- Kaip Jūs apibūdintumėte dabartinę aukštojo mokslo būklę?
- Aukštasis mokslas dabar, sakyčiau, išgyvena metastazę. Ir negalim greitai išvardinti vienos ar dviejų problemų. Tai yra ir aukštojo mokslo institucijų valdymas, ir aukšto mokslo sistemos administravimas, ir nusikalstamai elgetiškas finansavimas, nes jau nelabai gali sakyti, kad per mažas. Ir nepakankama studentų motyvacija, ir galybė kitų problemų...
Reikėjo jau seniai pripažinti, kad mes nepajėgūs išlaikyti tokios aukštojo mokslo aprėpties, kokia ji yra. Pagaliau tokia aprėptis net nėra reikalinga, kadangi studentų, pajėgių įgyti aukštąjį išsilavinimą, tiek daug nėra. Kai nėra tinkamo finansavimo, prasideda aukštojo mokslo imitacija, arba, kitaip sakant, aukštojo mokslo nuvertėjimas, devalvacija. Mes realiai neturime reikiamų išteklių - nei materialiųjų, nei intelektualiųjų. Kalbėdamas apie intelektualiuosius, aš turiu omenyje abi puses - ir dėstytojus, mokslininkus, ir studentus. Dabar mes išleidžiam studentą su diplomu, kuris realiai neatspindi, kad absolventas įgijo reikiamų žinių ir gebėjimų. Kai tos atitikties nėra - nuvertėja aukštasis mokslas ir diplomai. Šis procesas yra gana spartus, todėl kelia labai didelį nerimą. Nesugebėjimas priimti radikalių reformų yra praktiškai nusikalstamas neveikimas, nes šitaip yra žlugdoma pati valstybė, jos potencialas ir pati ateitis.
- Kokie galėtų būti aukštojo mokslo kokybės sprendimo būdai?
- Na, medicininiais terminais kalbant, dabar jau turim aukštojo mokslo metastazę, dėl to be radikalių, kardinalių sprendimų, kurie būtų skausmingi visoms pusėms - tiek studentams, tiek dėstytojams, tiek valstybės biudžetui - ką nors taisyti yra neįmanoma. Aš išeities kitos jau nematau. Daug kam tai atrodo keista ir nepopuliaru - vis dėlto prieinamumas yra nepagrįstai didelis. Jeigu šis prieinamumas būtų pagrįstas ištekliais - labai gerai! Bet dabar jis ištekliais jau nebepagrįstas! Aukštojo mokslo prieinamumas yra ryškiai per didelis, ir jis iškreipia povidurinį lavinimą. Profesinis lavinimas - nepaprastai siauras, universitetinis sektorius - akivaizdžiai per didelis. Kita vertus, mes jau nebeturime kokybiškai galinčių dėstyti dėstytojų ir mokslininkų. Reikia mažinti ir dėstytojų skaičių.
- Netgi dėstytojų yra per daug?
- Skaičius jų didelis, tačiau labai gerų nėra tiek, kiek realiai galėtų būti. Be to, mes turime bent jau padvigubinti studijų finansavimą, kartu mažinant studentų skaičių.
Dar prieš trejetą penketą metų studentų skaičius buvo didinamas. Kaip buvo galima didinti studentų skaičių, neskiriant sektoriui daugiau išteklių, yra nesuvokiama! Reikėjo apsispręsti: arba skiriame daugiau biudžeto, arba mažiname studentų skaičių, arba ieškome kitų finansavimo šaltinių, jei biudžeto nepakanka. Aš neatmetu ir studentų apmokestinimo galimybės: patys studentai irgi privalo prisidėti prie išsilavinimo. Dabar studentai sako "duokit mums kokybiškas studijas - tada mes prisidėsime". Bet pertvarkas buvo galima daryti gerokai anksčiau! Juk buvo akivaizdu, kad reakcija bus tokia.
- Gabūs studentai jau dabar renkasi studijas užsienyje, dėl to prognozuojama, kad jeigu dabar studentams Lietuvoje tektų už studijas mokėti visą kainą, dauguma jų rinktųsi studijas užsienyje, esą tai būtų investicija į kokybę. Ar tai nėra pagrįsta baimė, kad gabūs studentai, Lietuvos mokslinio elito potencialas, tiesiog emigruos į kitas šalis?
- Tai tik dar kartą patvirtina, kad reforma jau yra pavėluota. Taip, jeigu šita radikali reforma, kurios kontūrų vis dar nesimato, būtų pradėta anksčiau, tas pavojus, kad mes prarasime intelektualųjį elitą, nebebūtų toks didelis. Dabar net ir labai ryžtinga reforma pradžioje duos neigiamų vaisių. Tai natūralu - mes atstumsim gabiausius nuo savo aukštojo mokslo sistemos - aš to net neatmetu. Bet kas mums beliko daryti? Ar laukti, kol sistema savaime subyrės, ar laukti, kol nebebus kas dėsto? Tie, kurie geba studijuoti, vis tiek išvyks į užsienį - pasirinkimo didelio jau nebėra.
- Ar nemanote, kad reformos įgyvendinimas dar kurį laiką užtruks dėl artėjančių Seimo rinkimų? Vis dėlto Seimo nariui prabilti apie kokybišką mokslą, už kurį visą kainą turi susimokėti pats studentas - ne tik kad nepopuliaru, bet ir gresia rinkėjų praradimu...
- Pačios kalbos apie radikalias reformas jau yra gerokai pavėluotos. Prie realių veiksmų bandoma priartėti tada, kai Seimo rinkimai ant nosies... Mes juk žinom, kaip nutinka likus metams iki Seimo rinkimų... Dėl to reformai įgyvendinti pasirinktas labiausiai netinkamas momentas. Tą sakau vienareikšmiškai - labiau netinkamo momento sugalvoti turbūt neįmanoma. Bet, kita vertus, - kas gi belieka daryti? Negi dar metus laukti?
Bet man nerimą kelia ir studijų finansavimas. Daug nesusišnekėjimo ir mėtomasi frazėmis, neišreiškiant turinio. Pavyzdžiui, studijų krepšelis. Negirdėjau nė vieno realaus siūlymo, kaip jis galėtų veikti. Tarkime iš 1000-čio norinčių studijuoti studentų valstybė gali garantuoti krepšelį 700-ams. Ne visi, kurie nori, galės gauti krepšelį, nes vis dėlto valstybės pinigų kiekis, skirtas aukštajam mokslui, yra ribotas. Tai kokia sistema leis atrinkti, kad tie 300 studentų negaus paramos? Na Jūs pagalvokite, kaip turi būti realizuojamas konkursas dėl tų 700? Nepamirškim, kad yra ne tik 50 aukštųjų mokyklų, bet ir daugiau kaip 800 studijų programų! Tai įsivaizduokite, koks gali būti priėmimas pagal skirtingus kriterijus! Ar tai reiškia, kad politikai siūlo studentus priimti pagal vieną eilę? O sako, kad studijuoja gabiausi...
Bendrasis lavinimas kainuoja maždaug vienodai, bet aukštajame moksle - kainos juk skiriasi. Jeigu tie 700-tai pasirinks odontologiją, kuri yra viena brangiausių specialybių, tai pinigų užteks ne 700-ams studentų, o tik 200-ams... Be reguliavimo krepšelio idėja yra tiesiog neįgyvendinama, tačiau apie reguliavimą nieks neužsimena.
Kaltinami yra ir rektoriai, esą jie tenkina ne visuomenės, ne šalies ūkio, o siaurus, savo poreikius. Bet pažiūrėkit, kas juos renka? Normalioje politinėje sistemoje išrinkti politikai tenkina rinkėjų lūkesčius. Rinkikai yra dėstytojai, todėl tenkinami siauro rato lūkesčiai. Mes galime piktintis, galim juos kaltinti, tačiau juk pati sistema, o ne žmonės yra niekam tikę!
- Teigiama, kad Lietuvoje per daug universitetų tokiai mažai šaliai. Ką apie tai manote?
- Net neabejoju ir nesiginčiju, kad taip yra. Užsienyje tenka bendrauti su specialistais ir, kai pasakai, kad Lietuvoje yra 3,4 milijono gyventojų ir 22 universitetai, žmonės klausimą užduoda dar kartą, kad pasitikslintų, jog kažką ne taip nugirdo... Statistiškai žiūrint, paprastai milijonui gyventojų tenka vienas universitetas. Aišku, esama pataisų - kuo mažesnė valstybė, tuo šitas nuokrypis yra didesnis. Tad jeigu turime 3,4 milijono gyventojų, tai 5-6 universitetai būtų pats tas, turint galvoje ir regionų vystymąsi. Bet jokiu būdu ne daugiau. Bet čia kalba eina apie valstybinius universitetus. Dėl privačių - tai jau kita kalba.
- Ką kokybiško mokslo reforma galėtų duoti šaliai ir kokios tai būtų permainos Lietuvai?
- Kokybės apibrėžimų yra labai daug... Tai ir pateisinti lūkesčiai, ir išskirtinumas... Bet kai šnekame, kas laukia šalies, kurioje aukštasis mokslas - kokybiškas, atsakymas yra vienas - klestėjimas. Ypač tokios šalies, kuri neturi kitų išteklių, išskyrus intelektualius. Tačiau mes sparčiais tempais esame nustumti į Europos intelektualinę provinciją, o greitai tapsime ir Europos socialine periferija. Tai - akivaizdu. Nes tik per mokslą tokia šalis kaip Lietuva gali klestėti. Valstybės ateitis labai liūdna, dėl to žingsniai turi būti radikalūs ir nepopuliarūs - kad ir kaip tai būtų skausminga.
Viena didžiausių problemų - negebėjimas susikalbėti, kai kitą gali apkaltinti: jeigu sakoma "reikia mažinti apimtis", tuomet atrėžiama - "tai ką, paliksim tautą tamsią?". Visada atrandama tokios retorikos, į kurią visuomenė stipriai sureaguoja, ir niekas nebedrįsta pasakyti, kad karalius yra nuogas.