Sakykite, kokia prasmė mąstyti? Kokia iš to nauda? Jokios. Vieni nuostoliai. Antikoje mąstyti gal ir apsimokėjo. Ne šiaip sau buvo susiformavęs netgi savotiškas mąstytojų luomas. Visokie aristoteliai, pitagorai, protagorai, etc. Ir kas gali būti bendra tarp šiuolaikinio žmogaus ir mąstymo? Mąstymui reikia rasti laiko, o laiko mes neturim. Laiko nėra kur kas svarbesniems dalykams, tai ką jau bekalbėti apie kažkokį mąstymą. Šiuolaikinis žmogus nuolat skuba. Vildamasis suspėti koja kojon su laiku ir konkurentais. Idealiausia būtų ne suspėti, bet pralenkti.
Skubam netgi sėdėdami. Žinoma, ne kur nors parke ant suoliuko ir ne ramunių pievelėje. Automobilyje. Iki galo nuspaudę akseleratoriaus pedalą. Kažkas sakė, jog mėgsta važinėti dviračiu ir ne bet kaip, o žemiausia pavara. Esą, tai suteikia galimybę mąstyti – mini pedalus, grožiesi gamta ir mąstai, mąstai ... Ir iš kur pas žmones tiek laiko? O tu pabandyk mąstyti, vairuodamas automobilį. Manevruodamas ir maigydamas pedalus nepamąstysi. Tu privalai pralenkti, apvažiuoti, užlįsti, prašokti. Mąstymui laiko nebelieka. Ne antikos laikais ir netgi ne XVII a. gyvenam. Bepigu tam Dekartui buvo mąstyti, kai tempas buvo kitas ir niekur nereikėjo skubėti.
Dar daugiau, mąstyti jau nebūtina. Kam veltui eikvoti tokį brangų lyg pinigai laiką, kai yra geriausiais veiklaus žmogaus draugas, kompiuteris? Juo labiau, kad kompiuteriai ir tie jau seniai nešiojami. Nereikia sukti galvos netgi kur rasti tau reikiamą inofrmaciją, įeik į ,,google“ ir viską sužinosi. Taip galiausiai atprantam ne tik skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet ir galvoti. Ir pats žodis ,,filosofas“, mąstytojas, o jeigu dar tiksliau – ,,išminties mylėtojas“, tam tikroje aplinkoje geriausiu atveju sukelia krizenimą. Kaip ir ,,inteligentas“ (pamenate: ,,Ša, inteligente, skurdžiau nelaimingas, kam tu, kam tu, kam tu reikalingas?“). O visokie paaiškinimai, kad šis žodis kildinamas iš lotyniško „intelligens“, kas reiškia suprantantis, protingas, mokytas, niekam neberūpi. Mąstyti šiandien ne stilius. Dekartus nukonkuravo „barbės“.
Šiek tiek anatomijos. Kažkada svarbiausia žmogaus kūno dalimi buvo laikoma galva. Atrodo, vertinimo kriterijai su laiku labai pasikeitė. Dėmesio centras akivaizdžiai smuko žemyn. Šiandien ant pjedestalo, tai yra, ant prekystalio keliami užpakaliai. Taip pat, kaip mėsos produktų skyriuje. Arba turguje. Ten – kumpiai, čia – kumpiai.
Ir šiek tiek evoliucijos teorijos. Jeigu evoliucija iš tikrųjų vyko, tai ji, savaime suprantama, tebevyksta ir toliau. Buvo etapas, kai praradome uodegas, nusimetėme kailius. Kas žino, ar tokiu būdu neevoliucionuosim į besmegenius? Apie tai kalba evoliucijos teorijos šalininkas, Londono Ekonomikos mokyklos Gamtos ir socialinių mokslų centro mokslinis bendradarbis Oliveris Curry, prognozuojantis, kad su ketvirtojo tūkstantmečio pradžia žmoniją ištiks negrįžtamas ir visapusiškas regresas, į kurį mus pastūmės priklausomybė nuo technologijų. Dar daugiau, anot jo, po dešimties tūkstantmečių žmonės taps panašūs į naminius gyvūnėlius. Ne tiek išvaizda, kiek savo elgesiu. Manau, jo prognozės pernelyg optimistiškos. Galvos mums jau lyg ir nebereikalingos. O kam? Mąstyti juk nebūtina. Svarbiausia – užpakalis ir pūsta krūtinė. Tik paskubėkim apdrausti draudimo kompanijose, kol įmokos dar pakenčiamos.