Panašiai yra ir dabar: į Lietuvą savanoriškai atvažiuoja du kaltinami žmonės: vienas išeikvojęs 80 mln. litų piliečių indėlių, o kitas – oficialiai nei pavogęs, nei išeikvojęs, tik mokesčių nemokėjęs. Po to, kai didžiajam superišeikvotojui teismas palieka namų areštą, tą kitą, – demonstratyviai surakintą, – prokuroras reikalauja pasodinti už grotų. Tai akivaizdus vertinimo neatitikimas. Reikia būti biedniems, bet teisingiems: bet kokia vieša neteisybė ar šališkumas žmones piktina, todėl šiuo atveju žmonių simpatija iškart atitenka Viktorui Uspaskichui.
-Jūs manote, kad tų dviejų žmonių grąžinimas buvo įvykdytas sąmoningai?
– Nežinau kodėl taip atsitiko, tuo nesidomėjau. Galbūt iš Lietuvos teisėsaugos šaltinių jie gavo informaciją, kad jų nepasodins. Maskvoje galėjo įvykti sandėris tarp “Dujotekanos” šulų ir Uspaskicho, tuomet atitinkamai turėtų elgtis ir Lietuvos teisėsaugininkai. Juk Lietuvoje beveik neįmanoma pasodinti už grotų net labai sunkų nusikaltėlį, jeigu jis susijęs su finansiniais rykliais. O žvelgiant į eilinių žmonių reakciją, tai šių dviejų įtariamųjų sugrįžimo atveju koziriai yra Uspaskicho rankose: piliečiai, žiniasklaidos pagalba tuos du asmenis palyginę, savo simpatijas akivaizdžiai skiria Uspaskichui, o tai atitinkamai paveikia ir politiką. Žiniasklaida čia padarė meškos paslaugą politiniam sparnui, kuris oponuoja Uspaskichui ir jo partijai.
-Dėl žiniasklaidos. Štai R.Paksui lankantis JAV beveik visuose, net ir vadinamuose padoriais, leidiniuose pasirodė tie primityvoki tekstai apie neva šaunų vizitą, o po tekstais nebuvo pažymėta, kad tai užsakymas. Galima galvoti, kad skelbia už pinigus. Žiniasklaida yra verslas.
– Lietuvoje klesti amoralusis kapitalizmas. Jis valdo žiniasklaidą, o kartu žmonių akis, protus ir net pasąmonę. Dar Hitleris yra sakęs, kad su propagandos pagalba per dvi paras žmogui galima įrodyti, kad balta yra juoda ir atvirkščiai. Naciai ir komunistai šį meną buvo įvaldę meistriškai. Jeigu valdai žiniasklaidą – gali lengvai manipuliuoti žmonių nesugebėjimu analizuoti, lengvabūdiškumu ar silpnumu. Pavyzdžiui, jeigu Uspaskichas būtų sugrįžęs iš Maskvos likus dviem dienoms iki rinkimų Alytuje, jis jau pirmajame rate galėjo užimti pirmąją vietą. Nors jis sėdėjo savo namuose Kėdainiuose, bet net jam priešiška žiniasklaida praktiškai pylė vandenį ant jo malūno. Kaip nuo to apsiginti, aš nežinau.
-Pulk. Algirdui Kanaukai, JAV lietuviui, dabar dėstančiam Lietuvos karo akademijoje, atrodo, kad dalis žmonių balsuoja protestuodami. Jis sako, kad atsirado didelis atotrūkis tarp labai turtingų ir labai neturtingų – pensininkų, kurie vos suduria galą su galu.
– Uspaskichas negali pasigirti, kad yra liaudies žmogus. Jis yra vienas turtingiausių Lietuvos žmonių. Taigi tas dėsnis jo atžvilgiu negalioja. Čia galioja kitas dėsnis – per daug didelė žmonių dalis yra įvaryta į neviltį. Ką rodo savižudybės? Tautos neviltį. Tą patį rodo alkoholizmas, narkomanija, bėgimas iš Lietuvos, blogėjantys santykiai šeimose. Tokia moralinė būsena skatina kraštutinius žmonių veiksmus politikoje: jie arba visai nebalsuoja, arba balsuoja už kraštutinius dabartinės valdžios priešininkus. Neviltis yra baisus dalykas. Bet ar Uspaskichas sugebėtų žmones prikelti iš nevilties? Jis ir jo partija jau turėjo galimybę kažką nuveikti, bet vaisius pajuto nebent kai kurių įmonių darbuotojai, gaudami papildomą atlyginimą vokeliuose. Deja, šio metodo neįmanoma pritaikyti visai Lietuvai... Tačiau vargstantieji ir tuo patenkinti!
Kadangi mūsų politikai nuskurdusių piliečių problemas sprendžia neryžtingai, todėl daugeliui atrodo, kad jeigu valdytų Uspaskichas, tuomet bent kuro kainos nekiltų – jis, būdamas rusas, sugebėtų su rusais susitarti. Dujos gal ir būtų pigesnės, nes Rusija mėgsta naudoti energetinių resursų kozirį. Tai matome iš Ukrainos pavyzdžio: kai laimėjo "oranžiniai", Rusija įžūliai ėmė grasinti dujų branginimu.
-Kaip Jūs žiūrite į tam tikrą kairės-dešinės susiliejimą? Prieš dešimt metų mintis, kad Sąjūdžio partijos rems socialdemokratų Vyriausybę, būtų buvusi neįtikėtina.
– Kaip atsirado kairė-dešinė? Dėl dviejų dalykų: vertybinių ir ekonominių. Kairieji buvo už socializmą ir ateizmą, o dešinieji – priešingai. Nors krikščionys demokratai, galima sakyti, buvo centristai – už valdomą kapitalizmą, subsidiarumo principą, bendruomenių kūrimą ir pan.
Šiuo metu Lietuvoje socialdemokratai pametė ateistinio socializmo idėją, tapo vakariečiais ir didžiausiais kapitalistais. Todėl išnyko ir priešprieša su dešiniaisiais. Nebėra idėjinio preteksto, liko tik interesai, o interesai panašūs. Kai socialdemokratai smerkė kapitalizmą, liberalizmą ir orientavosi į Rytus – jie visi buvo blogiečiai, o kai jų vadovai sovietiškos orientacijos atsisakė – tapo gerais vyrais...
Panašiai yra ir su kitomis partijomis: jų pradinė kryptis priklauso nuo to, kas joms turi įtakos – “Dojotekana”, “Rubikonas”, Borisovas, Uspaskichas ir kt. Pradiniam finansuotojui dingus, dažnai pasikeičia ir partijos politinė kryptis, o kartu ir tos partijos narių moralinis vertinimas.
Šia proga atkreiptinas dėmesys į būdingą reiškinį. Komunistinė auklėjimo sistema savo išugdytiems žmonėms įdiegė labai neteisingą ir nežmonišką vertinimo stereotipą: kad asmenys, kurie nepriklauso mano partijai, yra nedorėliai, kvailiai ir net išdavikai. Tai, kad dalis visuomenės dar nepajėgia suvokti, jog tarp skirtingų partijų eilinių narių moralinis vidurkis nedaug kuo skiriasi, rodo labai gilų sovietmečio įšalą žmonių sielose.
-Tai kur dabar bus tos priešpriešos?
– Tarp Rytų ir Vakarų. Kuomet kairieji tapo vakariečiais, jų grėsmė išnyko. Dabar į tą vietą ateina partija, tikriausiai sukurta su Rytų žinia. Klausantis radikalių Rusijos ideologų kalbų akivaizdu, jog jie tikisi atkurti sovietinio lygio imperiją. Rusijos komunistų partija, kuri yra gana stipri, tai deklaruoja viešai, jau nekalbant apie Vladimiro Žirinovskio NDPR. Pats Vladimiras Putinas sako, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia XX amžiaus tragedija. Iš to kyla visai natūralus siekis ją bent sąlyginai atkurti, naudojant ekonominį šantažą ir politinę infiltraciją. Baltarusijoje būtent dėl pigios energijos buvo daug simpatijų Rusijai, net kilo noras susijungti į vieną valstybę.
Rusija, intensyviai ginkluodamasi, lieka pagrindiniu potencialiu priešininku. Kinija Azijoje ir Rusija Europoje politiškai tampa labai įtakingos, juolab kad į savo pusę nuosekliai lenkia islamo šalis ir jas remia. Tai tiesiogiai skatina Rytų ir Vakarų priešpriešą, beje, gana grėsmingą. Tą įrodo įnirtingas Rusijos priešinimasis Rytų Europoje dislokuoti NATO priešraketinės gynybos bazes. Nors abiejų pusių – JAV ir Rusijos – derybose kalbama apie Iraną bei Š.Korėją kaip potencialius užpuolikus, tačiau abi pusės gerai supranta, kad nėra nei tų valstybėlių agresyvumo Europos atžvilgiu, nei jų puolamasis potencialas gali turėti kokią nors reikšmę. Čekijoje ir Lenkijoje demonstracikas rengiantys protestuotojai prieš gynybines bazes Irano invazijos akivaizdžiai nebijo. Nes jos ir nėra.
Tad nuo kokio realaus užpuoliko turėtų Europą ginti NATO priešraketinės bazės? Reali grėsmė yra, ir daug artimesnė negu islamo šalys, o tos grėsmės ragai gali išlysti jau po keliolikos metų. Šiuolaikinė strateginė politika reikalauja kalbėti viena, turint galvoje visai ką kita. Kas turi ausis, teklauso.
-Lietuvoje pastaraisiais metais dešiniosios jėgos buvo gana apsilpusios ir jau kelintą kadenciją Seime sėdi ant atsarginių suolelio. Kaip Jūs manote, ar Krikščionių demokratų susijungimas su Tėvynės sąjunga pataisytų šią padėtį?
– Jeigu mano balsas nebūtų toks užkimęs, siūlyčiau visoms dešiniosioms partijoms, kurios remiasi demokratinėmis, religinėmis, tautinėmis vertybėmis, susijungti bent į politinę sąjungą. Krikščionys demokratai vieni rinkimuose nebegali pasižymėti, nes mažėja principingųjų krikščionių-rinkėjų. Vieniems nebepavyks surinkti tiek balsų, kiek gavo prieš 10 metų. Visuomenė sekuliarėja, nukrikščionėja, krikščioniškosios vertybės tampa nebepopuliarios, o plinta hedonistiniai – trumpalaikių malonumų siekiai, į kuriuos ypač palinko jaunimas. Todėl Krikščionys demokratai pradžioje galėtų jungtis su Tėvynės sąjunga – taip sustiprintų Tėvynės sąjungos gretas, atsivesdami savuosius rinkėjus bei deklaruodami vertybines idėjas.
Savaiminio krikščioniškųjų vertybių renesanso visuomenėje tikriausiai nebus, nes dvasiniai lūžiai dažniausiai vyksta fizinių kataklizmų metu (ir vargu ar tą kataklizmą sustabdys NATO priešraketinė gynyba...).
Kaip gyvena disidentų, politkalinių, laisvės kovotojų karta šiandien, kodėl ji taip susiskaldžiusi? Jų yra visose partijose; pavyzdžiui, Antanas Terleckas sutiko Seimo rinkimuose Alytaus rajone atstovauti partijai, kuriai vadovauja su GRU siejamas asmuo.
– Politiniai kaliniai buvo nevienalyčiai, tokie ir liko. Į lagerius patekdavo visas spektras – nuo ateistų iki kunigų, nuo kairiųjų iki dešiniųjų: ten ir tautininkai, ir marksistai „su žmogišku veidu“, kurie buvo nepatenkinti sovietine santvarka. Jie į Lietuvą sugrįžo su tokiomis pačiomis pažiūromis, todėl negali sudaryti vienos partijos. Jie gali susiburti vienam reikalui, pavyzdžiui, savo teisėms ginti, spręsti pensijų klausimą ir pan. Politiškai jie negali būti vieningi, nes tai atkaklūs žmonės, kurie į lagerius pateko dėl savo principų. Nejaugi jie laisvėje jų atsisakys? Tautininkas ir liko tautininku, buvo krikščionis – juo ir liko. Ir marksistai grįžę tokie išliko, nors ir pritilusiais balsais.
Kol buvo priespaudoje, jie visi buvo kaip monolitas. Kaip ir Sąjūdžio laikais: visiems buvo svarbu išsivaduoti, bet kai tik atgavome laisvę, visi išsiskirstėme. Kitaip ir būti negali, nes tai biologinis ir visuomeninis dėsnis. Į tam tikrus atspalvius bei veiklos kryptis skaidosi net Bažnyčia, kuri turi vieną galvą – popiežių: ji turi bent 26 liturginius ritualus, daugelį skirtingų vienuolijų su specifinėmis charizmomis. Tad nenuostabu, kad ir buvę politiniai kaliniai išsiskirstė skirtingose ir net tarpusavyje priešiškose partijose.
Antaną Terlecką irgi galiu suprasti – jis žino, kad mūsų teisėsauga yra nepatikima, todėl norėtų ją supurtyti. Tokių ketinimų jis turėjo dar 1992 metais. Kaip tik dėl to jam imponuoja Rolandas Paksas, kuris buvo bandęs šalinti teisėjus, iškratyti tą klaną. Čia ir buvo eksprezidento strateginė klaida – jis kaip mat nuskendo susidūręs su aisbergu. Nors iš esmės R.Pakso nuvertimas buvo V. Putino FST planas – apatinė to aisbergo dalis.
Rusijoje po žinybinio karo tarp FST (buvusio KGB) ir GRU (karinės žvalgybos) visoje valstybėje įsigalėjo FST – kaip pagrindinis prezidento V. Putino atramos kelmas. “Grušninkai” nesidomėjo beviltiškai pralaimėjusia imperine politika, jiems buvo svarbu įsitvirtinti didžiajame biznyje. Jie net Čečėnijos karo metu pardavinėdavo ginklus čečėnams: tas karas jiems buvo ne tik pelno šaltinis, bet ir karinių laipsnių kėlimo tramplynas.
Nors Lietuvoje J.Borisovas užsiėmė malūnsparnių verslu, bet perspektyvoje per Lietuvą galėjo atsiverti daug platesnė rusiškų ginklų prekybos erdvė. Tokių biznierių įsigalėjimas Lietuvoje visiškai nepatiko KGB-istams: Rusijoje nušlavę “grušninkus”, jie nusprendė juos nušluoti ir “artimojo užsienio” šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Tą jie nesunkiai įvykdė per Lietuvos VSD. Pretekstas buvo labai parankus: kuomet prezidentas R.Paksas užsimojo prieš korumpuotą teisėsaugos klaną, toje pelkėje kilo neeilinis šurmulys. Čia KGB rezervo karininkas, dirbantis VSD, ir iškėlė atitinkamą “grušninkus” kompromituojančią medžiagą. Beveik tuo pačiu metu buvo sukurta alternatyvi Darbo partija, turėsianti užimti paksininkų vietą. Toliau viskas slydo kaip per sviestą.
Taip į “grušninkų” vietą atėjo daug modernesnė, Rusijoje šaknis turinti politinė jėga, kuri jaučiasi tvirtai, nes turi “runkelių” palaikymą ir tvirtą užnugarį ne tik Lietuvoje.
O “grušninkai” Lietuvoje jau niekada nebeatsigaus, nors Tvarkos ir teisingumo partijos atstovai Seime iš visų jėgų stengiasi izoliuoti savo mirtinus priešininkus – šešėlyje savo valandos belaukiančius KGB rezervo agentus ir karininkus. Čekistų pakęsti negalintis A.Terleckas ryžosi įsijungti į tos modifikuotos vakarykštės partijos gretas – galgi kada nors pavyks įveikti tą be galo visiems įgrisusį sovietizuotų teisėsaugininkų klaną! Čia ne tik A.Terleckas, bet ir kiti teisėsaugos “pamatų knisėjai” turėtų atminti karininko V.Pociūno likimą: FST leis Lietuvoje triuškinti savo oponentus, bet niekada netoleruos savo penktosios kolonos demaskavimo!
Tačiau svajoti galima: juk svajonė saldi kaip taboka, nors jos dūmai kartais akis graužia... Tai daugeliui politkalinių ir disidentų būdingas bruožas.