Nors po „abonentinio“ skandalo visi, kas netingi, suskato „atsiriboti“ nuo Zuoko, akivaizdu, kad šio veikėjo politinės taktinės išminties palikimu (ar – kaip čia geriau pasakius – „paveldu“?) naudojasi irgi visi, kas netingi. Po abonentinio skandalo ir asilui raudonais batais tapo aišku, kad viešojo ir privataus sektorių suaugimas (tarpusavio susisaistymas) yra normali kapitalistinės demokratijos forma, netgi jos brandos (suaugimo!) požymis, o ne „korupcija“. Tiesiog Zuoko laikais tie santykiai dar buvo nepakankamai formalizuoti, tad Artūras tapo savo paties avangardizmo auka.
Tačiau, kaip minėta, politinė mirtis (nelaimingas atsitikimas?) atvėrė galimybę vėl tapti avangardišku pranašu. Turiu galvoje naująją Zuoko specializaciją – „kultūros globą“, kurios principą galima apibūdinti kaip įkaitų grobimą.
Tie, kas stebėjo Zuoko karjerą, žino, kad norėdamas jis galėtų pasigirti kažkuo panašiu į „patirtį įkaitų grobimo srityje“. Buvęs meras kaltintas organizavęs jam neįtikusio kolegos V.Drėmos pagrobimą. Savotiška įkaitų drama galima pavadinti ir Zuoko (avangardinius!) mėginimus uždaryti DELFI ir bylinėtis su interneto komentuotojais. Jo įkaitais buvo tapę ir Vilniaus romai, kai Zuokas, karštligiškai mėgindamas nukreipti dėmesį nuo abonentinio skandalo, įsakė griauti namus tabore.
Vargšui 85-erių metų kūrėjui, gyvai legendai, visą brandų gyvenimą sugebėjusiam išlikti nepriklausomu menininku plėšriausio kapitalizmo lopšyje Niujorke, leista (Prezidento malonė!) sugrįžti į spekuliantų, oligarchų ir jų pakalikų „liberalų“ nustekentą „gimtojo krašto“ sostinę tik tam, kad būtų galima surengti „J. Meko“ vardu besidangstančio Zuoko „pijaro“ centro prezentaciją didžiausiame nuvorišinio prestižo kultūros centre, apsišaukėliškai pavadintame „Vilniaus vartais“ (ir „kvartalu“).
Abonentas reiškia – „tas, kuris turi įsigijęs teisę kuo nors naudotis tam tikrą laiką“. Zuokas, aišku, ne pirmas atvejis, kai manipuliacijomis įsigyjama teisė naudotis garsių inteligentų veidais ir vardais siekiant pataisyti savo reputaciją. Kai kurios neaiškios kilmės nekilnojamojo turto spekuliantų firmos dosniai remia kiną ir kultūrą ir supirkinėja kultūros veikėjų veidus ir balsus tam, kad nukreiptų dėmesį nuo savo pagrindinės – kainų pūtimo ir miestų niokojimo – veiklos.
Tačiau Zuoko pavyzdys atrodo vertas dėmesio dėl to, kad šio veikėjo mostai visuomet pasižymi ir tam tikra ideologine prasme. Žinoma, Zuokas – tik sraigtelis galingoje mulkinimo mašinoje. Zuoko įkūnijamo naujojo liberalizmo užmojis – sukurti Naują Žmogų.
Naujajam Žmogui turi būti visiškai nesuprantamas klausimas, ar nuvorišų prestižo krautuvių supermarketas – tinkama vieta avangardo veterano nuopelnams paminėti; ar plėšriausių pelnadarių abonento veidas – geriausia iškaba „nepriklausomų menų centrui“.
Naujasis žmogus išvis nežino, kuo komercinis interesas skiriasi nuo kultūrinės iniciatyvos, o reklama – nuo draugiško pasiūlymo.
Kadangi visi visą laiką skyrė susirūpinimui tuo, kad valdžia neremia kultūros, neliko laiko pagalvoti, kas bus, kai visa kultūra bus verčiama remti pinigus (pinigų valdžios reputaciją).
Naujieji žmonės – visuomenės avangardas – jau stovi prie vartų. Šimtai jų kasdien papildo avangardo abonentų sąrašą.