Pastarieji, kaip visada vengdami bet kokių konkretesnių darbų, vis šliūkšteli žibalo į prigęstančias kalbas. Neįtikėtina, kad mūsų tautos tarnai pradės esminę, todėl nepopuliarią aukštojo mokslo reformą. Kita vertus, žibalo pylimas prasidėjo perdaug anksti ir negali būti siejamas su eiline reklamine kampanija rengiantis būsimiems Seimo rinkimams.

Tačiau tokia ankstyva kampanija tik trenks į pačius besireklamuojančius – rinkėjai paklaus, kodėl tautos tarnai tik kalbėjo, juk laiko buvo užtektinai reformą ir pradėti, ir įpusėti. Taigi, kas verčia tautos tarnus taip smarkiai rizikuoti? Atsakymų variantų negali būti daug, vienas iš jų – pinigai. Mūsų tautos tarnams tik meilė pinigams gali būti didesnė už meilę jų užimamoms kėdėms.

Iš chaoso į projektą UAB „Aukštasis mokslas Lietuva“

Tokioje plotmėje visų iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių, prieštaringų projektų, planų, nutarimų chaosas, į kurį savo indėlį įnešė ir akademines visuomenės atstovai, susidėlioja kaip gerai apgalvotas projektas UAB „Aukštasis mokslas Lietuva“. Po metų kitų dabar matomiems ir dar daugiau nematomiems šio UAB architektų ir UAB statybą maskavusiems bei rėmusiems gali pradėti plaukti gražus pinigėlis.

Pradėkime nuo paskutinių įvykių, kurie yra geriausi šios hipotezės įrodymai. Švietimo ir mokslo ministerija prieš kelias dienas paskelbė naujo mokslo ir studijų įstatymo projektą. Jame numatytos dvi pažangios naujovės: rektorių renka taryba, kurios daugumą sudaro išoriniai nariai, mokslo institutų tarybose daugumą sudarys taip pat išoriniai nariai. Deja, šios pozityvios naujovės yra tik pusinės. Jų poveikiui slopinti projekte numatyti saugikliai.

Tačiau svarbiausia naujovė šiame įstatyme – „asmenys, pagal stojimo rezultatus nepatenkantys į studijų vietas, į kurias priimamų studentų studijos visiškai arba iš dalies apmokamos valstybės biudžeto lėšomis, ir sutinkantys mokėti aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą, konkurso būdu gali būti priimami į visų pakopų studijas. Studijų vietų, į kurias priimami šie studentai, skaičių nustato aukštoji mokykla, atsižvelgdama į galimybes užtikrinti specialistų parengimo kokybę”. Iš tikrųjų naujovė nėra ypatingai nauja.

Visus paskutinius metus įvairiausias būdais ji buvo vis bandoma įsiūlyti, o pradžioje ji turėjo visuotino mokesčio už dalį studijų kainos pavidalą. Tik kyla klausimas, koks iš viso to biznis – aukštosios mokyklos ir taip dabar priima 90 procentų abiturientų. Paprasčiau būtų surinkti iš visų studentų po gabaliuką studijų kainos, nes sunkoka tikėtis, kad mokestis už studijas paskatins likusius 10 procentų abiturientų stoti į aukštąsias mokyklas.

Daugiadugnis verslo planas

Reformos architektai nėra naivūs, jų verslo planas profesionaliai paruoštas. O profesionaliame verslo plane visada yra kelios veikimo strategijas, kad nesuveikus vienai suveiktų kita. Pirmiausia ir buvo išbandyta strategija, kurios esmė – visi studentai moka už studijas. Čia uoliai darbavosi Laisvosios rinkos institutas su Remigijumi Šimašiumi priešakyje, postringavimams apie apverktiną laisvosios rinkos būklę Lietuvos aukštajame moksle pasitelkęs humanitarus, iš kurių kaip ryškiausius atstovus galima įvardinti Mantą Adomėną, Paulių Subačių ir Egidijų Aleksandravičių.

Tik nereikia manyti, kad Laisvosios rinkos instituto berniukai ir mergaitės buvo šio verslo plano architektai. Tokiam profesionaliam planui parengti reikia gerokai didesnių intelektinių pajėgų. Tokių pajėgų yra teisininkų klane ir bankuose, kurie yra vieni iš labiausiai suinteresuotų šiuo verslo planu. Pirmieji svajoja apie naują pinigų srautą į jų vadovaujamas teisininkų kalves, antrieji – apie palūkanas už paskolas, kurias studentai ims mokėdami už studijas. Laisvosios rinkos institutas pasirinktas kaip tinkamiausia viešųjų ryšių kontora, vykdžiusi ne vieną panašaus pobūdžio užsakymą. Vykusiai įtraukti ir humanitarai – laisvoji rinka su žmogišku, t.y. humanistiniu, veidu. Čia verta trumpam stabtelėti ir pagalvoti, koks velnias juos į šią galerą nubloškė.

Viešųjų ryšių akcijos vykdytojų portretai

Mantas Adomėnas į mokslo ir studijų politiką pasinėrė tik paskutiniais metais, bet Kembridžo universitete įgyto išsilavinimo aureolė jam šviečia mokslo ir studijų politikos brūzgynuose. Nesvarbu, kad išsilavinimas filosofinis. Be to, jau norisi sumoderninti ir paįvairinti Stiliaus žurnalo suformuoto britų aristokrato, antikvaro žinovo ir kolekcionieriaus įvaizdį. O kas gali būti moderniau nei reformatorius – visi žurnalų ir televizijų stiliai bus priblokšti. Konservatorių partijos šešėlinio švietimo ministro autoritetas augtų kaip ant mielių.

Reformos architektai nėra naivūs, jų verslo planas profesionaliai paruoštas. O profesionaliame verslo plane visada yra kelios veikimo strategijas, kad nesuveikus vienai suveiktų kita.
Vytautas Daujotis:

Egidijus Aleksandravičius – rūmų politikos profesionalas. Vieną akademinį verslo planą jau sėkmingai įgyvendino – būdamas VDU prorektoriumi, privatizavo VDU priklausančio Kauno botanikos sodo gabalą, kuriame pasistatė namą. Vienas iš asmenų, artimų reformos architektams, vienu metu netgi buvo viešojo reformos plano rengimo grupės vadovas. Tikriausiai jam, kaip patikimam asmeniui, leista buvo leista susipažinti su viešojo plano slaptaisiais protokolais. Paulius Subačius – Adomėno ir Aleksandravičiaus tarpinis variantas.

Strategija keičiama

Kilus dideliam nepasitenkinimui, verslo plano architektai tikriausiai pavedė Švietimo ir mokslo ministrei atšaukti visuotinį mokestį už studijas. Pradėta įgyvendinti kita strategija, kurios nuostatos jau paskelbtos minėtame įstatymo projekte. Pradėti ir kiti, iš pirmo žvilgsnio su planu nesusiję darbai, tačiau jie turi užtikrinti, kad tos naujovės būtų teisiškai įtvirtintos ir atsirastų mokančių už studijas.

Įvairaus plauko 30-ties Seimo narių grupė (konservatoriai, liberalai, liberalcentristai, naujasąjungininkai) su liberalu Gintaru Steponavičiumi priešakyje kreipėsi į Konstitucinį Teismą skųsdamiesi, kad Aukštojo mokslo įstatymas varžo konstitucinę žmonių teisę mokėti už savo studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose. Kreipimasis, aišku, absurdiškas, nes tokiems ieškantiems kaip išleisti pinigus asmenims yra privačios mokyklos.

Tačiau Konstitucinis Teismas kalbasi su dvasiomis, o jos gali ir kitaip pašnibždėti. Arba teisėjai jas gali ne taip suprasti – visi, išskyrus vieną, yra universitetų profesoriai ar docentai, suprantantys aukštosios mokyklos pinigų poreikį. Tačiau tikimybė, kad Konstitucinis Teismas išdrįs patenkinti pareiškėjų skundą, nėra labai didelė. Beveik lygi nuliui tikimybė, kad valstybinių aukštųjų mokyklų studentų padalinimas į mokančius ir nemokančius už studijas bus paskelbtas antikonstituciniu. Konstitucinis Teismas labiau norėtų patenkinti pareiškėjų skundą, bet tikriausiai nenorės susikompromituoti ir paskelbs, kad dalies studentų mokėjimai už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose neprieštarauja Konstitucijai.

Verslo plano architektai, aišku, pageidautų daugiau. KT sprendimas pareiškėjų naudai automatiškai įstatyme įtvirtintų dalies studentų mokėjimus už studijas. Tiks ir tai, kad mokėjimas neprieštarauja Konstitucijai. Reikės tik kiek daugiau padirbėti su įstatymų leidėjais. Visuomenės, studentų pasipriešinimas turėtų būti minimalus – juk nekalbama apie visuotinį mokėjimą už studijas, tik apie kelis pinigais aptekusius, bet pagal valstybinių egzaminų rezultatus į universitetą nepriimtus vargšus, kurie tačiau už pinigus bus priimami virš plano.

Mokančių už studijas studentų „darymas“

Įstatymas prastumtas, pinigus galima imti, bet, kaip jau sakyta, nėra iš ko imti. Verslo plano architektai šiam reikalui sutvarkyti išmetė kozirinę kortą – Lietuvos Prezidentūrą. Pastaroji taip pat kreipėsi į Konstitucinį Teismą su pareiškimu, kad metodika, pagal kurią apskaičiuojamos biudžeto lėšos aukštosioms mokykloms pažeidžia Konstituciją. Sveiko proto žmogus pasakytų, kad metodika – tai aritmetika. Jei aritmetika kertasi su Konstitucija, tai Konstitucijoje kažkas negerai. Galima nuraminti, kad Konstitucija nesusipyko su aritmetika. Dalykas tas, jog panaudojus tą aritmetiką, gaunama, kad biudžeto lėšų pakanka tik pusei dabartinių studentų.

Sveikas protas sakytų, kad studentų valstybinėse aukštosiose mokyklose turi būti perpus mažiau nei dabar yra, nes tik tokiam skaičiui yra pinigų. Tačiau sveikas protas Vyriausybei yra tolima abstrakcija. Spaudžiama rektorių, kurie vis tikėjosi, kad su didesniu studentų skaičiumi į universitetus atplauks daugiau pinigų, Vyriausybė per dešimtmetį padidino studentų skaičių daugiau nei dvigubai, bet pinigų universitetams nesugebėjo padvigubinti. Taigi, Vyriausybė, užuot dvigubai sumažinusi studentų skaičių, visiems tolygiai skiria pinigų dvigubai mažiau nei reikia. UAB „Aukštasis mokslas Lietuva“ verslo plano architektai šioje situacijoje įžvelgė unikalią galimybę „pasidaryti“ mokančių studentų.

Prezidentūros kreipimesi į Konstitucinį teismą labiausiai akcentuojamas metodikos punktas, pagal kurį, atlikus skaičiavimą, kiek kam reikia pinigų, pastarieji skaičiai yra naudojami tik kaip proporcijos dalinant tarp aukštųjų mokyklų biudžetą, skirtą aukštajam mokslui. Įvertinus šį punktą kaip antikonstitucinį, o tai Konstitucinis Teismas visiškai teisėtai ir konstituciškai padarys, teks dvigubai mažinti skaičių studentų, kurių studijoms skiriamas biudžetinis finansavimas, o aukštųjų mokyklų biudžetinis finansavimas nebus mažinamas. Kita studentų pusė bus paprašyta mokėti už studijas, juolab, kad įstatymas (žiūrėk ankstesnę pastraipą) ir Konstitucija to nedraudžia. Na, tai bus padaryta palaipsniui – pradėta bus nuo maždaug 20 procentų priimamų studentų, o po penkių šešių metų mokės pusė visų studentų.

Apie UAB „Aukštasis mokslas Lietuva“ architektus ir darbo bitutes

UAB „Aukštasis mokslas Lietuva“ projektas yra daugelio galvotų žmonių produktas, bet atskirų jo idėjų autoriai yra žinomi. Pavyzdžiui, kreipimosi į KT, kad teisė mokėti už savo studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose būtų pripažinta žmogaus konstitucine teise, idėjos autorius yra VU Teisės fakulteto dekanas Vytautas Nekrošius. Šią idėją jis ne kartą bandė prakišti ir anksčiau, bet tik dabar, padedant seimūnams, ji atsidūrė Konstituciniame teisme. V. Nekrošių galima identifikuoti kaip vieną iš tikrųjų minėtojo UAB projekto architektų.

Ne be jo pagalbos Lietuvos Prezidentūra kreipėsi į KT dėl metodikos. Viešoje erdvėje šiuo klausimu daugiausiai šmėžavo Prezidento patarėjos Nerija Putinaitė ir Irena Vaišvilaitė, bet jomis buvo tik vykusiai sumanipuliuota. Pačioje prezidentūroje šį reikalą užkūrė Aušra Rauličkytė, Prezidento patarėja teisės klausimais, turinti ir rimtesnių funkcijų Prezidentūroje. Čia A. Rauličkytė pirmiausiai atstovauja raimundus lopatas, iš kurių vieno vadovaujamo instituto buvo atsiųsta ir kur ji buvo visų R. Lopatos reikalų patikėtinė, ir Vytautus Nekrošius, iš kurių vienas buvo jos doktorantūros vadovas.

Kas laimės ir kas bus atpirkimo ožys?

Galima būtų paklausti, o koks iš viso to biznis Švietimo ir mokslo ministrei? Tiesiogiai iš UAB „Aukštasis mokslas Lietuva“ ji neuždirbs, bet dar labiau sustiprins patikimo politinio partnerio įvaizdį tarp tų, kurie iš tikrųjų valdo Lietuva. O tai daug – garantuota ministro kėdė (švietimo, teisingumo, vidaus reikalų, kultūros, kt.) prie bet kurios valdančiosios partijos.

Baigiant reikėtų pasakyti, kad verslo plano architektai labai vykusiai panaudojo beveik visas partijas ir beveik šimtą žmonių iš įvairiausių akademinių sluoksnių. Kai verslo planas bus įgyvendintas, bus daug įniršusių, bet kaltų nebus – visi dalyvavo statant UAB „Aukštasis mokslas Lietuva“ rūmus. Gal būt suras vieną kitą atpirkimo ožį, pavyzdžiui, Mantą Adomėną.