas būna kitą rytą.

Kai ilgam įklimpstama į krizę ir depresiją, tada pradedamas vertinti saugumas, socialinės garantijos, šaukiamasi kažko, kas galėtų reguliuoti. 1873-1895 m. depresija pagimdė O. Bismarcko „gerovės valstybę“ Vokietijoje, 1914-1945 m. sukrėtimai – „socialinį kapitalizmą“ daugumoje išsivysčiusių šalių.

Problema, kad dabar, skirtingai nuo ankstesnių laikų, viena, netgi didelė valstybė mažai ką gali. Bet dabar mes turime ES. Aš įsivaizduoju tokį raidos scenarijų, kad prasidėjusi ilgalaikė recesija gali duoti naują postūmį europinės integracijos procesams. Tada būtų žengtas naujas žingsnis ją transformuojant į federacinę valstybę, suteikiant daugiau įgaliojimų bendraeuropinėms struktūroms. Tai duotų postūmį naujam socialiniam kapitalizmui.

– Prognozuojate, kad 2030 metais ES bus ketvirta ekonomika pasaulyje, tais pačiais metais Lietuva pasieks jos lygį, o ko reikėtų laukti Rusijai?

Pasaulio ekonomikos analitikai Rusijos ekonomikos perspektyvas vertina gana aukštai. Bet kuriuo atveju, aukščiau, negu vietiniai lietuvių apžvalgininkai, kurie dabartinį Rusijos ekonominį pakilimą sieja vien tik su rentomis, kurių šaltinis yra dabartinė kainų energetiniams ištekliams konjunktūra. Pakanka nurodyti kad ir žinomą Goldmano Sachso korporacijos analitikų parengtą studiją apie pasaulinės ekonomikos raidą iki 2050 metų.

Panašu, kad daug žmonių Lietuvoje pasiduoda „tikiu tuo, kuo noriu tikėti“ iliuzijai, manydami, kad dabartinis Rusijos ekonominis pakilimas yra trumpas ir laikinas, ir žiūrėdami į Rusiją kaip į amžiną atsilikėlę, tinginių, skurdžių, girtuoklių šalį, Vakarų analitikai, kurių žvilgsnio į Rusiją neveikia tokie psichologiniai veiksniai, į Rusijos perspektyvas žiūri optimistiškiau. Jie mano, kad ji yra viena iš keturių pačių potencialiai dinamiškiausių pasaulio šalių, sudarančių vadinamąjį „BRIC klubą“ (Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija).

Rusija lieka ir apžvelgiamoje ateityje liks šalimi, kuri turės daugiausiai paklausių energetinių išteklių, jų paklausa ir kainos augs ir toliau.

Tai Rusijai suteikia didelius kapitalo išteklius. Aišku, pats apsirūpinimas gamtiniais ištekliais nieko nereiškia. Jis gali sukelti taip vadinamą „olandišką ligą“ ekonomikoje, kai dujų telkinių atradimas Šiaurės jūroje lėmė Olandijos deindustrializaciją, sumažindamas pramonės konkurencingumą. Mes turime taip pat ir arabų šalių pavyzdį, kad tai gali netgi būti šalies ekonominę raidą stabdantis veiksnys, kai šalis įpranta gyventi iš rentos, kai pinigai už naftą išdalijami vartojimui.

Negalime atmesti tokio varianto, kad Rusija taps šalimi rentininke ar susirgs „olandiška liga“, bet ne mažiau tikėtinas yra variantas, kad tai bus panaudota produktyvesniais būdais. Pasklaidžius rimtąją Rusijos spaudą, aptinkame, kad tai yra bene pagrindinė rusų ekonomistų diskusijų tema. Panašu, kad tas grėsmes gerai suvokia ir Rusijos vyriausybė. Pas mus nerašoma apie tai, kad labai didelę, kur kas didesnę negu mes, savo išteklių dalį Rusija po V. Putino atėjimo panaudoja mokslui, tyrimams finansuoti.

Gali mokslą remti, bet jokios ypatingos naudos iš to nebus, jeigu nėra, ką remti. Bet su Rusija yra kitaip. Ji Šaltojo karo laikais turėjo labai gerą mokslą, antrą pasaulyje, kuris daugelyje sričių nedaug nusileido amerikiečių mokslui. Nors labai daug rusų mokslininkų po 1991 m. išsilakstė, bet pakankamai didelis potencialas liko.

Manau, kad Rusija, pasinaudojusi šiuo sovietmečio palikimu, nukreipusi investicijas šia kryptimi gali gana greitai išsiveržti į priešakines pozicijas daugelyje pažangių technologijų krypčių. Šiuo atžvilgiu, ji turi pranašumų lyginant su Indija, Kinija ir Brazilija, kurios neturi paveldėjusios tiek mokslo potencialo.

Mes vėlgi iš istorijos žinome, kad šalis gali padaryti didžiulę ekonominę pažangą ir be demokratijos, pavyzdžiui, garsieji Rytų Azijos tigrai – Pietų Korėja, Taivanas, Singapūras.

Manau, kad ta klaida, kurią darome, varžovą ar oponentą vertindami nepakankami rimtai, yra kur kas pavojingesnė, negu ta, kurią darome, jį pervertindami.